Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Audrius V. Plioplys: „Supratau vieną dalyką – menas ir neurologija nėra du atskiri pasauliai”

Aušrinė, Andrius ir Sigita Pliopliai. Jono Kuprio nuotr.

Šiais metais Balzeko lietuvių kultūros muziejus ,,Metų žmogumi’’ išrinko Čikagoje gyvenantį gydytoją ir menininką Audrių Plioplį už pasiekimus neurologijos ir meno srityse bei veiklą siekiant skleisti informaciją visuomenei apie lietuvius tremtinius po Antrojo pasaulinio karo. Kaip teigia Plioplys, du dalykai jo gyvenime visą laiką ėjo drauge – menas ir medicina. Daugiau nei 30 metų jis gydė vaikus ir suaugusiuosius, sergančius įvairiomis neurologinėmis ligomis – nuo autizmo ir cerebralinio paralyžiaus iki Alzheimerio ligos. Tuo pačiu visus šiuos metus jis atsidėjęs kūrė meno darbus. Sveikatai pablogėjus, mediko karjeros teko atsisakyti.

Aušrinė, Andrius ir Sigita Pliopliai. Jono Kuprio nuotr.

Medicinai atidavėte 30 metų. Ar įvyko pasikeitimų per šiuos dešimtmečius neurologinių ligų gydyme? Ko negalėjote daryti prieš 30 metų, tačiau galite daryti dabar?

Per šį laikotarpį vaikų neurologijos srityje atsirado daug naujų dalykų. Pavyzdžiui, atsirado daug naujų vaistų, kuriais gydomi traukuliai. Tai yra labai didelis pasikeitimas. Kalbant apie cerebralinį paralyžių, taip pat atsirado naujų vaistų ir naujų gydymo būdų. Kadangi aš prižiūrėjau daug vaikų, sergančių cerebraliniu paralyžiumi, dariau keletą studijų, kurios prisidėjo prie to, kad vaikų sveikatos būklė būtų pagerinta. Labai džiaugiuosi, kad galėjau pats prisidėti, kad padėtis gerėtų. Dar reikia paminėti, kad labai pagerėjo psichiatrų vaikams skiriami vaistai. Kadangi neurologinėmis ligomis sergantys vaikai neretai turi vartoti ir psichiatrų skiriamus vaistus, labai svarbu, kad vaistai būtų geri, turintys kuo mažiau šalutinių poveikių.


Ar šiais laikais daugiau vaikų serga neurologinėmis ligomis, ar mes tik daugiau apie tai turime informacijos?

Aš manau, kad nedaug kas pasikeitė. Pavyzdžiui, cerebraliniu paralyžiumi jau daug dešimtmečių serga apytikriai tiek pat žmonių. Taip pat yra ir su traukuliais – serga labai panašus skaičius žmonių. Tačiau pasikeitė gydymo metodai, ir gal todėl mes viešumoje dažniau matome sergančius žmones, nes jie gali daug daugiau daryti savo gyvenime, daugiau dalyvauti viešumoje. Viena liga, apie kurią dabar daug diskutuojama medikų bendruomenėje, yra autizmas. Stengiamasi nustatyti, ar sergančiųjų šia liga padaugėjo, ar tik pagerėjo ligos nustatymas ir todėl daugiau sergančiųjų yra atrandama.

Kas Jūsų darbe Jums suteikė daugiausiai profesinio džiaugsmo, kas Jums atrodo yra svarbiausia iš Jūsų nuveiktų darbų?

Žinoma, kad daug džiaugsmo teikė tai, kad galėjau padėti sergantiems vaikams ir jų šeimoms – gydyti, išaiškinti problemas. Tai buvo gydytojo kasdienybė, per daug nieko nesiskirianti nuo kitų gydytojų kasdienybės. Tačiau be kasdienio darbo dariau daug įvairių tyrinėjimų. Man svarbiausi ir daugiausiai džiaugsmo atnešę buvo klinikiniai tyrinėjimai, kurie įgalino mane padėti vaikams, sergantiems sunkia cerebralinio paralyžiaus forma. Paskutinė mano tyrinėjimų studija buvo išspausdinta visai neseniai, prieš mėnesį. Džiaugiuosi, kad mano atlikti tyrimai pasitarnaus ir kitiems gydytojams, nes juose parodau, ką daryti, kad sergantieji cerebraliniu paralyžiumi mažiau sirgtų plaučių uždegimais ir apskritai sumažėtų jų mirtingumas. Taigi padėti galima ne tik kasdieniniame darbe. Suvesta bei išspausdinta klinikinių tyrimų informacija gali padėti gydytojams ir sergantiesiems visame pasaulyje. Džiaugiuosi, kad prie to prisidėjau.

Ar esate domėjęsis, kokia padėtis neurologijos srityje yra Lietuvoje?

Asmeniškai pažįstu keletą neurologų Lietuvoje, skaitau Lietuvos neurologų straipsnius ir knygas. Labai gerai žinau, kad naujausia profesinė informacija juos pasiekia, jie dalyvauja įvairiose tarptautinėse konferencijose. Lietuvos neurologai yra tikrai informuoti apie naujausias neurologijos nustatymo ir gydymo priemones. Galbūt sunkiau dėl finansinių apribojimų, tačiau nelengva ir čia, Amerikoje.


Pakalbėkime apie kitą, Jums ne mažiau svarbią sritį – meną. Kaip Jūs atradote menininką savyje?

Menas – dalis mano sielos. Tai kaip liga, kuria ,,susirgau’’ dar vaikystėje Toronto mieste, kur aš augau. Vienas mano pažįstamas Algis Česėkas, kuris buvo dvejais metais už mane vyresnis, buvo labai išdykęs vaikas. Jis blogai mokėsi, kėlė daug problemų savo tėvams. Vieną vasarą tėvai jį įrašė į meno pamokas, kad jis būtų užsiėmęs ir nechuliganautų. Aš jį kelis kartus per savaitę aplankydavau ir žiūrėdavau, kaip jis tapo paveikslus. Tuomet man buvo gal devyneri. Bežiūrint į draugo aliejiniais dažais tapomus darbus, mano susidomėjimas menu augo. Tuomet ir buvo pasėta sėkla. O vėliau, jau būdamas medicinos studentu, pradėjau pats tapyti. Tapiau daug ir kuo daugiau tai dariau, tuo labiau norėjau tai daryti. Kai pabaigiau medicinos mokyklą, patyriau didelę krizę, nes negalėjau pasirinkti, ar toliau mokytis mediciną, ar pasukti į meno pusę. Draugai patarė bent jau pabaigti internatūrą, ką aš ir padariau University of Wisconsin ligoninėje, Madison mieste. Metinis mano atlyginimas tuomet buvo 10,000 dolerių. Taupiau kiekvieną centą. Susitaupęs šiek tiek pinigų, persikrausčiau į Washington, DC ir ten trejus metus kūriau meną. Tuo pačiu metu ėmiau tyrinėti Čiurlionio darbus, parašiau daug straipsnių, kurie vėliau buvo išleisti vienoje knygoje. Po trejų metų atsitiko du dalykai: pirmiausia pasibaigė pinigai, o antra ėmė graužti sąžinė, kad nedirbu darbo pagal įgytą specialybę. Juk įgijau specialybę University of Chicago Medicinos mokykloje, kuri tuo metu buvo antra geriausia medicinos mokykla šalyje. Taigi pradėjo graužti sąžinė, kad negydau žmonių. Tuomet parašiau laišką į Mayo kliniką ir buvau priimtas tęsti studijas neurologijos srityje. Tuo metu supratau dar vieną dalyką – aš dariau esminę klaidą, galvodamas, kad menas ir neurologija yra du atskiri pasauliai. Suvokiau, kad šias dvi sritis galima suderinti. Tai ir darau jau 30 metų. Mano menas atspindi mano neurologinius tyrinėjimus. Šios dvi sritys po truputį man ėmė sietis ir siejasi iki dabar.

Kiek teko matyti Jūsų darbų parodose per paskutinius keletą metų, Jūs naudojate įvairias technikas. Papasakokite apie tai.

Esu ir tapęs. Aliejiniais dažais nutapyti paveikslai kabo mano namuose. Tačiau per pastaruosius 10 metų daug dirbu su kompiuteriu. Naudoju ,,Photoshop’’ programą, tačiau kiekvienas paveikslas yra pradedamas nuo nuotraukų. Aš savo meną angliškai vadinu ,,neoconceptual transformed photography’’ – neokonceptuali transformuota fotografija. Į vieną meno darbą įtraukiu labai daug skirtingų nuotraukų, tarp kurių yra žmonių smegenų neuronų brėžiniai, mano paties smegenų nuotraukos, MRI skanai, mano paties elektroencefalogramos. Taip įtraukiu savo paties smegenų struktūros nuotraukas ir savo smegenų elektrinės veiklos kreives, kurios buvo padarytos tuo metu, kai aš galvojau apie konkrečias su menu susijusias temas. Taip pat naudoju vaizdų nuotraukas. Visa tai suderinu, pakeičiu. Vaizdų pakeitimas daromas labai sąmoningai. Mūsų galvose yra pilna įvairių vaizdų prisiminimų, tačiau mūsų smegenys nėra stalčiai, prikimšti nuotraukų. Tie vaizdai yra pakeisti į kitą formą. Taip ir aš pakeičiu visas nuotraukas ir sukuriu naują vaizdą. Spausdindamas naudoju archyvinės kokybės pigmentuotą rašalą, kuris išlieka visiems laikams, kaip ir aliejiniai dažai. Mažesnius darbus spausdinu ant popieriaus, o didesnius – ant drobės. Esu sukūręs visą seriją didelių darbų, kurių dydis yra 5 pėdos ant 12 pėdų.


Į ką patartumėte žiūrovui atkreipti dėmesį Jūsų kūriniuose?

Manau, kad kiekvienas žiūrovas randa tai, kas jam reikalinga ar įdomu. Jei atsiranda žmonių, kuriems mano darbai prie širdies, paveikia jų sielą, vadinasi, darbai pasisekę. O informaciją apie kiekvieną darbą aš visuomet parūpinu – parodose galima rasti katalogėlį ar programą, kurioje būna paaiškinta apie mano kūrinius. Taip pat informacijos galima rasti mano internetinėje svetainėje.

Šiais metais Jūs užsiėmėte dar vienu darbu – kuravote keletą parodų ir renginių Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Šie renginiai ir parodos, angliškai pavadinti ,,Hope and Spirit’’, skirti lietuvių tremties į Sibirą 70-mečiui paminėti. Kaip pasisekė Jūsų sumanymas?

Pradėjome nuo nulio, o dabar muziejaus trečiame aukšte ir dalyje pirmojo aukšto išdėstytos įvairios parodos. Manau, kad sumanymas labai pasisekė. Mano tikslas buvo kiek galima plačiau ir daugiau informuoti amerikiečių visuomenę apie šį skaudų Lietuvos istorijos puslapį, nes apie Stalin įvykdytus žiaurumus po karo mūsų amerikietiškoji visuomenė beveik nieko nežino. Mūsų surengtos parodos ir kiti renginiai tikrai patraukė amerikiečių žiniasklaidos dėmesį. Straipsnius spausdino ir ,,Chicago Tribune’’ dienraštis, ir ,,Streetwise’’ žurnalas, ir ,,South Town Star’’ laikraštis, kalbėjome per WBEZ radiją, tapome University of Chicago rengiamos programos ,,Soviet Art Experience’’ dalimi. Manau, kad mums tikrai labai pasisekė. Ir parodos, ir programos bus tęsiamos iki balandžio mėnesio, tad manau, jog dar daugiau visuomenės galėsime informuoti.

Žinau, kad Jūsų susidomėjimas šia tema prasidėjo nuo to, kad Jūsų paties šeimoje buvo žmonių, ištremtų į Sibirą. Ką Jums asmeniškai davė parodos organizavimas?

Man buvo įdomūs žmonių laiškai, kuriuos jie rašė iš Sibiro savo artimiesiems į įvairias šalis. Aš ir pats turėjau progos peržiūrėti savo šeimos istoriją ir daugiau sužinoti apie savo šeimą, tačiau kitų žmonių šeimų istorijos, kurios atsispindi laiškuose, man padarė didelį poveikį. Apie šiuos laiškus aš dar kalbėsiu sausio mėnesį atskiroje programoje.

Kokie ateities planai?

Planuoju daugiau savo meno parodų. Sausio ir vasario mėnesį bus atidaryta mano darbų paroda Lubeznik Art Center, Michigan City mieste, balandžio ir gegužės mėnesį – Georgia Institute of Technology, Atlanta mieste. Turiu pakvietimų rodyti savo darbus ir kitose vietose. Projektų tikrai netrūksta.

Pašnekėkime apie emigraciją. Ar Jums kada nors gyvenime trukdė ar padėjo tai, kad buvote emigrantų vaikas?

Iš tikrųjų Amerikoje jaučiuosi emigrantas, nes užaugau Kanadoje. Iki šiol jaučiuosi taip, lyg viena koja stovėčiau Amerikoje, o kita – Kanadoje. Dažnai nuvykstu į Kanadą įvairiais profesiniais reikalias. Kanadoje augau keistoje aplinkoje, nes mano tėvai, atvykę į Kanadą po karo, visiškai neturėjo jokios minties pasilikti Kanadoje. Jie visuomet tikėjo, kad ateis laikas, kai grįš į Lietuvą. Žinoma, jie galvojo, kad tas laikas ateis greitai. Todėl kai man reikėjo pradėti eiti į mokyklą, aš nežinojau nė vieno angliško žodžio. Atsimenu pirmąją dieną mokykloje kaip didžiausią katastrofą: ėmiau klykti, staugti, bet antrą dieną jau nusiraminau ir supratau, kad reikės mokintis angliškai. Tuomet tėvas iš karto nupirko televizorių, ir televizorius buvo mano anglų kalbos mokytojas. Žiūrėdavau vaikų programas ir taip išmokau anglų kalbą. Todėl mano anglų kalba dabar yra tokia prasta (juokiasi). Tad augau pačioje tikriausioje emigrantų šeimoje. Visi tėvų draugai buvo lietuviai, į svečius ateidavo tik lietuviai, negirdėjai nė vieno angliško žodžio. Mano vaikystė emigrantų šeimoje buvo labai apribota. Buvau tarsi kalėjime užrakintas, nes ankstyvoje vaikystėje negalėjau bendrauti su kitais vaikais. Mano bendravimas su anglakalbiais prasidėjo gana vėlai. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kai nieko neturi, o nori ką nors veikti, turi būti kūrybingas. Turi visą savo gyvenimą pats sukurti, nes kitaip – ką darysi? Negi žiopsosi į sieną visą dieną? Manau, kad dėl to aš turiu tiek daug kūrybingos dvasios. Ir medicinos srityje aš visą laiką buvau kūrybingas – visuomet troškau atrasti, suprasti, tyrinėti. Negalėčiau būti tik gydytoju, kuris rašo receptus ir nieko daugiau neveikia. Tai aš suprantu kaip visišką laiko gaišinimą. Visuomet siekiau daug daugiau. Jei būčiau augęs normalioje šeimoje, gal būčiau nebuvęs toks kūrybingas.

Ar turite motto, kuriuo bandote gyvenime vadovautis?

Joseph Campbell yra pasakęs: ,,Follow your bliss’’ – daryk, ką Dievas tau sako, ką širdis tau liepia. Aš visą savo gyvenimą bandžiau tai daryti. Tai nėra taip paprasta, kaip gali iš pradžių pasirodyti. Žinoma, svarbu, kad tai darytum ne kvailai, o labai apgalvotai.

Ką Jums reiškia Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Jums šiemet skirtas ,,Metų žmogaus’’ apdovanojimas?

Tai buvo labai netikėta. Mes grįžome gyventi į Čikagą prieš 20 metų ir nuo to laiko esame Balzeko lietuvių kultūros muziejaus nariai. Kadangi šiemet buvau labiau susijęs su muziejumi dėl jame rengtų parodų, daviau muziejui keletą pasiūlymų, ką jie galėtų išrinkti ,,Metų žmogumi’’. Tačiau į mano pasiūlymus nebuvo atsižvelgta, po to sužinojau, kad pats esu išrinktas ,,Metų žmogumi’’. Žinoma, man yra didžiulė garbė, nes Balzeko lietuvių kultūros muziejaus ,,Metų žmogaus’’ titulas yra aukščiausias apdovanojimas lietuviui užsienyje, skirtas ne Lietuvos valdžios. Tad man tai – didžiulė garbė.

Kalbėjosi Karilė Vaitkutė