2011 10 31

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Enzo Bianchi. Aš ir „mano“ mirtis

Daugumai žmonių kasdienė rutina palieka vis mažiau laiko gyventi, o mirtis nepalieka laiko pasiruošti numirti. Išėjimas neretai atrodo tolimas dalykas, nors nemažai mirčių užklumpa netikėtai – karas, smurtas, nelaimingi atsitikimai priverčia išeiti staiga.

Bažnyčia, rodos, susitaikė su tokios absurdiškos mirties fatališkumu, staigiu bei tragišku išėjimu iš šio pasaulio pas Tėvą; retai beišgirstame maldą, kuria prašoma apsaugoti nuo staigios ir netikėtos mirties, tikintieji neskatinami melstis pagal seną krikščionišką pamaldumą prašant „laimingos mirties“ malonės.

Dar liūdniau atrodo tylus krikščionių sąmokslas prieš mirtį. Akivaizdu, kad žmogus nenori galvoti apie savo gyvenimo pabaigą žemėje, tačiau anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus susiduria su šia neišvengiama tiesa.

Žmogui būtinas laikas pasiruošti išėjimui, svarbiausiam galutiniam gyvenimo veiksmui: juo tikinčiajam apsireiškia gyvenimas, tad išėjimas iš šio pasaulio turėtų tapti meilės ir paklusnumo veiksmu. Tik visiškas pasitikėjimas Dievu leidžia žmogui ramiai peržengti mirtį ir atsiduoti į rankas Kūrėjui, sukūrusiam jį iš žemės dulkių, susitikti veidas į veidą su Viešpačiu, kurio jis taip ilgai ieškojo.

Krikščioniškos tradicijos dvasinė išmintis kadaise mokė skirti laiko „kasdien priešais save matyti mirtį“.

„Atmink, kad mirsi“ – tai ne pasenusi frazė, tačiau mūsų būtį ženklinantis dūris, skatinantis mus ruoštis atsistoti į Dievo akivaizdą paskutinę dieną. Jis primena mūsų trapumą ir padeda jį peržengti, atveria vartus į gyvenimą, ir ne tik būsimą, kuris mūsų laukia pasibaigus žemiškajai kelionei, tačiau veržiasi ir šią akimirką, čia ir dabar.

Gyvenimas tai mūsų ėjimas drauge, o kartu turėtų būti vaikščiojimas ir su Dievu. Krikščionis turi palydėti išeinantįjį, eiti su juo, kol šis pasieks kiekvieno asmeninio santykio pabaigą. Po šios pabaigos, jei žmogus ėjo su Dievu, „jo nebebus, nes Dievas jį pasiims“ (Plg. Pr 5, 24).

Bažnyčia šiandien labiau nei bet kada klausinėjama apie mirtį ir apie išėjimą: vargas,  jei ji išsisuka nuo savo užduoties priimdama vyraujančias pasaulietines asistavimo išėjimui formas. Tai jos užduotis palydėti mirštantį, kad jis pasakytų sau: „Atlikta“, kaip sušuko Viešpats, ir nuolankiai bei su meile ištartų: „Dėkoju, Viešpatie, kad mane sukūrei“.

Kaip aš sutiksiu „savo“ mirtį? Ir ką kiekvienas pajus, atsistojęs jos akivaizdoje? Net jei žinome, kad ji tikrai ateis, net jei ir pasiruošime mirti kasdien melsdamiesi naktinę maldą: „Dabar atleidi, Viešpatie, savo tarną, kaip buvai pažadėjęs, ramybėje“. Mes nežinome nei kada, nei kaip pasitiksime mirtį, ir galbūt mums nebus duota išeiti taip, kaip norėtume, kad galiausiai galėtume ją pavadinti „priartėjimu prie Viešpaties“.

—-

Nelengva išmokti mirti, nelengva susitaikyti, jai atėjus, ir nelengva paversti ją meilės dovana draugams.

„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13) ištarė Viešpats savo kančios išvakarėse. Kiekvienas krikščionis norėtų tai išgyventi. Tačiau mirtis išlieka sunki ir skausminga, ypač dėl to, kad ji reiškia bendravimo su gyvaisiais pabaigą. Tiesa, jog kaip krikščionys tikime šventųjų bendravimu danguje, o kartu ir su tebekeliaujančiais žeme. Ši tiesa, išgyventa su tikėjimu, yra didelė paguoda, tačiau vis tik išėjimas lemia buvimo su mylimais žmonėmis baigtį, palikdamas liūdesį, kuris gali virsti tikru išbandymu.

Vyrai ir moterys, kuriuos sutikome savo gyvenimuose, tai perlai, brangiausias mūsų gyvenimo turtas. Tai ypač gali paliudyti tie, kurių gyvenimas pripildytas dieviškos meilės. Kartu su D. Bonhoferiu galiu ištarti: „Už ką labiausiai dėkoju tai yra žmonės, kuriuos sutikau. Norėčiau tik, kad jie niekuomet nekentėtų ir nebūtų persekiojami dėl manęs, tačiau visuomet žinotų, jog juos myliu ir jog Dievas yra gailestingas“.

Pagal Enzo Bianchi knygą Vivere la morte“ (Torino, 1983) parengė D. Žemaitytė.