2011 10 20

bernardinai.lt

Žosmė

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Septyni klausimai jauniesiems poetams

Su jaunaisiais poetais galima susipažinti skaitant jų tekstus, sekant publikacijas ir dalyvaujant įvairiuose kultūriniuose renginiuose. Šįkart panorau paprašyti jų ne eilėraščių, bet keleto atsakymų į rūpimus ir aktualius klausimus. Linkiu malonios pažinties.

Poetinio Druskininkų rudens metu garsiajame „inkile“ daugiausiai laiko praleido jaunieji poetai, tyliai bylojantys, kad po truputį keičiasi kartos. „Šiaurės Atėnų“ redaktorė G. Kazlauskaitė interviu „Bernardinai.lt“ teigia: „Kaip tik ateina ta karta, kuri bus reikli ir išsilavinusi Kultūrinė aplinka ir galimybės, su kuriomis aš pati užaugau, buvo daug skurdesnės, negu yra dabar.“ Kaip patys apibūdintumėte savo kartą ir jos galimybes šiandienos Lietuvoje?

Tomas Taškauskas. Nemanau, kad ateinanti karta būtinai bus reikli ir išsilavinusi. Priešingai, tiek savyje, tiek aplink pastebiu daug moralinio ir estetinio pasimetimo, negebėjimo susitvarkyti su nuolat augančiu informacijos srautu, virtualumo dviprasmybėmis, gyvenimo greičiu ir gerovės visuomenei būdinga apatija, nuobodžiu. Tikiu, kad galime tai įveikti, bet nereikia galimybės painioti su įvykusia tikrove.

Mantas Balakauskas. Kol kas mums labai sunku įvertinti tą jaunąją kartą (konkrečiai save ir kitus), dėl to, kad tokius dalykus galima įvertinti tik tada, kai jie praeina. Bet kad keičiasi kartos — faktas. Senieji jau atidavė duoklę seniesiems dievams.

Nerijus Cibulskas. Vis dar galvoju, kas yra tas kartų reikalas. Poetas Donaldas Kajokas tą šeštadienį „Širdelėje“ gerai pasakė: mes, t. y. jaunieji, dabar taip norim matyti tą savo išskirtinumą, kitoniškumą. Tačiau dar pridūrė, jog pats šiandien mato ir aprėpia tiek savo kartą, tiek jaunuosius, tiek dar vyresnius, bet tarp jų — jokio skirtumo. Visi su savomis patirtimis, kurios vienaip ar kitaip, bet vienodai susisieja. Nors ir išgyvenamos skirtingai. Todėl manau, kad mūsų kartos bruožus kažkada greičiausiai apibrėš kiti, amžininkai arba einantys po jų. Gal ir esame kitokie, tačiau negaliu šiuo metu tos kitokybės įvardyti.

Ramunė Brundzaitė. Man tai labai keista kalbėti apie mūsų kartą. Atrodo, mes dar tokie jauni ir iš karto save apibrėžti kaip kartą ir kažką apie ją pasakyti… Nežinau. Karta apskritai yra gana dirbtinas dalykas. Nors, kita vertus, kaip Giedrė teisingai pasakė, mes turim daugiau galimybių. Žodžiu, Sovietų Sąjunga sugriuvo (juokiasi). Išvažiuot galima daugiau, perskaityt.

Ernestas Noreika. Na, šiek tiek keista iš tikrųjų žiūrėti į savo kartą ir visiškai suvokti, jog tai mūsų karta. Galbūt turi daug laiko prabėgti, kad galima būtų kažką įžvelgti. Manau, jog reikia nemažai parašyti, kad iškiltų apčiuopiamos tendencijos ir būtų galima kažką su kažkuo lyginti. Esame jauni ir galbūt niekuo nesiskiriam nuo prieš tai buvusių kartų. Na, gal mobilekais, skaipais ir feisbukais. O visa kita: rašymas, skaitymai ir duona. Galbūt jaunimo „Inkile“ daugiau dar ir dėl to, kad senimas nebegali gerti. Neaišku.

Ne paslaptis, kad nėra lengva išmokti tinkamai redaguoti savo tekstus, atmesti visas susikaupusias emocijas ir pažiūrėti į kūrinį objektyviau. Kaip elgiatės, prieš publikuodami eilėraščius? Kiek laiko skiriate tekstų gryninimui, glūdinimui ir ar nekyla baimė, jog po jūsų redakcijos tekstas suprastės?

Tomas Taškauskas. Tekstai tam tikra prasme panašūs į žmones, todėl esu linkęs manyti, kad redaguojant svarbiausia ne kažkoks objektyvumas, o santykis. Kalbant apie laiką, kiekvieną kartą būna kitaip. Pats redaguoju arba laukiu žodžių tol, kol tekstas pakankamai atitinka sąmonėje blykstelėjusį vaizdinį ir nebeturiu priekaištų jo formos estetikai. Labiau bijau ne to, kad tekstas po redakcijos suprastės, o to, kad jis vis dėlto netaps toks, koks galėtų būti.

Mantas Balakauskas. Na man su tuo tekstų taisymu yra labai toks mistinis dalykas: taisau tol, kol kažkur viduj nepajaučiu, kad jau viskas. Ir aš jį braukyt galiu tol, kol man jis atrodys geras. Finalinis variantas būna, kai aš jį plačiau paskaitau ir tada pamatau. Mėgaujuosi taisymais, redagavimais. Man patinka kūrybinis procesas: ne tik parašyt, bet ir ištaisyt. 

Nerijus Cibulskas. Visada yra ta baimė taisyti, nuklysti ir nušlifuoti per daug. Net ir smulkaus „kalibro“ švitrinis popierius gali pridaryti dailinamam paviršiui daug žalos. Stengiuosi šviežiai parašytą tekstą išsaugoti ir paskui į jį pažvelgti po kelių dienų ar savaitės, o gal dviejų. Viskas pasirodo kitoj šviesoj. Ne tokioj neoninėj, o natūralesnėj. Tada gal ir geriausia pataisinėti — keisčiausia — dažniausiai formos dalykus. Turinys kažin kaip būna susigulėjęs. Bet paskui apie jį sprendžia tik skaitytojai. Jie galutiniai vertintojai.

Ramunė Brundzaitė. Turbūt pats nemaloniausias dalykas man yra teksto glūdinimas ir galvojimas, ar šito reikia, ar šito nereikia… Žinoma, priklauso nuo teksto — kartais tiesiog pasirašo ir tiek, kaip toks vienas atokvėpių. O kartais tiesiog pradžia ar vidurys ar pabaiga taip ir lieka teksto kūno dalimis, kurių negali sujungti.

Kartais turi tekstų, pradėtų rašyti prieš daug metų, ir su jais jau nieko nepadarysi, nes jau viskas kitaip.

Ernestas Noreika. Matai, koks yra dalykas su tais taisymais (galvoja)… Daug aš jų netaisau. Anksčiau išvis netaisydavau, dabar pradėjau šiek tiek taisinėt, kažkaip minimaliai. O kartais būna, kad ištaisai, formą sukeiti ir paskui galvoji: nifiga, paliksiu aš taip kaip buvo. Čia irgi neaišku, ar dėl to, kad tu jau pripranti prie tų senų formų, ar tau jos iš tikrųjų atrodo tobulos.

Literatūrologas Regimantas Tamošaitis straipsnyje „Poezijos pseudomorfozė“ apie šių dienų poeziją kalba nusivylusiojo tonu: „Nyksta klasikinė poezijos forma, ją užpildo gyvenimo prozos masė. Proziškas tekstas per jėgą sugrūdamas į poetinę formą ir tai vadinama eilėraščiu Daug šiuolaikiškų eilėraščių – tai sugadinta epinė ir publicistinė medžiaga.” Ar galite pritarti literatūrologo vertinimui? Ar epinė poezija neturi vertės?

Tomas Taškauskas.  Manau, kad R. Tamošaitis labiau kalba ne kaip nusivylęs poezija, o kaip tikras literatūros kritikas, bandąs apčiuopti aktualias žodžio meno gyvenimo formas. Kaip ir kiekvienas žmogus, kuris yra skaitęs Homerą, niekada nedrįsčiau teigti, kad epinė poezija neturi vertės. Reikšmingesnis šiuo atveju man atrodo kritiko įvardytas formos ir turinio atotrūkis, įrodantis pasimetimą, sumaištį literatūroje. Būtent tai mes turėsime anksčiau ar vėliau įveikti kaip karta arba kiekvienas individualiai savo kūrybiniame kelyje.

Mantas Balakauskas. Manau, kad šio pasakymo negalima vertinti teigiamai vien dėl to, kad jis nepalieka kitos galimybės — kokia tada išeitis?.. Jeigu autorius šiuo straipsniu išreiškia, kad to nesupranta, tai čia jo problema, o ne tų dešimties ar daugiau žmonių, kurie taip rašo.

Nerijus Cibulskas. Drįsčiau retoriškai klausti ir tarsi atsakyti į pirmą klausimą: tai galbūt Regimantas Tamošaitis, štai taip išvystydamas savo mintį, jau mėgina apibrėžti mūsų kartą? Kita vertus, kas tas šiuolaikiškumas? Juk lyg ir nieko naujo po saule.

Ramunė Brundzaitė. Na man taip neatrodo. Jeigu tai atsiranda, tai gal taip ir turi būti. Nebūtinai reikia kartoti kažkokias klasikines formas. Poetinė kalba keičiasi, ir jeigu ji tampa proziška, kasdieniška,  tai nereiškia, kad nėra poetinė kalba.

Ernestas Noreika. Bff (pūstelėjo)… Kažkaip labai sunku mąstyt apie prozos ir poezijos santykį… Ką jis vadina suprozėjimu? Vienas gali tai vadinti žodžius su poezijos koncentratu, sudėtus į prozinę pastraipą, o kitam gali poezija būti prozos tekstas, sudėliotas į strofas. Juk kol kas nėra taip blogai. Kada jau susimaišys visai, nebebus nei ritmo, nei formos skirtumų, tada bus šakės.

PDR vykusiame jaunųjų kūrybos aptarime buvo iškeltas pasiūlymas jauniesiems nedraugauti/nebendrauti, idant atsirastų didesnis individualumas, išskirtinumas, sveika konkurencija. Ką manote?
 

Tomas Taškauskas.  Nemanau, kad tai sveikas požiūris į žmogų ir meną. Netikiu, kad žmogus yra sukurtas menui, man artimesnis supratimas, kad menas sukurtas žmogui, todėl nefetišizuoju individualumo, išskirtinumo, konkurencijos… Juk konkurencija sveika tada, kai pats žmogus moraliai sveikas. Žinant, kad mūsų prigimtyje yra ir šviesos, ir tamsos, palaikyti sveiką santykį su savimi, aplinkiniais ir net menu – nėra lengvas dalykas.

Pats nesu nei už dirbtinį kuriančiųjų bendruomeniškumą, nei už dirbtinį atskyrimą. Kas nori, teatsiskiria, jei mano taip kažką laimėsiąs. Man kaip žmogui reikia kitų žmonių, ir kaip rašančiam – kitų rašančių.

Mantas Balakauskas. Veikiau reiktų propaguoti tokį dalyką, kaip brutalus teisingumas tarp draugų. Jeigu tekstas tau atrodo blogas, tai taip ir pasakai. O kad draskyti, bandyt perkast vienas kitam gerkles, tai… Mūsų ir taip mažai, nemanau, kad tai būtų tikslinga. Vis tiek mes kitaip perflirtuojam visą informaciją. Kultūros masė tokia gigantiška, kad automatiškai domimės skirtingais dalykais.

Nerijus Cibulskas. Manau, kad bendrauti reikia. Tai, be abejo, natūralus kad ir mažo sociumo (poetų?) reiškinys. Komunikacija būtina. Todėl toks deklaratyvus pasiūlymas kaip nebendrauti/nedraugauti — mažų mažiausiai įtartinas, gal net pašaipus.

Ramunė Brundzaitė. Manau, svarbiausia yra skaityti kuo daugiau įvairesnių autorių ir ypač gal užsienio, ne vien tik savų. O bendrauti, tai aišku, smagu — dalintis tais atradimais, tais autoriais. Mažiau domėtis vien tik vienas kito tekstais, bet ir apskritai tuo, kas darosi aplinkui.

Ernestas Noreika. Nieko mes čia nesam kokia labai išskirtinė karta… Ir vyresnieji, matyt, bendravo, ir mes bendraujam, ir jų laikais kažkas ko nors nekęsdavo, ir mūsų. Tikrai neisiu visiems ir rankų nespausiu, su visais negurkšnosiu šamaniškų gėrimų ir nediskutuosiu. Galbūt jie man neįdomūs, galbūt aš jiems neįdomus. Viskas kaip realiam gyvenime.

Jaunieji poetai vis dažniau užpildo kultūrinių savaitraščių poezijos skiltis. Tiesa, nesijaučia didesnės refleksijos, retai pasitaiko konstruktyvesnis ir aiškesnis kūrybos vertinimas. Rodos, kritikos terpėje trūksta žmonių, kurie galėtų skirti laiko jauniesiems, besiformuojančiam kalbėjimo būdui ir poetų rūpesčiams aptarti… O veikiausiai reiktų?  

Tomas Taškauskas.  Manau, šiuo atveju vėl galima kalbėti apie pasimetimą, sumaištį. Sverdiolas yra pasakęs, kad gyvename kultūros migloje – visko tiek daug, bet viskas neaišku ir neįmatoma. Krizė ištikusi ne tik jaunųjų kūrybos, bet ir verstinės literatūros, netgi, drįsčiau pastebėti, visą kultūros kritiką. Galbūt tai susiję su tuo, kad mums, po sovietmečio dviprasmybių nepratusiems prie tikros laisvės ir neturėjusiems, kas ją išugdytų, neįprasta prisiimti aiškios pozicijos ir jos laikytis (sakoma, kad gera kritika neįmanoma be vertybinės laikysenos)? O gal mes tiesiog turime išmokti vienas kitu domėtis, vienas su kitu kalbėtis, konstruktyviai diskutuoti? Atvirai šnekant, man reikia kritikos ir kritikų, tik nežinau, ar jiems reikia manęs.

Mantas Balakauskas. Faktas, kad reiktų. Bet geriau jau išvis nebūna, negu būna bet kas. Pavyzdys gal nelabai tinkamas, bet pavyzdžiui su Ramūno Jaro knyga buvo taip: pasirodė visiškai nekonstruktyvi A. P. Virbickaitės recenzija, aiškiai matėsi, kad kritikė net neskaičiusi visos knygos. Rašytojas paskui pats kritiniu straipsniu atsakė į „kritinį straipsnį“… Be to, labai didelis skirtumas, sakyčiau, bedugnė, tarp jaunimo ir vyresniųjų, nes mums įtaką daro labai skirtingi dalykai. Jie kritikuoja vienas kitą, o mums iki konstruktyvios kritikos dar reikia paaugti. V. Kukulo apžvalgos buvo išimtis, kuri patvirtina taisyklę. 

Nerijus Cibulskas. Nesinori dejuoti dėl tos kritikos. Jau ir taip daug apie jos gyvybę pridejuota, priverkta. Mano nuomone, jos yra pakankamai visur ir pačios įvairiausios. Tu arba pakliūni kažkam į akį, arba ne. Arba per vidurį.

Ramunė Brundzaitė. Visiškai pritariu. Apskritai geros, konstruktyvios kritikos trūksta lietuvių literatūroje. Savaime suprantame, tas pats ir su jaunaisiais. Jie dar mažiau sulaukia dėmesio, nes esą „jauni“, dar turi laiko.

Ernestas Noreika. Buvo toks labai didis žmogus — Valdemaras Kukulas. Mano manymu jis vienintelis skyrė tiek daug laiko ir apžvalgų jaunimui, kad visus kritikus sudėjus kartu, jų dėmesys būtų tik trupiniai. Šiandien čia atsivėrė didelė skylė.

Sakyčiau, pastaruoju metu susilpnėjo neformalusis, viešasis jaunųjų poetų bendravimo diskursas. Išnykus legendiniam „Suokalbiui“, rodos, nebeliko tokios tikslinės, konkrečios susirinkimų vietos, kurioje būtų atvirai polemizuojama, šmaikštaujama, kurioje kilnotųsi alaus bokalai, kiltų konfliktų, didėtų kūrybinė įtampa. Ar tokia vieta nūdien reikalinga?  

Tomas Taškauskas.  Esu antibohemiška persona, todėl man sunku vertinti esamą situaciją. Žinau, kad neformalusis bendravimas yra labai reikšmingas, nes tai įrodo ne tik mano asmeninė patirtis, bet ir literatūros istorija. Vis dėlto pokalbius prie bokalo (prie arbatos) suprantu daugiau kaip vieną iš būdų kurti žmogišką ryšį kaip sąlygą autentiškam susitikimui prie kūrybos stalo.

Mantas Balakauskas. Visada tokios vietos buvo reikalingos, nes jos tiek kultūrinį veidą parodo, tiek visam miestui suteikia kažkokio šarmo. Ta vieta išnyko, bet mes dažniau per renginius susitinkam, bendraujam.

Nerijus Cibulskas. Gaila „Suokalbio—Trečio Brolio“. Žinau, kad pirmame kurse jis jau gerokai buvo nutolęs nuo legendos, kurią kadaise kūrė ir puoselėjo vyresnieji rašytojai, menininkai. Bet… Po fuksiškų apsilankymų toje erdvėje išsinešiau daug smagių ir įsimintinų akimirkų. Tikrų. To užtenka. O susiburti galim bet kada, vietą rasti — irgi. Reikia noro ir iniciatyvos. Visi vieni kitų kontaktinius duomenis tikrai turi.

Ramunė Brundzaitė. Galbūt. Ir kiek prisiklausai, tos senesnės kartos labai daug bendraudavo universitete, užsiimdavo alternatyvia, net ne akademiška veikla. Dabar atrodo visi kažkaip išsibarstė, išsimėtė…

Ernestas Noreika. Manau, kad kiekvienas vis tiek ieško. Kas yra didesni bičiuliai, tarkim, aš, Mantas ir Nerijus, susirenkam bute, apie kūrybą kalbam. Man gal net geriau draugui pasakyt kažką dviejų žmonių akyse, negu šešiolikos, iš kurių kokių aštuonių man net neįdomi nuomonė. Kam reikia, tas ras kur susirinkti.

Neretai vyresniųjų rašytojų pastebima, kad jaunieji skaito kur kas geriau ir aiškiau, nei kadaise tai darė jie patys. Ar yra koks lemiamas veiksnys? Kur dingsta scenos baimė? Galbūt ši karta kur kas drąsiau ir tvirčiau žengia į priekį?
 

Tomas Taškauskas.  Mano scenos baimė niekur nedingusi. Ją nešuosi kaskart eidamas prie mikrofono, net skaitydamas eilėraščius savo draugei… Taigi atsakyti į šį klausimą nelabai galiu. Nebent pasidalinti mintimi, kad kūrybinė drąsa, mano galva, tikrai nėra svarbiausias žodžio meno elementas. Nebent tai drąsa būti vertingam.

Mantas Balakauskas. Sunku yra tekstus publikuoti, leisti knygas, tad bandai atsigriebti, perduoti tą pačią energiją skaitydamas. 

Nerijus Cibulskas. Čia vėl turbūt nėra kažkokio kartiško išskirtinumo, unikalumo. Kas kaip išgali — tas taip skaito. Vieni prakaituoja, kitiems balsas lūžta ar pan. Man scenos baimę seniau padėjo nugalėti muzika, mūsų repo grupės koncertai. Tiesa, kai vėl teko lipti scenon ir pirmą kartą skaityti jau eilėraščius, reikėjo dar kartą su savimi susigrumti. Baimę privalu įveikti, bet štai jaudulį jausti yra būtina. Paradoksalu, bet kitaip tu nebūsi susikoncentravęs, paniręs į skaitomą kūrinį, nesugebėsi jo perduoti. Išbersi viską greitakalbe ir jokio efekto. Dažnai seku savo skaitymą, lėtinu jį. Klausytoją reikia gerbti, duoti pajusti visus savo balsu išgaunamus teksto niuansus.

Ramunė Brundzaitė. Tikrai yra jaunų žmonių, kurie puikiai skaito. Juos išgirdus visai kitaip tekstai nuskamba. Gal tų skaitymų atsirado pastaraisiais metais daugiau ir jie išmoko (šypsosi).

Ernestas Noreika. Jų laikais buvo aiškios tam tikros klišės, mokytojai mokydavo, kaip reikia skaityti poeziją. Nors ir pas mus (į „Literatų arką“) ateina žmonių, kuriems mokyklos padarė didelę įtaką, bet dabar kažkaip lengviau atsisakyti. Ir iš tikrųjų atsiranda individualus tonas, norisi intonuot kiekvieną žodį, kiekvieną prasmę. 

Kalbino Saulius Vasiliauskas