Edvinas Greičius. „Vilnius Jazz 2011“: eksperimentinis nuvilnijimas

2010-ųjų džiazo Kalėdas, 23-ąjį tarptautinį festivalį „Vilnius Jazz“ palydėjome subtiliu portugalų pianisto Filipe Raposo rečitaliu. Nors ir pilnutėlė, tačiau jauki „Piano.lt“ salė tąkart priminė šeimyninį buvimą kartu. Štai 2011-ųjų paskutinio festivalio akordo sumanymas radikaliai priešingas: penkių dienų šventė uždaryta prieš keletą metų „ArtScape“ projekte modernųjį Prancūzijos džiazą reprezentavusio ir 24-ojo festivalio koziriu tapusio paryžiečių trio „Jean Louis“. Ne itin greito vartojimo „tamsaus“ džiazo aranžuotės – drąsus sprendimas festivalio finalui, bet apie viską nuo pradžių.

Gaiviu rudens oru alsavusi sekmadienio, spalio 15-osios, popietė rusų dramos teatrą užpildė ne itin gausiomis klausytojų gretomis, tačiau tąkart vykęs šeštojo „Vilnius Jazz Young Power“ konkurso finalas tikrai nereiškė bent menkiausio kokybės kartelės kritimo. Trys tarpusavyje visiškai skirtingi kolektyvai – vilniečiai „Sheep Got Waxed“ bei „Retired Musicians Social Club“, svečiai iš Kėdainių – „Jazz4“ ir tik vienas kelialapis į 2012-ųjų Skandinavijos jaunųjų džiazo talentų konkurso, „Young Nordic Jazz Comets“ finalinį etapą. Modernus požiūris šįkart tapo esminiu „Sheep Got Waxed“ kolektyvo pranašumu – laikykime kumščius už juos kitąmet Farerų salose įvyksiančiame renginyje! Apmaudu, kad nepavyko sulaukti vos prieš keletą savaičių Skandinavijos konkursą laimėjusios norvegų ketveriukės „Hanna Paulsberg Concept“, tačiau simboliškai, sulig ketvirčio amžiaus festivalio jubiliejumi, šie mainai turėtų pradėti veikti.

Sekmadienio vakaro programa visiškai sudrumstė konceptualiai prasidėjusią ir pirmąją festivalio pusę sėkmingai šią temą plėtojusią pasirodymų seką. Iš lėto didindamas pagreitį ir kaupęs energiją paskutiniam vakarui, 24-asis „Vilnius Jazz“ tapo savotiško eksperimentinio muzikinio sprogmens išminavimu. Įvadinėje vakaro dalyje spalvotas galingo užtaiso gijas pakaitomis karpę už nuopelnus Lietuvos džiazui finaliniame renginyje apdovanotas Petras Vyšniauskas ir mūsų šalies „noise“ srovės pradininkas – Juozas Milašius, apsiginklavęs solidžiu „Gibsonu“ – buvo rimtas išbandymas bent kiek tradicinių skambesių laukusiai publikos daliai.

Vienintelis klausimas, kilęs dar prieš pasirodymą – kurią kryptį: spontaniškos improvizacijos ar sąžiningai repetuoto pasirodymo – pasirinks šalies džiazo scenos korifėjai, greitai buvo atsakytas. Perimdami vienas kito pradėtas melodines linijas, scenoje jie žaidžia garsų estafetę. Lazdelė ilgiau neužsibūna nė pas vieną, tačiau bendras šios rungties rezultatas puikiai jaučiamas. Galų gale į sceną iškviesti bisui, muzikantai turėjo galimybę viską apibendrinti – Juozo Milašiaus destrukcinis solo tampa solidžia bemaž valandos trukmės laisvos improvizacijos viršūne.

Štilis po audringos pirmosios vakaro dalies iškelia klausimą, ar dar liko erdvės nustebinti klausytoją kuo nors labiau. Mažų mažiausiai klausos receptoriai tamsiajam tuoj scenoje pasirodysiančių „Jean Louis“ džiazui paruošti tinkamai. Pasitinkami ypač audringai, svečiai atsilygina publikai tuo pačiu. Siurrealistinio elektroninio akustinių instrumentų skambesio, efektų gausos bei matomo vaizdo susiejimo kelionė smegenų neuronais šiek tiek užtrunka. Fenomenalu, tačiau paryžiečių trio kuriamame muzikiniame paveiksle dominuojantys tamsūs tonai nesukelia neigiamų emocijų, netgi priešingai, įkvepiančių interpretacijų koncentracija vaizduotėje pasidaro tokia didelė, jog jų pakaktų kiekvienai likusiai dienai iki kitų metų renginio.

Būtų visiškai suprantama išgirsti kelias dešimtis skirtingų komentarų apie „Jean Louis“ pasirodymą. Kad ir kaip būtų, didžiulio kiekio tąvakar rusų dramos teatre sklandžiusių garsinių ir vaizdinių jungimosi taškų turėjo pakakti kiekvieno klausytojo unikalioms vaizduotės interpretacijoms susidaryti.

Džiazo Kalėdos baigiasi, tačiau šventinės eglutės tikrai nenupuošime. Visgi festivalio direktoriaus Antano Gusčio 24-ąjį džiazo maratoną apibendrinantis pasiūlymas kurį laiką vietoje muzikos pasirinkti tylą turėjo prasmės.