Laiškai iš kaimo. Kiek Lietuvoje asilų?

Spalio 4-oji

Užvakar buvo pirmoji rudeninė šalna. Bet šiandien – dvidešimt laipsnių šilumos. Anyžinio lofanto žiedynuose rūpestingai dūzgia pievinės kamanės. Ir didysis šliužas dar eina savo takeliais, dar nepasitraukė į žiemos slėptuvę. Ir raudonasis ąžuolas dar nė kiek neparaudo, žaliuoja lyg vasarą. Mandžiūrinio riešutmedžio lapai jau ryškiai geltoni, šviečia iš tolo, ir atrodo, kad pranašauja dar vieną bobų vasarą.

Šiandien – Pasaulinė gyvūnų globos diena, ir prisimenu tokį seniai girdėtą psichologų patarimą: jei nerandi sau tikro darbo, važiuok į Zanzibarą ir suskaičiuok, kiek ten yra kačių – beskaičiuodamas ir suprasi, ką tau iš tikrųjų reikia daryti. Sovietiniais metais Zanzibaras mums, matyt, buvo tolimiausia egzotika. Dabar visos šalys priartėjo, todėl protingesnis gal būtų kitas pamokymas: nuo savęs nepabėgsi, kad ir kažin kur nuskristum, tai geriau suskaičiuok, kiek Lietuvoje yra asilų. Ne mulų, ne arklėnų, o tikrų asilų. Ir ką jie čia veikia? Jei rimtai patyrinėsi, žiūrėk, magistro darbas ir atsiras.

Prieš trisdešimt metų vienas ramus asilas ganėsi Kilučių kaime, prie Kilučių ežero, visai netoli Biržų miesto. Tada man rūpėjo pamatyti šį mažą ežeriuką, nes buvo žinoma, kad būtent čia ilgiausiai išsilaikė vandeninis riešutas agaras. Nelabai ką sužinojau apie tą prapuolusį agarą, bet asilo šeimininkas parodė mažus ratukus, akėčias ir pakinktus, pritaikytus tam nuolankiam ir darbščiam gyvuliui. Tada kolūkiečiams neleido turėti savų darbinių arklių, bet apie asilus kolūkio įstatai nieko nerašė…

Dar vienas tikras asilas, nenusikalsdamas jokioms totalitarinės valstybės instrukcijoms, klaidžiojo tą vasarą po Birštoną. Šiame mažame kurorte tada buvo didelė irklavimo bazė, ir sportininkai kartu su savo laiveliais tą asilėlį atsivežė iš Alma – Atos… Kitą vasarą daug gražių asilų teko matyti Kirgizijoje, prie Issyk – Kulio ežero. Prževalsko miesto turguje mes stebėjomės, kad pietietiški vaisiai čia tokie pat brangūs, kaip ir Lietuvoje, bet į asilus galėjome žiūrėti dykai. O Vilniuje, „Mūsų Gamtos“ redakcijoje, asilų temą pratęsė rašytojas Rimantas Budrys. Buvau, pasakoja jis, svarbiame pasitarime, kur labai aukšti ir rimti vyrai svarstė, ką dar reikėtų atgabenti į Lietuvą iš Sovietų Sąjungos platybių ir praturtinti mūsų laukinę fauną. Mangutai, danieliai ir skraiduolės voverės jau buvo atskraidinti, todėl buvo kalbama apie muflonus ir dar kažkokius neregėtus avinus. O vienas partietis pasiūlęs aklimatizuoti asilus. Bet Medžiotojų draugijos vadas paprieštaravo: asilų ir taip mūsų krašte yra pakankamai.

Tai, be abejo, buvo drąsi replika, ir Rimantas Budrys ją prisiminė kaip didelę paslaptį. Bet buvo aišku, kad šitą metaforą tuoj pasigaus visi žurnalistai. Tik bėda, kad tokių gražių užuominų niekur negalėjai paskelbti – cenzūra panašių juokelių nepraleisdavo. Dabar gi visi tik ir lenktyniauja, kas sukurps riebesnę metaforą. Niekas nedraudžia prisiminti net seną, Vladimiro Dalio laikų atrastą tiesą, kad gera žuvis turi šiek tiek smirdėti. („Chorošaja ryba bez voni nė byvajet“). Bet labai dažnai minimas metaforiškas pasakymas, kad žuvis pradeda pūti nuo galvos yra visiškai neteisingas, nes puvimas pirmiausia prasideda viduriuose, ypač jeigu to lydekos stemplėje jau tūno koks varguolis mekšras. Užtat tikri žvejai veža namo tik išdarinėtą žuvį, o į jos tuščią pilvą dar prikemša šviežių dilgėlių. Beje, labai nesunku įvertinti, ar žuvies galva jau genda, ar dar ne, tik reikia žiūrėti ne į nasrus, o į žiaunines klostes: gendančios žiaunos praranda rausvą spalvą.

Spalio 9-oji

Anksti rytą važiuoju į Merkinę. Visur slūgso tirštas rūkas, o leidžiantis į Vilkiautinio klonį atrodo, kad neri į šalčiausią vandenį – tokia drėgmė ir vėsa. Nuščiuvę ne tik laukai bei sodybos, bet ir gyvūnai. Juliaus Amšiejaus karvė stovi rūke sustingusi lyg statula. Gauruota Prano Amšiejaus laika guli narve ir net galvos nepakelia, kai pravažiuoju ir bandau ją iš tolo pakalbinti. Nesiveja manęs ir maži Geležausko šuneliai, o visada uoliai lėkdavo iš paskos stengdamiesi „paragauti, ar skanios mano kenklės“ (Motiejaus Valančiaus žodžiai).

O nuo seno gluosnio, palinkusio virš kelio, kapsi vandens lašai, mat šitas šaltas rūkas kaupiasi ant šakelių ir krenta žemyn lyg lietus. Ant kelio asfalto tamsuoja suvažinėto mėšlo „paplotėliai“, aišku, kad jau prasidėjo mėšlavežis. Ūkininkai, drabstydami ant asfalto mėšlą, braudamiesi su technika iki pat kelkraščio,kartais apgadina kelią, bet kelininkai skolingi nelieka – baisi jų šienapjovė, pakabinta ant ilgos gervės, visas pakelės šiukšles, o ypač putplasčio gabalus stropiai susmulkina ir pažeria ant žaliuojančių javų. Rodos, ir vieni, ir kiti galėtų ieškoti teisybės, bet šitoks abipusis kenkimas, matyt, yra iš anksto žinomi „gamybiniai nuostoliai“. O Leipalingio plentu jau lekia miškovežės – Dainavos miškų pirmarūšiai rąstai ir popiermedžiai keliauja į Klaipėdą, o iš ten gal į Vokietiją ar net į Skandinaviją. Ir Vilkiautinio, ir Kibyšių lentpjūvės jau seniai uždarytos, o jeigu jos dirbtų, tai mums liktų nors pjuvenų… Šį niūrų rytą viskas atrodo absurdiška, bandyti ką nors harmonizuoti čia būtų beprasmiška – globalizacija visur jau eina kaip buldozeris. Net ir šitas verkšlenimas jau turbūt yra tiktai entropija.

Lapkričio 2-oji

Liškiavos kapinėse, netoli vienodų Lietuvos partizanų kryželių, pilkuoja kuklus paminklas, kur užrašyta: „ALEKSONYS, 1933–1951 Anelė, 1935–1967 Vaclovas“. Yra ir abiejų jaunuolių nuotraukos. Sustojus prie šios kapavietės, pirmiausia norisi sužinoti, kodėl jie taip trumpai gyveno.

Paminklinis akmuo apie tai nieko nesako, bet Žeimių kaimo gyventoja Bronė Gaidienė prisimena ir Anelę, ir Vaclovą: „Džiovu jie mirė, ir jų mama džiovu jauna mirė. Jie Snaigupėn gyveno. Džiova nepagydoma buvo, jei susirgo kas, tai visa šeima, užkrečiama liga baisiausia… Prisimenu, kaip laidojo Anelių, ji cia pas savo dėdę, pas Kostą Kukę ir gyveno, nu, ji sirata buvo, o Kukė vaikų neturėj. Tai mes kaimynai buvom. Nu, tai su arkliais buvo palyda, ciej patys arkliai, darbiniai, gi kiekvienas laikė, kolūkio tadu dar nebuvo. Kur kieno daugiau žamės, tai du arklius laikė, tai Anelių kap išlydėjo į Liškiavos kapines, tai raiteliai su abrūsais, užtat, kad jauna mirė, kaimo bernėkai atjojo, nu, arkliai nuprausti, abrūsai balti, gražu. Buvo kitoki tadu arkliai, ramūs, dabar tai strošnūs, durni, kolūkiai sugadino arklius, pirmiau vienas gaspadorius aplink jį vaikščiojo, o kolūky tai vienas padarbujo, kitas paėmė, trecias vėl…“