2011 11 18

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Markas Zingeris: „Baisiausias totalitarinio mąstymo įspaudas – savęs cenzūravimas“

Minint Tarptautinę tolerancijos dieną Vilniuje buvo surengta konferencija „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“. Siūlome konferencijoje skaitytą  rašytojo, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio pranešimą.

Totalitarizmo metais tie, kurie ėjo prieš srovę, savuoju likimu, o kartais ir gyvybe turėjo įrodyti rusų posakį: „Ir vienas lauke karys“.

Menininkai ir tuomet, ir nūnai bando ir bandė pavaizduoti, kas yra Pavergtas protas. Kai kurie sovietmečio stereotipai, ir ypač antisemitiniai, šimtatūkstantiniais tiražais platinami SSRS po Izraelio Šešių dienų karo Artimuosiuose Rytuose, penkiolikai metų praėjus nuo stalininių antisemitinių kampanijų, (kurių metų buvo pokariu uždarytas ir Lietuvos žydų muziejus) išliko, deja, ir iki šių dienų.

Tuo metu pasireiškė ir dar vienas komunizmo bendrininkavimo su nacizmu faktas – tai Holokausto nutylėjimas paminkluose ir vadovėliuose, jo nesigailėjo cenzūros žirklės, karpančios tas temas menuose. Išlikusių žydų pastatytas paminklas tautiečiams Paneriuose buvo pokariu nugriautas ir pakeistas kitu. Tebegyvi žmonės, prisimenantys sprogusios bombos efektą turėjusį Jevtušenkos eilėraštį apie Kijevo žydų sunaikinimą – „Babiji jar“, uždraustą platinti Sovietų Sąjungoje.

Tai, kad sovietmečiu, uždaroje visuomenėje, buvo nutylėtas ir viešai neišdiskutuotas Holokaustas, palengvino sąlygas šiais laikais atgimti naujajam, o kartu senajam antisemitizmui.

Neseniai apsilankiau spektaklyje apie Holokaustą, šiomis dienomis pastatytą viename Lietuvos teatrų, ir man režisierius papasakojo, kaip nelengva jam buvo dirbti su jaunų aktorių trupe, kuriai žinių trūkumas trukdė suvaidinti spektaklį. Laimė, spektaklis pavyko.

Tikriausiai baisiausias totalitarinio mąstymo įspaudas, žalojęs intelektualų sąmonę, buvo savęs cenzūravimas. Įstatymai ribojo minties laisvę SSRS Baudžiamojo kodekso straipsniu dėl Antisovietinės agitacijos ir propagandos. Bandydami surasti išeitį ir neprasilenkti su gyvenimo tiesa, menininkai totalitarizmo laikais vartojo vadinamąją Ezopo kalbą. Apskritai meno, ypač poezijos ar teatro metaforos, buvo bandymas rasti saviraiškos formas, kurios apeitų cenzūrą. Prisimenu Jono Jurašo režisuotą spektaklį Strazdas, apie lietuvių poetą carizmo laikais. Vienas iš režisūrinių sprendimų buvo du žmonės apvilkti vienais marškiniais – dvi galvos vienoje apykaklėje – konformisto ir maištininko. Inteligentijos nepasitenkinimą Kompartija siekė nukreipti antisemitizmo vaga visame sovietiniame bloke. Kaip kad prisimena Lenkijos eseistas, žurnalistas, žmogaus teisių aktyvistas Adamas Michnikas, po to, kai viename Lenkijos teatrų pastatytos Mickevičiaus Vėlinės (Dziady) su aiškiomis aliuzijomis į tikrovę sukėlė jaunimo riaušes, daugybė žydų kilmės lenkų inteligentų ir švietimo darbuotojų buvo valdžios priversti išvykti iš Lenkijos, faktiškai, jie buvo išvaryti iš šalies.

1974 m. po Jacksono Vannico pataisos SSRS respublikose buvo įsteigti specialūs KGB padaliniai kovai su vadinamąja buržuazine ideologija tarp žydų jaunimo. Aš, ir kaip žydas ir kaip lietuvis, didžiuojuosi tuo, kad anais laikais Lietuvos žydai buvo vieni aktyviausiu kovotojų SSRS už teisę emigruoti į Izraelį, taip pat ir tuo, kad Vilniuje neostalinistiniais laikais, kitaip vadinamais brežnevinės stagnacijos laikotarpiu, buvo įsteigta Helsinkio grupė, kovojusi už visas laisves, kurias suteikia piliečiui Vakarų konstitucijos, besiremiančios Apšvietos amžiumi ir Didžiosios prancūzų revoliucijos, prie šių aktų priskirtini ir Žečpospolitos vėlyvieji teisės dokumentai, idealais.