2011 11 15

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Jurga Bartkevičienė. Kūrybos ir tremties dermė bei prieštara

Laurynas Katkus. Tarp Arkadijos ir Inferno: tremtis Johanneso Bobrowskio ir Alfonso Nykos-Niliūno lyrikoje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. – 2010, 211 p.

Laurynas Katkus savo knygos Tarp Arkadijos ir Inferno: tremtis Johanneso Bobrowskio ir Alfonso Nykos-Niliūno lyrikoje tema įvardija tremtį, o objektu – lyriką. Atrodo, jog tremties (ar greičiau emigracijos) tema tapo aktuali ir vėl. Ekonominė emigracija, šimtai tūkstančių išvykusiųjų, valdžios abejingumas ir ignorancija keičia Lietuvos veidą. Emigrantai – mirusios dvasios, statistiniai vienetai, jų prisitaikymo ir skilusio identiteto problemos – „netikusio“ pasirinkimo rezultatas. Laurynas Katkus leidžia mums į pasaulį pažvelgti „Kitų“, tai yra emigrantų, akimis. Nemažai dėmesio (apie 30 puslapių) skiriama teorinei tremties apžvalgai. Tremties terminas iš pradžių atrodo lyg ir ne visai deramas, juk kalbama apie pokario emigrantus, bet šiuo atveju pateisinamas, nes objektas – lyrika – atskleidžia vidinę tremtį kaip fizinės emigracijos rezultatą.

Monografijos autorius teorinėje dalyje aptaria Egzilio studijas Amerikoje ir Vokietijoje. Šalia anglosaksų literatūros kritikų Iano Burumos, Terry’io Eagletono, Roberto Edwardso, Andrew Gurro, Edwardo Saido, Roberto Newmano, Micaelio Seidelio iškyla ir lietuvių literatūros tyrėjai Juozas Grinius, Vytautas Kavolis, Rimvydas Šilbajoris, Tomas Venclova, Kazys Bradūnas. Mokslininkas nurodo, jog šiandieninėje Lietuvoje tremties aspektu literatūra faktiškai nenagrinėjama. Įvade galima surasti įdomių faktų apie skirtingų laikų tremtinius, išskiriamos dvi tremties formos: imperinė ir transimperinė. Įvardijami ištremtieji: Marina Cvetajava, Ivanas Buninas, Vladimiras Nabokovas, Thomas Mannas, Jamesas Joyce’as, Hermannas Brochas, Bretoldas Brechtas ir dar daug kitų. Autorius teigia, kad transimperinė tremties atmaina jau tapusi globaliniu reiškiniu, ir tebesitęsia iki šiolei.

Darbe pasitelkiami intriguojantys Julijos Kristevos apmąstymai apie dvasinę tremtį, tai yra susvetimėjimą, disidentystę ir socialinę atskirtį, bei Josepho Streklos atkirtį į tokias kalbas. Monografijos autorius, beje, tremtiniais laiko „tuos rašytojus, kuriems teko patirti realų, geografinį vietos pakeitimą“. Tačiau pabrėžia, jog griežta riba tarp tremties ir emigracijos sunkiai nubrėžiama. Autorius taip pat bando atsakyti į klausimus: Ar profesinis ar ekonominis emigrantas yra tremtinys, jei savo situaciją išgyvena kaip tremtį? Kuo skiriasi emigranto ir tremtinio mentalitetas? Ką įvardija terminas „vidinė emigracija“? Kaip apibrėžiama diasporos literatūra?

Toliau tekste monografijos autorius apžvelgia į XX amžiaus lietuvių ir vokiečių literatūras, praskleidžia tremties istorijos kontekstą. Pasirodo, išeivijos lietuviai nesutarė net dėl paties pavadinimo (ką čia nustebins?), kas jie? – tremtiniai, emigrantai, išeiviai, pabėgėliai, dipukai, išvietintieji… Kostas Ostrauskas net neabejoja esąs tremtinys, Juozas Grinius vengia įvardinti išeivius tremtiniais, nes „vesti analogiją tarp pasitraukimo į Vakarus ir Sibiro tremties filosofui atrodo negarbinga ir neetiška“. Bernardui Brazdžioniui atrodo, jog pereiti į emigrantų stadiją taip pat nedera. Juozas Grinius pasiūlo vartoti „egzodo“ sąvoką, o Vytautas Kavolis ir kiti apie Metmenų žurnalą susibūrę kultūrininkai teikė pirmenybę „egziliui“. Istorikas Vincas trumpa siūlo vartoti terminą „pabėgėliai“. Nepaisydamas visos šios terminų maišaties Laurynas Katkus renkasi tremties ir politinės emigracijos terminus. Autorius taikliai pastebi, jog XX amžiaus Lietuvos ir Vokietijos masinės tremties datos nesutampa – Vokietijoje emigracija prasideda Hitleriui atėjus į valdžią, o Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo.

Skyrelyje Teoriniai tremties literatūros kontekstai Katkus registruoja XX amžiaus intelektualus apmąsčiusius „moderniojo sąmoningumo ir tremties paraleles“. Minimi Czeslawas Miłoszas, Josifas Brodskis, Marijas Goloboffas, Rene Charo, Tomas Venclova, Jurijus Lotmanas, Wolfgangas Emmerichas, Arnoldas Toynbee, Hannah Arendt ir dar nemažai kitų. Tremtis laikoma eksperimentine laboratorija, stiprybės išbandymu, atsaku, kraštutiniu paratopijos raiškos pavyzdžiu, sprogimu, chaosu. Ji regima kaip kraštutinė situacija, kuri „radikaliai pakeičia ne tik rašytojo gyvenimą ir kūrybą, bet ir visą literatūros lauką“. Monografijos autorius teigia, kad praradimas kartu tampa ir atradimo sąlyga, kai privalu pasirinkti „vieną iš atsivėrusių galimybių“, ir taip tremties išgyvenimas, iki tol buvęs tik trauminis, tampa kartu ir kūrybos proveržis. O sukurta fizinė distancija nuo gimtosios aplinkos sustiprina „savirefleksyvumą, dėmesį formai ir kalbai, įvairių alegorijos atmainų atgimimą“.

Toliau Laurynas Katkus šiek tiek dėmesio skiria erdvės modeliams tremties poezijoje, istorinėms alegorijos ir identifikacijos figūroms, tremties poetikai. Jis pastebi, jog „daugelyje tremties literatūros pavyzdžių vyrauja dvipolė erdvės struktūra: ideali, harmoninga ir kitadistropinė, disforiška, bekontūrė erdvė. Kūriniuose svarios ribos figūros, kurios ir skiria, ir sieja su palikta erdve, o „tremtį poetai poetizuoja gana heterogeniškomis priemonėmis, kurios priklauso ir nuo asmeninių tremties patirčių, ir nuo duotosios kalbos poetinės tradicijos“.

Teorinio skyriaus pabaigoje paaiškinami metodiniai aspektai. Tai lyginamojo pobūdžio darbas, tiriantis biografinę-istorinę plotmę, o didžiausias dėmesys skiriamas tematiniam lygmeniui bei keturiems jo sandams – utopinėm erdvės reprezentacijoms, istorinėms tremties alegorijoms ir tremtinio identifikacijos figūroms. Lyginamasis metodas iš pirmo žvilgsnio nematomas, nes kiekvienas autorius aptariamas atskirai, o visi lyginami tik išvadose. Autorius lyg ir pateisina savo pasirinktą metodą teikdamas, jog tremties temos daugialypiškumas, autoriaus kūrybos matymas kaip organiška visuma, bandymas lanksčiai interpretuoti, reflektuoti teksto ir autoriaus ypatingumą, esantys geresni analizės būdai nei panašumų bei skirtumų ieškojimas, autorių lyginimas. Beje, mane kaip recenzentę būtent šis pasirinkimas kiek nuliūdino, nes iki pat knygos pabaigos tikėjausi lyginimo. Tie keli puslapiai pabaigoje lūkesčio nepateisino ir vargu, ar laikyčiau šią knygą komparatyvistine, bet tai jokiu būdu nesumažina jos vertės. Net ir dviejų, tarpusavyje tremties tema susijusių autorių kūrybos interpretacijos atrodo pakankamai patrauklios ir įdomios. Manyčiau, autoriui nereiktų deklaruoti lyginamojo metodo. Nors gal tai yra modernus, vidinis lyginimo būdas?

Knygos struktūra paprasta, bet tuo ir puiki. Po teorinės dalies randame Johanneso Bobrowskio tremties poezijos analizę. Autorius fiksuoja Johanneso Bobrowskio biografijos faktus: poetas, prozininkas, nacistinės Vokietijos armijos karys, belaisvis, Rytprūsių tremtinys, Rytų Berlyno gyventojas. Nepaisydamas nepakitusios kalbinės ir dalinai – kultūrinės aplinkos, Johannesą Bobrowskį laiko emigrantu dėl kūrėjui būdingos literatūrinės įvykių reprezentacijos, tai yra, įsivaizduojamos prarastosios tėvynės – Sarmatijos – vaizdinio sukūrimo. Autoriaus lyg ir į pirmą vietą iškeliamas vokiečių poetas man atrodo psichologiškai pagrįstas sprendimas, nes skaitytojas visgi stengsis „nukeliauti“ iki Alfonso Nykos-Niliūno, kurio kūrybą didžioji dauguma išmano geriau. Tiesa, kelionė neprailgs. Trumpai pristatomi kritikų darbai – rašytojas Franzas Fuhmannas rašo apie Bobrowskį savo memuaruose, Vytautas Kubilius pastebi Bobrowskio eilių erdvės lietuviškus ženklus, Hansas Christianas Kosleris priekaištauja interpretatoriams dėl objektyvumo stokos, minimos Regina Sinkevičienė ir Jurgita Katkauskienė ir dar keletas kitų.

Skyrelyje Erdvė ir Vardas aiškinama Sarmatijos krašto semantika, topografijos svarba Bobrowskio poetologijai, „polinkis į diskretišką, vertybiškai žymėtą erdvę“, sferiškos erdvės struktūros ir poeto knygų sandaros paraleles, aptariama protestantiškos erdvės percepcijos įtaka Bobrowskio poetikai. Vėliau daug dėmesio skiriama upės figūros simbolikai ir svarbiausia Bobrowskiui upei – Nemunui. Prie Nemuno praleista poeto vaikystė, Nemunas buvęs rytinė Vokietijos siena, skyrusi civilizaciją nuo „Rytinės Europos ne-civilizacijos“; autorius linkęs sudievinti, sugyvinti upę. Metrika, triskiemene ritmika atkuriamas lėtas lygumų upės tekėjimas. Nemunas „veikia kaip ypatingos įtampos elementas, perskiriantis ir sykiu jungiantis dvi Bobrowskio meninės visatos dalis: gimtąją Rytprūsių ir įgytąją rytinės Vidurio Europos“.

Pasak monografijos autoriaus, kitas svarbus sarmatiškojo pasaulio elementas yra gamta ir jos objektai. Žmonės „pasirodo po gamtos ir tik jos apsuptyje“. Plačiai naudojamasi neorganinės gamtos įvaizdžiais: žiemos sutemomis, tamsa, šešėliais, mirusių garsais. Gamtos įvaizdžiai „kupini nejaukumo ir grėsmės“. Istorija Bobrowskio kūryboje užima blankią vietą: jos žymės retos, apie karą kalbama puse lūpų, pasitelkiami pirmykščiai laikai, archaiški personažai. Beje, susidomėjimas priešistore, pasak monografijos autoriaus, yra XX amžiaus pradžios modernistinės poezijos bruožas. Iškeliamas dar vienas vokiečių poeto kūrybos bruožas – portretiniai eilėraščiai. Jų net trys rinkiniai, jose dominuoja įvairių laikų menininkai, tremtiniai: Adomas Mickevičius, Paulis Celanas, Dylanas Thomas, Josephas Conradas ir dar nemažai kitų. Jie Bobrowskiui tarsi mediumai, padedantys kalbėti apie tėvynę tremtyje. Pasak monografijos autoriaus, tėvynės praradimo tropą papildo „idealios vietos, u-topijos vaizdinys“. Bobrowskio utopizmas atitolęs nuo bukolinės lyrikos tradicijos, tematizuoja „ne tik idealią vietą, bet ir sąlygas, kurios ją sukuria“, lyrinis balsas tragiškas, o ne patetiškas, išpažįstantis savąją kaltę prieš bendruomenes, užjaučiantis istorijoje pralaimėjusias tautas ir etnines grupes.

Laurynas Katkus nemažai dėmesio skiria Bobrowskio ir Celano neužsimezgusiam dialogui ir Celano poetikos įtakai Bobrowskio lyrikai, Mickevičiaus ir „Pono Tado“ kelionėms po vokiečių poeto kūrybą. Taip pat kalbinėms priemonėms: jusliškai žemės ir sociumo bazės hipokalbai, daiktiškam ir konkrečiam žodynui, tarminiams ir regioniniams žodžiams, parataksinėms jungtims, šnekamosios kalbos tonacijoms, taupiam retorinių figūrų naudojimui, paprastumo ir elementarumo siekiui.

Monografijoje dar interpretuojami eilėraščiai „Die Memel“, „Ebene“, „Städte sah ich…“, „Die Tomsker Straße“, „Wiedererweckung“ ir dar daug kitų. Trumpai aptariamas Bobrowskio geriausiu laikytas eilėraštis „Wilna“. Monografijos autorius pateikia ne tik interpretacijų, bet ir istorinių faktų.

Skyrius Johannesas Bobrowskis: Utopijos žemėlapis galėtų būti labai įdomi germanistikos studentams ir žinovams bei labai informatyvi visiems kitiems monografijos skaitytojams. Tiesa, dėl menko Johanneso Bobrowskio lyrikos pažinimo man teko priimti autoriaus žodžius kaip gryną tiesą, o juk visada norisi padiskutuoti ir pamąstyti, pakeisti savo nuomonę. Tradicinė lyginamoji analizė būtų pasiteisinusi labiau, norėjosi per Niliūną pažinti Bobrowskį ir atvirkščiai. Nors, kita vertus, autorius juk neturi pataikauti skaitytojui griaudamas savo sukurtą tyrimo sistemą. Nepaisant to, jog skyrių teko skaityti pritariant, jis vertas skirto laiko, interpretacijos įdomios, pateikti tekstai ir vertimai leidžia sužinoti daugiau apie menkokai pažįstamą XX amžiaus vokiečių poetą.

Trečioji dalis Alfonsas Nyka – Niliūnas: tarp Arkadijos ir Inferno skirta daug geriau pažįstamam kūrėjui. Sulaukusiam galybės interpretacijų. Monografijos autorius skiria lygiavertį dėmesį Johannesui Bobrowskiui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. Pasirinkta panaši tyrimo struktūra. Iš pradžių kalbama apie kritikų darbus, Niliūno vietą lietuviškame literatūriniame kontekste, kitų autorių menką dėmesį tremties temai ir Niliūno poezijoje tremties temos nuodugnios interpretacijos poreikį.

Šioje dalyje rasime istorinių detalių, tremties literatūros situacijos aprašymą, bei Niliūno išskirtinumą bendrame fone. Niliūnas atrodo pesimistiškiausias, lyrinis subjektas „nekuria sau jokios programos“, liudija praradimą. Nurodomi Niliūnui svarbūs kūrėjai: Čiurlionis, Maironis, Putinas. Niliūno lyrikos „erdvė pasirodo esanti ne kas kita, kaip užsimaskavusi nebūtis, todėl ji „be prasmės“. Surandamos analogijos tarp niliūniškosios erdvės percepcijos ir Naujųjų laikų erdvės modelio. Iškeliama egzistencialistinės filosofijos įtaka Niliūno kūrybai, kai žmonės praradę savo individualybė tampa tik statistiniais vienetais. Primenama, jog kelias ir jam sinonimiški įvaizdžiai nuolatos funkcionuoja Niliūno erdvės percepcijoje bei įpavidalina tremties įvykį.

Ar pasakoma kažkas labai nauja apie Niliūno lyriką? Apskritai, ką galima naujo pasakyti apie Alfonsą Nyką-Niliūną? Labai daug tikėjausi iš trečiosios knygos dalies, bet nuolatos jaučiausi, lyg skaityčiau jau žinomus tekstus. Girdėta labai daug kas: tolimo nuo namų ir grįžimo motyvas, namų erdvės ir žvilgsnio svarbą, kelio ir miesto simboliką, susvetimėjusį subjektą, sūnaus palaidūno paveikslas, grįžimo namo leitmotyvas… Suprantama, jog pasakyti viską apie vieną autorių neįmanoma, bet trečioji dalis, nors ir skirta niliūniškai išgyventai tremčiai (autorius teigia, kad tai nauja), tampa tarsi jau seniai perskaitytų tekstų aidu.

Į tą patį žvelgiama iš kito žiūros taško, bet ar pamatoma kažkas nematyto? Šiek tiek naujėlesnis suvokimas, kad Vokietija Niliūnui nesanti emigracijos vieta. Mažiau kitų kritikų kalbėta ir apie ekspresyviai vėlyvojoje Niliūno poezijoje atsirandančius geologinius įvaizdžius, autoriaus susitapatinimą su Vergilijumi. Vertingos įsiliejančios komparatyvistinės paralelės su Thomo Sternso Elioto, Konstantino Kavafio, Czeslavo Miloszo kūriniais. Man ypač įdomi pasirodė Niliūno ir Amerikos santykių analizė: jo priešiškumas amerikietiškai civilizacijai, jos kultūros formoms ir dėl to atsirandantis sarkazmas bei ironija. Taip pat pastraipos apie tautiškumo sampratą amerikietiškoje mąstysenoje, kai emigrantai arba „savanoriškai išlydo senąsias tautybes ir įgyja naują amerikietiškąją tapatybę“, arba taip ir lieka „pilkais žmonėmis“, emigrantais taip ir nevirtusiais imigrantais.

„Pabaigos žodyje“ uždedami akcentai, išryškinamos Niliūno ir Bobrowskio lyrikos paralelės: erdvės naratyvo lygmens ir alegorijos panašumai, tremties temos svarba, utopijos atsiradimas, tremties raiškos identiškumas.

Reikia paminėti, jog monografija parašyta puikiu stiliumi. Sakinys gilina prieš jį ėjusį sakinį. Mintis visada pabaigiama, niekur nešuoliuojama. Visas tekstas kaip gili srauni upė. Struktūra nepriekaištinga ne tik formaliajame, bet ir turinio lygmenyje. Ypač įdomi teorinė knygos dalis, netikėtai išlaikiusi mane be nakties miego. Tikriausiai dėl puikios įžangos tikėjausi intriguojančio likusios knygos dalies turinio. Kaip ten bebūtų, įdomių minčių tikrai esama. Tremties tema Bobrowskio ir Niliūno kūryboje atskleista visapusiškai, nors pasirinktas kiek netikėtas lyginimo principas, bet jis pateisinamas. Kai kurias monografijas galima skaityti dėl malonumo, ši skirta labiau specialistui. Intriga ir žavesys, apėmęs skaitant įvadinius skyrius, pasikeičia į dalykinį pasikalbėjimą su autoriumi ir kūrėjais. Tai šiek tiek nuvilia (visi mes ištroškę pramogų), bet visiškai pateisina žanrą. Knygai negali labai priekaištauti, visos neigiamybės absoliučiai subjektyvios. Rekomenduotina skaityti visiems besidomintiems tremtimi, emigracija, Bobrowskiu, Niliūnu ir monografijomis.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.