„Jean Louis“ trio: norint improvizuoti reikia įsiklausyti

Edvino Greičiaus nuotrauka

Šiais metais „Vilniaus Jazz“ festivalis į ausį įrėžė tiek ekstremalių sąskambių, kad susidėlioti, kas labiau patiko, stebino, šokiravo ar stipriau įsiminė, ypač sunku. Vis dėlto išskirti būtų galima prancūzų trio „Jean Louis“ pasirodymą. Antrą kartą į Lietuvą atvykę ir specialų „Vilnius Jazz‘2011“ uždarymo koncertą parengę muzikantai sugebėjo ne tik nustebinti, sukelti vienuolikos minučių ovacijų bangą, tačiau ir ekspresyviais sąskambiais pranešti, kad šiuolaikinio džiazo improvizacijoms nėra jokių ribų, standartų ar nugludinto garsyno.

Kas vyko paskutinį festivalio vakarą, kaip eksperimentinį džiazroką sutinka kiti džiazo festivaliai ir ko tiek ilgai Paryžiaus džiazo pogrindyje ieškojo „Jean Louis“, padės išsiaiškinti šios grupės nariai: Aymeric Avice (trimitas), Joachimas Florent‘as (kontrabosas), Francesco Pastacaldi (būgnai) ir pasirodymo metu įrašyti ekspresyviausi koncerto momentai.

Kokie jausmai užplūsta antrą kartą sugrįžus į Lietuvą?

Pirmiausia neapsakomai malonu čia sugrįžti! Jūs turite tokią šiltą ir jaukią publiką. Jei nuoširdžiai, tai labai keista skristi 2000 kilometrų ir sutikti Lietuvoje tiek daug žmonių, kurie mūsų klausosi.

Ar galite palyginti pirmąjį apsilankymą Lietuvoje su šia viešnage – jau „Vilnius Jazz‘2011“ festivalyje? Kaip vertinate publiką?

Jūsų publika visuomet nuostabi. Nesvarbu, kurioje salėje grotum – ar tokioje mažoje kaip „Mulen Ružo“ klube, ar festivalyje Rusų dramos teatre. Jūsų šalyje publika visur skleidžia tokią energiją, jog nėra jokio skirtumo, kur groti.

Esate kilę iš skirtingų šalių, kultūrų. Ar tai turi įtakos Jūsų kuriamai muzikai?

Taip, esame ganėtinai skirtingi. Joachimas yra iš Belgijos, Francesco – italas, aš (Aymericas) – iš Prancūzijos. Mus vienija Paryžius, ten visi ir susitikome. Nežinau, ar skirtingos kultūros galėjo paveikti mūsų muziką. Tikriausiai daugiausiai paveikė tai, kad tam tikru metu mūsų muzikiniai skoniai sutapo, tai tikriausiai stipriausia, kas mus sieja. Mes stengiamės laužyti įprastines džiazo tradicijas. Juk prieš 10 metų Prancūzijoje džiazas buvo toks nuobodus.

Nors matėte, kad džiazas Prancūzijoje be gyvasties, tačiau vis tiek dvejus metus grojote sau ir nelindote viešumą.

Tai muzikos kritikų sukurta legenda! Mes niekada nerepetavome slapčiomis. Taip, iš tiesų pirmus dvejus metus labai daug repetavome, stropiai dirbome. Dabar kiek mažiau skiriame laiko repeticijoms, bet daugiau grojame. Susitikome, pradėjome kartu koncertuoti, kurti muziką – tai užtrunka. Norint sukurti kažką unikalaus reikia įsiklausyti. Tam, kad išgautume tinkamą garsą, reikia daug bendradarbiauti.

O kokie klausytojai Prancūzijoje, ar jie skiriasi nuo Lietuvos džiazo koncertų lankytojų?

Prancūzijoje klausytojai kritiškesni, drovesni, žinantys, ko gali tikėtis iš koncerto. Pavyzdžiui, mes galime koncertuoti Paryžiuje 15 ar 100 žmonių akivaizdoje, bet vis tiek sulauksime šilto publikos priėmimo. Tačiau pasitaiko ir labai skeptiškų klausytojų, kurie nebūna pozityviai nusiteikę mūsų atžvilgiu nuo pat koncerto pradžios iki pabaigos…

Kalbama, kad ypač įnoringa „London Jazz“ festivalio publika. Praėjusiais metais buvote pakviesti į šį festivalį. Kaip buvote sutikti?

Buvo labai tylu. Koncertavome du kartus. Pirmasis buvo nedideliame Londono klube, kur mus šaltai sutiko. O antrajame koncerte, vienoje naujai statytoje koncertų salėje, skirtoje klasikinės muzikos pasirodymams, ten mus sutiko dar šalčiau.

Mums daug lengviau koncertuoti mažose salėse dėl klausytojų skleidžiamos energijos, o klasikinei muzikai skirtose salėse atrodome komiškai.

Daug mieliau groti mažuose klubuose, kur žmonės stovi ir koncerto metu gali pradėti laisvai šokti ir šėlti.

Kritikai dažnai nesugeba apibūdinti Jūsų kuriamos muzikos. Kaip Jūs ją apibūdintumėte?

Mes patys vis dar nežinome, kokia ji. Iš tikrųjų sunku apibūdinti tai, kas nuolatos įsukta į kūrybos procesą. Kita vertus, mes norime, kad ji išliktų priešprieša klasikiniam džiazui ir kad mus traktuotų ne vien kaip džiazą. Mes norime sulaužyti džiazo rėmus. Tad mus būtų galima apibūdinti kaip dark jazz‘o atstovus. Tačiau mūsų improvizacijos paremtos ir jazz fusion, electronic motyvais. Tiesą sakant, kiekvienam iš mūsų atrodo vis kitaip. Esmė paprasta – mes nemėgstame džiazui klijuojamų etikečių. Norime daug improvizuoti, kad tik publika galėtų ilgiau išlikti transo būsenoje.

Pakalbėkime apie Jūsų pirmąjį albumą „Jean Louis“. Ar jau spėjote išparduoti visas albumo kopijas?

Gal 10 kompaktinių diskų. Žmonės į mus dažnai kreipiasi dėl prekės grąžinimo. Juokaujame, aišku! Iš tikrųjų pardavėme visas albumo kopijas, ir labai staigiai.

Muzikos kritikai negaili liaupsių Jūsų antrajam albumui „Morse“. Kaip patys jį vertinate? Kuo jis panašus ir kuo skiriasi nuo pirmojo?

Jis tikriausiai stipresnis už pirmąjį. Jame daugiau roko muzikos garsų. Pirmajam albumui mes daug rengėmės ir repetavome, o antrajame galite išgirsti daugiau improvizacijos. Gal todėl pastarasis toks paklausus.

Tai gal jau planuojate trečiąjį albumą?

Taip, bet tai labai lėtas procesas. Dar nepradėjome jo įrašinėti.

Kada vėl Jūsų laukti Lietuvoje?

Norite, kad sugrįžtume!? Kai į jūsų šalį atkeliavome pirmą kartą (į „Vilnius Jazz“ kartu su Prancūzų kultūros centru organizuotą „Artscape“ projekto koncertą), pas jus vyko Metallica koncertas. Galvojom, kad daug dėmesio nesulauksime, tačiau klydome. Dar geriau, kad, atvykę tiesiai iš Suomijos džiazo festivalio, buvome nusivylę, nes ten mūsų išvis nesuprato. Publika buvo šalta ir sustingusi, tačiau pagroję pas jus jautėmės labai gerai. Po šio koncerto į „Vilnius Jazz“ mus pakvietė šio festivalio direktorius Antanas Gustys. Už tai mes esame jam labai dėkingi… ir viliamės, kad čia dar sugrįšime ne kartą…

„Jean Louis“ koncerto ištraukos

 

Parengė Dalia Rauktytė, Ieva Petuškaitė