2011 11 24

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Zigmas Vitkus. Mažieji eichmanai ir kolbės mumyse

Nuotrauka: jazzadvice.com

Kiekviename iš mūsų slypi eichamanas, kadaise rašė Zygmundas Baumanas. Būtent dėl to mes turime domėtis ir žinoti Holokausto istoriją. Paradoksalus teiginys, ypač jei galvotum apie konkrečius žmones. Argi gali jame (joje) slypėti koks nors eichmanas? Trečiadienį Tolerancijos centre vykusios tarptautinės konferencijos metu prof. Irenai Veisaitei užsiminus apie tokią galimybę iš salės nuskambėjo abejonė, esą toks pasakymas esąs perdėtas. „Argi jumyse yra eichmanas, – klausė jos. – Ar Sacharove slypėjo eichmanas?“

„Kiek jūs žinote Sacharovų?“ – retoriškai paklausė Irena Veisaitė ir papasakojo itin sugestyvią ir sukrečiančią istoriją apie sportininkų (vad. fizkultūrininkų) paradą Maskvoje 1951 metais, kuriame ir jai teko dalyvauti:

Žygiavome trenkiant maršams Raudonojoje aikštėje. Staiga tribūnoje pasirodė jis – Stalinas. Jeigu pats Jėzus Kristus būtų apsireiškęs, nebūtų buvę tokios euforijos. Pakriko visos žygiavusiųjų eilės, maršų nebebuvo girdėti. O kai jau atsidūrėme aikštės gale, aš staiga išgirdau save rėkiančią, šaukiančią su visa minia. Stalinu aš tada jau netikėjau, mano antroji mama Stefanija Ladigienė kalėjo Sibire, neturėjau jokių iliuzijų… Bet aš šaukiau. Tai buvo viena baisiausių akimirkų mano gyvenime. Buvau paveikta masinės psichozės…

Kitas pranešėjas, mokslininkas iš Ukrainos prof. Jevgenijus Dikijus taip replikavo klausytojui iš salės: „Kuris Sacharovas?“ Esu įsitikinęs, tame Sacharove, taikos gynėjuje, kurį mes visi gerai pažįstame, eichmano nebuvo, jis buvo įveiktas, tačiau buvo ir kitas Sacharovas, tas kuris totalitarinės valstybės pavedimu kūrė vandenilinę bombą „vardan taikos“. Paklausęs savęs, ar jame, Jevgenijuje Dikijuje, galėtų prabusti eichmanas, atsakė: „Tikiuosi, kad ne. Tačiau negarantuoju už save jauną, kai dėl Ukrainos būčiau padaręs bet ką.“

Ši diskusija paskatino pasidomėti, kaip tampama tais eichamanais? Kas motyvuoja žmones daryti protu nesuvokiamus nusikaltimus? Kaip psichologiškai įmanu, jog normalūs žmonės, mylintis tėvai, geri kaimynai, sąžiningi darbuotojai gali taip pasielgti? Taip pat pasigilinti, kas motyvuoja žmones gelbėti kitus žmones, net jei tai grėstų mirtimi? Tam yra daug priežasčių. Žinomas genocido tyrinėtojas Adamas Jones išskiria tris esmines.

Tai narcisizmas

Visi gerai žino pasakojimą apie graikų dievą Narcizą, kuris taip susižavėjo savo atspindžiu vandenyje, kad „įsimylėjo save, ir, negalėdamas rasti nusiraminimo, mirė iš skausmo prie to paties tvenkinio“. Šiame mite kalbama apie puikybės apakintą meilę sau, kuri, anot Sigmundo Freudo, nors ir neišvengiama bei būtina ego vystymuisi fazė, gali tapti patologiška, jei kiti egzistuoja tik siekdami įtvirtinti, išaukštinti, sudievinti save.

Yra pastebėta, jog tokią patologinę asmens narcisizmo formą lydi tokie reiškiniai kaip nesaugumo išgyvenimas, nerimas, baimė, jog būsi kitų nuvertintas, kad tavo ego gresia sunaikinimas. Patologinis narcisizmas gali pasiekti tokį lygį, kai išvis nelieka jokios empatijos kitiems žmonėms, kai jie imami netgi žudyti, kad sustiprintų tavo galią ir šlovę.

Patologiniai narcizai buvo didieji XX amžiaus nusikaltėliai – Hitleris ir Stalinas – bei juos supusi aplinka. „Po šiurpia šios neperprantamos asmenybės ramybe sūkuriavo mirtini nelaimėlio ambicijų ir pykčio verpetai“, – taip italų istorikas Simonas Sebagas Montefiore apibūdino asmenį, kadaise visų žinotą kaip Josifas Džiugašvilis.

Kai kurie mokslininkai kalba ir apie kolektyvinį patologinį narcisizmą, kai didesnioji visuomenės dalis yra įsitikinusi savo viršenybe kitų visuomenių atžvilgiu. Esą ji labiau apdovanota Dievo, jai priklauso tiesos monopolis ar neribotos galimybes. Praėjusiame amžiuje, tokie bruožai buvo būdingi nacių Vokietijai (1933–1945), stalinistinei Sovietų Sąjungai (1928–1953) ir maoistinei Kinijai (1949–1976). Amerikiečių psichiatras Robertas Jay Liftonas iš demokratinių valstybių kolektyvinį patologinį narcisizmą priskyrė JAV, aprašydamas jos polinkį knygoje „Supergalybės sindromas“ („Superpower syndrom“).

Tai godumas

Godumas – nuo seniausių laikų aptarinėjama nuodėmė. Tai vienas iš pagrindinių įvairiais lygmenimis veikiančių genocido motyvų, liečiančių ne tik vykdytojus, bet ir tuos, kurie stovi greta, yra neutralūs. Valstybiniu lygmeniu godumas veikia, kai remiantis vyriausybės potvarkiais kokia nors grupė žmonių yra „legaliai“ apiplėšiama (žydų apiplėšimas Vokietijoje, armėnų Turkijoje, ūkininkų ir buržuazijos Sovietų Rusijoje, tutsių Ruandoje) ir vietiniu kai iš tos grupės apiplėšimo pelnosi eiliniai žmonės (pvz., nužudytų žydų drabužių ir daiktų dalybos, namų užėmimas). Godumas – tai ne vien tik noras patenkinti poreikius, kurių reikia išgyvenimui. Jis yra susijęs ir su galios troškimu, dominavimu ir prestižu. Taigi jis ne tik atspindi objektyvias materialines aplinkybes, tačiau, kaip ir narcisizmas, patenkina esminius ego siekius. Godumas yra nepasotinamas, tačiau jį galima kurį laiką apmalšinti, tada ego jaučiasi įvertintas, sėkmingas, netgi visagalis.

Tai baimė

Kas gali geriau motyvuoti genocido vykdytojus nei baimė? Baimė, bijant susidorojimo ir tariamai gresiančio sunaikinimo, kuriuo manipuliuoja genocido vykdytojai? Visų genocidų metu priešas yra įvardijamas kaip tas, kuris kelia didžiausią pavojų. Todėl daugelis vykdytojų ir stebėtojų imdavo manyti, kad nėra kitos išeities, kaip tik sunaikinti priešą. Kartais stimuliuojama baimė pasiekdavo isterijos lygmenį (kaip buvo nacių Vokietijoje), kai žmonės iš tikrųjų visur matydavo sąmokslą. Sunku patikėti, kad moterys, vaikai ir bejėgiai seneliai galėjo iš tikrųjų gąsdinti, todėl buvo pasirenkami kiti įvaizdžiai. Pagrindinis dalykas: juos reikia bet kokiomis priemonėmis sustabdyti.

1992 metais Christopheris Browningas parašė nuovatorišką knygą „Eiliniai vyrai“ (Ordinary Men: Reserve Police Battalion 101 and the Final Solution in Poland,) apie Vokietijos policijos rezervistus, vyrus jau per senus kariauti, kurie Rytų fronte 1941–1942 metais šaudė žmones: vyrus, moteris, vaikus. Tai buvo visiškai normalūs vidurinei klasei priklausantys pusamžiai vyrai. Kas jiems atsitiku, juk taikos metu jie net pirštu vaiko nebūtų palietę? Ar jie buvo paveikti antisemitinės propagandos? Iš dalies. Tačiau ne tik. Daug svarbesnės priežastys, anot C. Browningo, buvo paklusimas autoritetui (vyresnybei), izoliacijos baimė (psichologinis atskyrimas nuo kolektyvo), mačizmas („tikras“ vyriškumas), pareiga („darau tai, ką reikia“) ir garbė („negarbina palikti kitus dirbti juodo darbo, pačiam jo vengiant“).

Itin tiksliai konformistinė situacija nusakyta Vakaruose populiarioje knygoje (ji išleista ir lietuviškai) prancūzų autoriaus Timothee de Fombelle knygoje jaunimui „Tobis Lolnesas“ (Toby Lolnes). Pagrindinį knygos herojų Tobį persekioja priešai. Jį savo namuose sutinka priglausti pagyvenusių žmonių pora, tačiau, prisistačius persekiotojams, net nemirktelėję (tikėtina, net patys nesuprasdami, ką daro) išduoda Tobį. Kas juos veda nusikaltimo link? Štai formulė: „Gabalas baimės, žiupsnys melagystės, daug silpnavališkumo ir keli gramai garbėtroškos“.

Gelbėtojų psichologinis portretas

Vykstant genocidui pavojingiausi ne genocido vykdytojai, o neutralūs stebėtojai, kurie savo pasyvumu leidžia stipriajai pusei įgyti pranašumą. Kritiniais momentais pasirodo, jog tokių žmonių yra dauguma. Ir vis dėlto atsiranda žmonių, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus, rizikuoja savo gyvybe, kad išgelbėtų kitą. Jų elgesys, panašu, paneigia populiarią teoriją, esą žmogus bet kokiomis priemonėmis siekia išlikti. Kodėl tie žmonės taip elgiasi? Kas juos skiria nuo kitų?

Daugeliu atveju svarbios buvo religinės motyvacijos. Nes religijos, tiek kalbant apie krikščionybę, tiek islamą, įkūnija universalias užuojautos ir gailestingumo vertybes. Sociologas Samuelis P. ir edukologė Pearl M. Olineriai 1988 metais išleido šiandien jau socialinių mokslų klasika tapusią knygą „Altruistinė asmenybė“ (Altruistic personality), kurioje gilinosi į gelbėtojų psichologiją. Šiam tikslui jie padarė šimtus interviu.

Geriausia būtų leisti kalbėti patiems gelbėtojams.

Visą laiką turėjau ryšių su tais, kurie buvo nusistatę prieš Hitlerį. Jie man papasakojo apie pačius baisiausius dalykus – transportavimą, dujų kameras, skandinimus, nuodijimą dujomis traukiniuose – žinojau, kad vyksta didžiulio mąsto neteisybė. Jaučiausi įsitempęs, negalėjau ramiai miegoti.“

Jie mėtė juos į traukinius kaip avis. Daugiau aš nebegalėjau.“

Kažkas tai turėjo daryti.“

Jei mes būtume nepadėję, jie būtų buvę nužudyti. Negalėjau su tuo susitaikyti. Niekada sau nebūčiau atleidęs.“

Man buvo taip gėda dėl to, ką darė kiti vadinamieji krikščionys, kad pajutau, jog noriu elgtis priešingai.“

Jei gali išgelbėti kieno nors gyvybę, tai tavo pareiga.“

Mes teikėme pagalbą žmonėms, kuriems jos reikėjo. Kas jie buvo, mums absoliučiai nerūpėjo. Tai nereiškia, kad mes ypač mėgome žydus. Mes norėjome padėti visiems, kurie buvo atsidūrę bėdoje.“

Iš Olinerių interviu ryškėja keletas gelbėtojams būdingų bruožų: altruizmas, universalizmas, rūpestis, užuojauta (lot. „jautimas kartu“), empatija, teisingumo jausmas, pagarba, sąžiningumas ir patriotizmas. Taip pat autoriai pabrėžė, kad gelbėtojai užaugo šeimose, kuriose buvo realus pagrindas tokioms vertybėms susiformuoti. Gelbėtojai labiau nei stebėtojai buvo linkę savo tėvus apibūdinti kaip geranoriškus, mylinčius, malonius, tolerantiškus, užjaučiančius, nelinkusius į prievartą, linkusius aiškinti, o ne bausti, atvirus kitiems, žmones.

Tokiomis sąlygomis užaugintiems gelbėtojams buvo būdingi trys pagrindiniai bruožai: vidinė stiprybė, autonomiškumas ir nepriklausomybė nuo kitų. Svarbu pastebėti, kad daugelis gelbėtojų nebuvo didvyriai romantiškąja žodžio prasme, jie visiškai nesureikšmindavo savo veiklos. Jie taip elgdavosi, nes „kitaip negalėdavo“. Tai jiems būdavo natūralu, kaip ir kvėpuoti.

Kaip aš galėjau elgtis kitaip, kai greta kiti vaikai – žydų vaikai – žudomi!“

Tegul mane sušaudo, bet tegul visi mato, kad yra ryžtingų žmonių.“

Tokių visiškai eiliniais save laikiusių žmonių egzistavimas teikia vilties, kad genocidai nebūtinai turėtų kartotis. Reikia tikėtis, kad tie žmonės iš tiesų yra eiliniai ar bent jau labiau eiliniai, nei įprasta įsivaizduoti. Kaip rašė Olineriai, jei „žmonijos likimas priklauso vien nuo nedaugelio autonomiškų ir principingų žmonių, tuomet mūsų ateitis yra išties niūri.“

Parengta pagal Adam Jones knygą „Genocide. A comprahensive introduction“, DVD „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“, tarptautinės konferencijos „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“ medžiagą.