2011 10 12

Regina Jasukaitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Skudurėlių taku

Rašytojas Kazys Saja. Asmeninio archyvo nuotrauka

Skudurėlių taku – rašytojo gyvenimu – veda naujausia Kazio Sajos knyga, kurios pristatymas įvyko Signatarų namuose Vilniuje spalio 6 dieną. Žmogaus gyvenimas – lino kančia, anot rašytojo, prasidedanti drobule ir ja pasibaigianti. Kiekvienas skudurėlis – buitinė relikvija, iš jų išaudžiamas spalvingas, asmeninių išgyvenimų ir patirčių kupinas takas, kuriuo kiekvienas eina kartu su savo tauta.

„Knygoje stebime patyrimus, santykius su žmonėmis, bet atsiveria ir tautos gyvenimas,“ – pastebėjo vakare dalyvavusi kritikė, K. Sajos kūrybos tyrėja Ginta Čingaitė. – „Pats pavadinimas nusako kantrų, sunkiai „padaromą“gyvenimą. Skaitydama knygą jaučiau rašytojo nuostatą: išgyventi gyvenimą tokį, koks jis yra duotas“.

O jis nebuvo lengvas, ypač našlaičio vaiko metai ir paauglystė. Bet ir šiose skaudžiose istorijose šviečia viltis, kuri, anot signataro Liudo Simučio, verčia grumtis, o ne verkšlenti. Apie skaudžiausius dalykus Kazys Saja kalba neprislėgdamas, čia jaučiama ir dramaturgo plunksna, sugebanti įvesti komiškų situacijų, o kartais grybštelėti ironiškai, ypač kai kalbama apie negeroves, klestinčias jau iškovotos laisvės metais.

„Autozodiake“ Kazys Saja rašo, kad jame įkalinta makaka (yra gimęs Beždžionės metais) neleidžia nustygti vietoje, nes „kiek pabuvus liūdna, žiūrėk, ji vėl pradeda vaipytis ir linksmai karstytis savo narvo virbais“. Pažįstantys rašytoją patvirtintų, jog šis žmogus iš tiesų nepakenčia nuobodybės, maža to, laiko ja viena iš šėtono paleistuvių, t. y. aršiausių blogybių, iš kurios kyla ir visos kitos. Todėl ir knygos pristatymas, idant klausytojai nežiovautų, buvo sumanytas kaip paties rašytojo ir aktoriaus Česlovo Stonio, su kuriuo jis anuomet, dar gerokai prieš Sąjūdžio laikus, išvažinėjo visą Lietuvą, dialogas.

Kai 1982-aisiais Kultūros ministerija iš teatrų repertuarų išbraukė net tris žiūrovų pamėgtas K. Sajos pjeses ( „Ubagų salą“, „Surūdijusį vandenį“ ir „Sielų mainus“), apibūdinusi jas kaip „patologiško žmogaus patologišką kūrybą“, abu su Č. Stoniu , išėjusiu iš teatro, nusprendė ne tik vesti literatūros vakarus, bet ir sukurti specialius dialogus. „Tada prasidėjo mano aukso amžius“, – savo knygoje prisipažįsta rašytojas. – „Niekada nei prieš tai, nei po to nesijaučiau toks žmonėms reikalingas. Mudu su Česlovu – patys sau cenzoriai, patys režisieriai ir atlikėjai.“ Kartu su Č. Stoniu, važinėdami po Lietuvą, juodu suvaidino net 13 necenzūruotų K. Sajos pjesių-dialogų!

Česlovas Stonys – įspūdingas nenuorama, guvaus proto ir gražaus balso Nebylys iš B. Kutavičiaus operos „Lokys“, kaip jį apibūdina rašytojas skyrelyje „Nevaldomas“ (tam tikra prasme aktorius Č. Stonys nebyliu laikytas tris dešimtmečius, nes joks laikraštis, jokia televizija, radijas šiam visuomenės švietėjui nėra paskyręs nė vieno straipsnio, nė vienos laidos), pirmoje vakaro dalyje atsakinėjo į interviu klausimus, vėliau į drąsius ir provokuojančius diskusijai klausimus atsakinėjo rašytojas.

„Ir knyga, ir šie dialogai buvo drąsūs, kaip visuomet“, – pastebėjo knygos pristatymo vakare dalyvavusi I. Veisaitė. Pjesėse anuo metu buvo šaipomasi iš to meto valdžios, santvarkos. Dabar, rašydamas, kad „mano tauta debilėja“, K. Saja strėles laido lyg ir į kitą pusę. Kodėl? – klausia Č. Stonys.

Atsakydamas rašytojas priminė, kad ir anuomet apie didžiausią tautos degradaciją – alkoholizmą yra ne kartą kalbėjęs, prisiminkime kad ir „Šventežerį“, kuris tebėra aktualus ir šiandien. Tačiau dėl visų negerovių anuomet kaltinom okupaciją, o dabar patys save žudom šitame liūne.

„Lietuva tirpsta kaip cukraus gabalėlis vandenyje.Vieni prasigeria, kiti – emigruoja. Nors, žinia, problemų yra visoje Europos Sąjungoje, viena iš jų – nenoras dirbti ir gerai gyventi. „Kuo tauta skiriasi nuo minios?“ Į šį klausimą rašytojas atsakė palyginimu: skruzdės yra tauta, nes lipdo skruzdėlyną. Bitės yra tauta, nes renka medų. O musės yra minia… Kai buvome Laisvės kelyje, buvome tauta, o kai šiukšliname, prikiauliname miškus ir paežeres, daužome stotelių stiklus, dažais terliojame namų sienas – esame musės… minia. Jei ir toliau būsime minia – išsivaikščiosime, prasigersime, prasivogsime. Kas 4-eri metai keičiame ir ratus, ir važnyčiotojus, bet valstybės vežimas vis girgžda. Kodėl? Gal kad tepame ne ratus, o važnyčiotojus? – į savo paties klausimą rašytojui atsakė Č. Stonys.

„Rinkimai yra šeimynos samdymas. Anksčiau, samdydami darbui, šeimininkai apsiklausinėdavo, koks žmogus, koks darbininkas, ir tik tada samdydavo. Jei renkame aklai arba „tyčia“, tarsi kažkam keršydami, tai po to spjaudomės, kad vis ne tie papuola į Seimą…

Sumanymas aštriu ir šmaikščiu dialogu pristatyti knygą buvo vykęs ne tik tuo, kad priminė „anuos laikus“, apie kuriuos rašoma ir „Sudurėlių take“, bet klausančiam ir klausiančiam (ir ieškančiam atsakymo) skaitytojui kyla noras dalyvauti, būti šiame procese, kurį galėtume pavadinti dabarties kūrimu. Knyga žadina, budina, bet neleidžia pasiduoti pykčiui. Ji artima memuarams, nors pamąstymų, kaip rašoma užsklandoje, čia daugiau nei biografinių faktų. Trumpos pastabos, įsimintini faktai, įvykiai, perteikti lakoniška forma. Jie pradėti rašyti amžių sandūroje, todėl ir pats rašytojas prisipažįsta, kad ji buvo rašyta ilgai, dėliojant po skudurėlį. Tikslas buvęs eiti su tais, kurie ieško. Iki pat galo…

Viršelyje atspausta medžio drožėjo Stanislovo Riaubos „Faifoklio“ skulptūrėlė vaidybiškumu ir žaismingumu primena patį rašytoją, einantį skudurėlių taku. Kritikė Ginta Čingaitė visų vardu palinkėjo neskubėti užrišti to tako kutų, nes didžiausia dovana žmogui – jo paties pasidovanotas, išsiaustas gyvenimas, skirtas juo eiti kitiems…

Kiekvienas vakaro dalyvis, dovanų gavęs naujausią Kazio Sajos knygą „Skudurėlių taku“, iš anksto buvo perspėtas neprašyti autografo, nes autorius negalįs to daryti automatiškai, o kiekvienam surasti individualių ir kartu nuoširdžių žodžių neįstengtų. Be to, knygos dizaineris Romas Orantas jo parašų prispaudęs kiekviename puslapyje, tad to turėtų pakakti ir niekas neliksiąs nuskriaustas, šmaikštavo rašytojas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien