2011 11 21

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Irena Balčiūnienė. Helsinkio grupė

Helsinkio grupės veiklos liudininkės, vertėjos prisiminimai, pateikti Vilniuje surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“.

Pats įkūnydamas paradoksą, pasaulis taip pat kupinas paradoksų. Regis, ar gali būti skirtingesni dalykai negu tolerancija ir kova. Tačiau Helsinkio grupė pavertė tikrove šį paradoksą. Tik tolerancija, kylanti iš dvasinės kultūros gelmių, suvienijo skirtingo amžiaus, tautybių, tikėjimų, socialinės kilmės ir profesijų žmonės kovai už žmogaus teises. Trumpai prisiminkime juos, į visuomenine grupę 1976 m. lapkričio 25 d. susibūrusį Helsinkio penketuką.

Pirmoji – tuo metu septyniasdešimtmetė Ona (Hania) Lukauskaite-Poškienė (1906-1983), Šiauliuose gyvenanti poetė, pedagogė, buvusi politinė kalinė. Prieš karą ji priklausė kairiųjų rašytojų grupei, susispietusiai apie Šiauliuose leidžiamą „Kultūros“ žurnalą. Tačiau, bolševikams okupavus Lietuvą, nenuėjo kvislinginiais keliais, kaip daugelis kairuoliškumą demonstravusių kultūrininkų, okupantui nenusilenkė, nepanoro jam tarnauti ir liko ištikima laisvės idealui.

Daugelis Hanios, vienišosios paukštės, gyvenimo detalių tiesiog širdį šiurpina – anksti išsiskyrė su vyru karininku, du jauni sūnūs žuvo. Ji priklausė 1941 m. Šiauliuose įsikūrusiam Slėpimo nuo vokiečių komitetui, 1946 m. Vilniuje kartu su iš Štuthofo koncentracijos stovyklos ištrūkusiu kapitonu Jonu Noreika – Generolu Vėtra ir Stasiu Gorodeckiu – S. Radžiūnu įsteigė Lietuvos tautinę tarybą, siekusią būti pasipriešinimo sovietiniai okupacijai centru. LTT vardu 1946 m. rašė laišką popiežiui apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, rengė Atsišaukimą į pasaulio tautas. Oną Lukauskaitę-Poškienę išdavė kita poetė, irgi šiaulietė, Valerija Valsiūnienė, informatore dirbusi labai ilgai. 1946 m. Ona Lukauskaitė-Poškienė kartu su kitais tos tarybos nariais buvo suimta, nuteista ir kalinta Kargopolio (Archangelsko sr.), Vorkutos ir Mordovijos lageriuose.

Kai kiti klusniai eiliavo Stalinui, ji apgynė literatūros garbę narsiai atšovusi tardytojui, kad Vorkuta – Lietuvos inteligentijos laikina gyvenamoji vieta. Nežmoniškomis sąlygomis dirbo iki 1955 metų. Sulaukusi leidimo grįžti į Lietuvą, vėl apsigyveno Šiauliuose. 1976-aisiais, likus septyneriems metams iki mirties, ši stiprios dvasios moteris nedvejodama sutiko stoti į Helsinkio susitarimams remti lietuvių grupę.

1973 m. parašytos „Lagerių pasakos” (įsiklausykim, koks oksimoronas!) ir atsiminimai „Šiaulių miesto lyrinė kronika“ buvo išspausdinti prasidėjus Atgimimui ir atkūrus Nepriklausomybę, jau po autorės mirties (išsp. 1989, 1991). Ona Lukauskaitė-Poškienė buvo principinga moteris, antikatalikė ir rūkė pypkutę. Paskutinių jos gyvenimo valandų liudininkė buvo Eucharistinės Jėzaus kongregacijos vienuolė Regina Teresiūtė.

Antrasis – šešiasdešimt aštuonerių metų jėzuitas Karolis Garuckas (1908-1979) tuo metu klebonavo Ceikiniuose ir buvo tapęs simboline figūra Lietuvos katalikų kovoje už sąžinės laisvę, žmogaus teises, Bažnyčios misijos vykdymą pasaulyje.

Sovietinėje sistemoje valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios reiškė ne „atskyrimą“, bet, priešingai, Bažnyčios pajungimą partinei kontrolei. Todėl didesnį poveikį darė ne valdžiai paklusę, įbauginti autoritetai, bet į užkampius nugrūsti kunigai, spinduliuojantys dvasinę stiprybę.

Tėvas Karolis 1935–1938 m. studijavo filosofiją Pulache prie Miuncheno, 1938–1942 m. teologiją Valkenburge (Olandija) Sovietams antrą kartą užplūstant Lietuvą, 1944 vasarą nebėgo į Vakarus, bet pasiliko tėvynėje. 1945 kovo mėn. persikėlė į Vilnių ir dirbo pastoracinį darbą daugiausia su jaunimu. Iš pradžių jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje, vėliau, 1947 sausio mėnesį, arkivyskupo M. Reinio buvo paskirtas rūpintis lietuviškomis pamaldomis universitetinėje Šv. Jonų bažnyčioje. Tačiau bažnyčia po metų buvo uždaryta ir paversta Mokslinės minties muziejumi. Išsiųstas iš Vilniaus, kunigavo arkivyskupijos užkampiuose, o paskutinė parapija buvo Ceikiniai – mažytis kaimelis, turėjęs šimtą dvidešimt vieną gyventoją. Tolerancija ir žmogiška šiluma spinduliuojantis Tėvas Karolis šiame kaimelyje pragyveno šešiolika metų, ligi mirties. Nepaisant gresiančių represijų, laidotuvės sutraukė minias tikinčiųjų, dalyvavo abu tremtiniai vyskupai, apie 100 kunigų.

1955–1961 m. jis išvertė milžinišką Liudviko Pastoro veikalą „Popiežių istorija“ (Geschichte der Päpste, 16 t.). Kol kas neteko girdėti, kad vertimas būtų išleistas. Gal tebesaugomas kur nors kaip rankraštis.

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Trečiasis – keturiasdešimt šešerių metų Viktoras Petkus (1930- ), tuomet jau du kartus atlikęs bausmę lageriuose už antisovietinę veiklą, ir grįžęs į Lietuvą 1965 m. Nepraėjus nė metams nuo Helsinkio grupės įkūrimo, 1977 m. rugpjūčio 23 d., KGB vėl suėmė V. Petkų, besiruošiantį vykti su LHG dokumentais į Maskvą. 1978 m. liepos 13 d. jis buvo nuteistas penkiolikai metų laisvės atėmimo, iš kurių trejus metus bausmę turėjo atlikti kalėjime, o likusius – ypatingojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Į Lietuvą grįžo kuriantis Sąjūdžiui, 1988 m. Iš keturiasdešimties pasipriešinimo sovietiniam režimui metų dvidešimt penkerius gražiausius savo gyvenimo metus Viktoras Petkus praleido Sibiro konclageriuose.

Ketvirtasis – trisdešimt devynerių metų Vilniuje gyvenantis publicistas, vertėjas, poetas Tomas Venclova (1937- ) – 1971 m. mirusio LSSR liaudies rašytojo, 1952 m. Stalino premijos laureato, sovietinio Lietuvos himno žodžių autoriaus, visuomenės ir politikos veikėjo Antano Venclovos sūnus, tik po 1956 m. sukilimo Vengrijoje pakeitęs savo nuomonę apie komunistinę santvarką. 1961–1965 m. gyveno Maskvoje, vėliau Leningrade, kur užmezgė ryšius su rusų intelektualais disidentais. 1966 m. Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį, o 1975 m. gegužės 11 d. parašė atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, kuriame ne tik išdėstė savo požiūrį į komunistinę ideologiją, bet atkreipė dėmesį į literatūrinės, mokslinės ir kultūrinės veiklos varžymus.

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Susipažinęs su netoliese gyvenančiu dr. E. Finkelšteinu, teikdavusiu juridinę paramą norintiems emigruoti, o paskui su V. Petkumi, įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. Netrukus sovietinė valdžia padarė du sprendimus. Tais pačiais, 1977-aisiais, V. Petkų suėmė, o T. Venclovai suteikė leidimą dėstyti Berklio universitete, ir jis išvyko į JAV. Tais pačiais metais neteko sovietinio paso už „veiksmus, nesuderinamus su SSSR piliečio vardu“, o netrukus buvo atimta ir sovietų pilietybė. Gavęs politinį prieglobstį JAV, T. Venclova dirbo universitetuose, 1985 gavo filosofijos daktaro (Ph. D.) laipsnį. Specialybė – rusų ir lenkų literatūros. Apie savo sprendimą, pakeitusį gyvenimą T. Venclova yra sakęs: „Jei būčiau likęs gyvas, turbūt dabar Lietuvos visuomenėje, kaip dauguma disidentų, užimčiau marginalinę poziciją, t.y. būčiau nelabai pastebimas žmogus. Bet kas įvyko, tas įvyko“.

Penktasis – Vilniuje gyvenantis trisdešimt ketverių metų fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas (1942- ), aktyvus Žydų kultūrinio atgimimo ir judėjimo dėl teisės išvykti į Izraelį dalyvis. Buvo tardytas vadinamojoje žydų otkaznikų, t.y. norinčiųjų atsisakyti TSRS pilietybės, byloje.

Jis padėjo organizuoti S. Sacharovo atvykimą į Vilnių dalyvauti 1975 m. gruodžio 9-12 dienomis vykusiame S. Kovaliovo teismo procese, tuo metu, kai Osle vyko Sacharovui paskirtos Nobelio taikos premijos teikimo iškilmės ir labai įdomiai visa tai aprašė savo atsiminimuose „Sacharovas ir lietuviškoji Helsinkio grupė“. Svarbiausia atsiminimų mintis – ką pasirinko tuometinis žmogaus teisių gynėjas Nr. 1. Juk galėjo šiltai, ramiai, ištikimų draugų būrelyje švęsti Maskvoje (kadangi į Oslą vykti jam buvo uždrausta) tą Nobelį. O ką jis veikė Vilniuje – trypčiojo kelias dienas palei teismo pastato duris, kad kaip nors padėtų kitam žmogaus teisių gynėjui, kaltinamam Lietuvos katalikų bažnyčios rėmimu. Tai buvo vienybės pamoka uždaroms, persekiojamoms, ne visada sutariančioms disidentiškai nusiteikusioms Lietuvos tremtinių, katalikų, inteligentų grupėms. Eitanas Finkelšteinas 1983 gruodžio 18 d., emigravo į Izraelį. Vėliau atvažiavo į Vokietiją, Miuncheną, dirbo „Laisvės“ (Свобода) radijuje, 1989-92 kartu su K. Liubarskiu ir B. Chazanovu leido žurnalą „Šalis ir pasaulis“ (Страна и мир) ir 1991-93 kartu su Š. Markišu „Žydų žurnalą“(Еврейский журнал). Šiuo metu skaito paskaitas universitete, dirba Džordžo Maršalo Europos saugumo studijų centre, rašo knygas ir visose – nors nė viena neišversta į lietuvių kalba – grįžta i Lietuvą.

Kratinys – taip savo romano „Faraono piemenys“ (Пастухи фараона НЛО, 2006) žanrą apibūdino Eitanas Finkelšteinas. Jame dalyvauja visi žymiausi tiek buvę, tiek esami Izraelio politikai, taip pat Rusijos carai Kotryna II ir Mikalojus II, Josifas Stalinas, Nikita Chruščiovas, Borisas Jelcinas ir daug kitų istorinių veikėjų, kaip nors susijusių su vadinamuoju žydų klausimu. Istoriniai skyriai kaitaliojasi su pagrindinio veikėjo, dalyvavusio visuose Izraelio karuose, apvažiavusio visą pasaulį ir pabaigoje pasiklydusio kažkur dangaus koridoriuose gyvenimo aprašymu. Baigiamajame knygos skyriuje autorius atsiduria Dangaus Kanceliarijoje, kadangi nori patekti pas Dievą ir išgirsti jo nuomonę apie žydų tautos istoriją bei misiją, apie holokaustą, apie krikščionybės išsižadėjusią Europą. Laukiant pašnekesio, o paskui jam ilgėliau užtrukus, autoriui paskiriamas laikinas butas Antrajame Debesų skersgatvyje Nr. 10, o jis kaip du vandens lašai primena Eitano butą Vilniuje, Tauro gatvėje, kur rinkdavosi helsinkiečiai, kur lankėsi Sacharovas.

Eitanui dar laukiant nesulaukiant leidimo išvažiuoti į Izraelį, kartą mes sėdėjome su – tuomet dar ne monsinjoru, o Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios vikaru – Kazimieru Vasiliausku ir šnekėjomės, ar įmanomas sovietų imperijos žlugimas. Visiems atrodė, kad ne. Tik būsimasis monsinjoras pasakė tvirtai tikįs, kad jam gyvenime dar teksią laikyti mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje, 1966 m. paverstoje Ateizmo muziejumi. Paradoksalu, bet klydome mes. Antrasis Eitano romanas „Labirintas“ (Лабиринт НЛО, 2008) baigiasi aprašymu, kaip Izraelyje, žiūrėdamas vieną iš televizijos kanalų, dažniausiai transliuojančių kurioje nors šalyje vykstančias kalėdines arba naujametines pamaldas, pasakotojas išvysta užrašą Lithuania, Vilnius ir pamato savo seną pažįstamą, Tėvą Kazimierą, laikantį mišias tikintiesiems gražintoje Katedroje nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

Tačiau vakar skiriasi nuo šiandien. Ir vėl susiduriame su skausmingu paradoksu – laisvės sąlygomis kartais sunkiau kovoti už žmogaus teises negu klestint diktatūrai. Pakito požiūris į tas teises, išsitrynė, išsiplėtė, netgi praskydo tolerancijos ribos, nes demokratijos sąlygomis, tai, su kuo reikia grumtis, nėra taip lengvai įžvelgiama ir apibrėžiama kaip totalitarizmo arba diktatūros laikais. Net iš kalbos išmetami šimtus metų joje gyvenę žodžiai, bet jokie draudimai negalioja viešąją erdvę užplūdusiems keiksmažodžiams. Šių dienų požiūris imamas taikyti visai kitomis istorinėmis aplinkybėmis reikštoms mintims. Svarbiausia – ši veikla nekelia nė menkiausios grėsmės, o dažnai teikia garbę ir net titulą.

Šiandien jau sakoma, kad disidentai išgelbėjo tik tautos garbę, o gyvybę – „kolaborantai”. „Lenkiant galvą prieš mūsų disidentų idealizmą, pasišventimą Lietuvai, savęs išsižadėjimą, reikia konstatuoti, jog tautą išlaikė ir pažadino ne tiek jie, kiek kompromisais susitepę rašytojai ir žurnalistai, menininkai ir mokslininkai“ (Tomas Venclova). Yra mąstančių kitaip: „Anais laikais dėjo kumštį prie smilkinio, kad būčiau ateistas, o dabar deda prie kito, kad krikščioniškai atleisčiau“ (Jonas Juškaitis) . Kuri mintis teisingesnė, spręskime patys.