Romualdas Rakauskas. Fotovi(t)ražai: lemiamos akimirkos palaimintasis

Gal jausdamas margumo perteklių dizaineris Gytis Skudžinskas Ramūno Danisevičiaus fotografijų albumui „Būti laiku“ (Lietuvos spaudos fotografų klubas, Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Vilnius, 2011) parinko tamsiai mėlyną drobę ir joje įspaudė tik vieną D raidę, kurią geriau galima apčiuopti, negu pamatyti. Aišku, viršelyje pakartojus titulinio puslapio šriftus besidominčiajam nereikėtų spėlioti, kas šito naktiškai melsvuojančio kvadrato autorius, bet gal kaip tik šitaip ir siekiama suintriguoti.

Netikėta naujiena – pirmą sykį net sekundžių tikslumu pateikiamas fotografavimo laikas: „Mokiniai. Pilies g., Vilnius. 2010 m. gegužės 26 d. 11:01.“ Žavi nuotrauka, kurioje senamiesčio paveikslų turgelyje berniukas draugui pirštu raodo į nutapytos apsinuoginusios smuikininkės menkai pridengiančias ir seksualiai intriguojančias siaurutes kelnaites. Iš pradžių mintyse pasišaipiau iš tos vienos sekundės, bet paskui supratau, kad 11:02 išraiškingąjį pirštą berniukas jau būtų nuleidęs ir fotografijos žybtelėjimo neišvystume. Užtat ir albumo pavadinime prasmingai akcentuojama – būti laiku.

Laiku pasivyti, sugaudyti ir sustabdyti lekiančias sekundes R. Danisevičius suspėja su neatskiriamu antrininku – dviračiu, kuris, jo paties žodžiais tariant, tiesiog įaugo į kraują. Ne patogesnė mašina, ne greitesnis motociklas, o tik atkaklus kasdienis pedalų mynimas. Senovės lietuviai kariūnus laidodavo su ištikimaisiais bendražygiais žirgais. Gal ir… Ne, geriau stabdykime tokius pajuokavimus.

Šią vasarą savo numylėtuose Niūronyse iš netikėtumo netekau žado: skinu avietes ir žiūriu – kieme iš dangaus nukritęs Ramūnas. Net nepaskambinęs. Pasirodo, iš gimtųjų Biržų į Anykščius atmynė Puntuko jubiliejinio renginio fotografuoti. Aplankęs Arklio muziejų ir susižinojęs, kur mano sodyba, akimirkai užsuko ir, patvirtindamas, kad yra grynakaraujis reporteris, dar suspėjo raudonais nuo uogų pirštais kolegą įamžinti. Nesunkiai patikėčiau, kad ir važiuodamas dviračiu jis sugeba fotografuoti…

Net 32000 nukeliautų kilometrų rodo jo dabartinio žirgo „Giant“ spidometras, o vienos dienos rekordas – 277 km. Ekstremaliai unikalus profesionalas. O kaipgi žiemą? Atsakymas minorinis – „vaikštau nuleidęs galvą“. Akivaizdu, nes albume tik viena pusėtina žiemiška nuotrauka. Įkvėpimas tik dviračiu pasigaunamas.

Baigiant fotografo pagrindinio talkininko pagerbimo apeigas, prisiminkime labai originalų ciklą „Dviratis lieka, žmonės praeina“. Šitokį daugiaprasmį pavadinimą pasiūlė Skirmantas Valiulis, pamatęs ir gerai įvertinęs pro Ramūno dviratį žingsniuojančius mūsų politikus: Valdą Adamkų, Algirdą Brazauską, Andrių Kubilių, Rolandą Paksą, Vytautą Landsbergį, Viktorą Uspaskichą, Artūrą Zuoką… Daug jų praeis, o R. Danisevičius išliks. Tokį kategorišką teiginį sutvirtinkime šiuolaikinės literatūros giganto Salmano Rushdie’o pastebėjimu apie fotografiją ir jos kūrėjus, turinčius „dievišką ilgalaikio vaizdo dovaną, žvilgsnio virsmą atmintimi, dabarties amžinybe, nemirtingumo dovaną“.

Gaila, kad nei autorius, nei albumo sudarytoja Eglė Deltuvaitė neįvertino šitokio įdomaus sumanymo, o galėjo atsirasti trečias atvertimas, kaip du išspausdintieji kelių nuotraukų reportažai iš Lukiškių kalėjimo ir Kariotiškių sąvartyno. Bendra albumo kompozicija būtų tik pagerėjusi.

Sykį viename renginyje atsidūrėme greta. Net ir nujausdamas, koks nuolatinės įtampos pilnas su neišjungiama fotografavimo pavara judantis Ramūno gyvenimas, nustebau pamatęs, kaip jo galvoje tuo pačiu metu dirba keli vaizdų apdorojimo kanalai. Dauguma mūsų fotografuodami kairiąją akį užmerkiame ir visą dėmesį sutelkiame į stebimą per vaizdo ieškiklį vyksmą, o jis atmerkta kairiąja dar ieško naujo kadro. Po tokio intensyvaus gyvenimo akimirkų susiurbimo supratau, kodėl Ramūnui iš dangaus krinta kepti karveliai. Prigimtinis reporterio talentas + darbštumu užsiaugintas meistriškumas + dėsningo atsitiktinumo sėkmė = išsipildymo akimirka. Ir dar vienas papildomas +: pagrindinis jo devizas – pirmiau nuspausk, o paskui galvok, nes, praradęs sekundę, neberasi buvusio kadro.

Įdomu, kad toje glaustoje kūrybinėje aritmetikoje įspaustas ir mūsų leidinio pėdsakas: „Nuo mažens vartydavau žurnalą „Nemunas“, fotografijos albumus. Jie formavo mano supratimą, kas yra gera fotografija.“ „Lietuvos ryto“ žurnalistė nepaklausė, kaip tada jam „žiūrėjosi“ skandalingieji „Nemuno“ aktai. Matyt, abejingai nepraversdavo ir šį tą naudingo pasiėmė, nes pastaraisiais metais su kolegomis reporteriais nuolat vyksta „pasiganyti“ į Čekijoje rengiamus nuogybių plenerus.

Žanro ar fotografų impot…, atsiprašau, silpnumui pabrėžti Algimantas Aleksandravičius vartoja ironiška pašaipėle nuskaidrintą terminą – akteliai. Iš aptariamame albume publikuojamų penkių nuogybių gal tik vienai – efektingu, bet tradicišku šuoliu skriejančiai gimnastei – Algimantas mestelėtų savo firminę pašaipėlę. Likusios iš gausiai fotografų eksploatuojamo žanro išsiskiria ryškiu autoriniu originalumu.

Ypač subtili „Madam su cigarete“. Jeigu pagalvojote, kad nuotraukoje labai svarbi cigaretė, jus pigiai nupirko. Pagrindinis akcentas – gundantis gestas, kai madam elegantiškai nykščiais bando nusmaukti juodas kelnaites, o pilkame pajūrio peizaže tvyro erzinanti nežinia: gal apsigalvos ir, abejingai užsidegusi tarp pirštų boluojančią cigaretę, pūstelės dūmų kamuolį į amžinai alkanų vyrų smalsumą…

Nemotyvuotai tarp nuogybių įsiterpia rudeniškas Nidos peizažas. Albume jis vienintelis ir akivaizdžiai iškrinta iš darnios reportažinio vyksmo rikiuotės. Tarsi gausiame nudearchyve sudarytoja nerado dar vienos apsinuoginimo kompozicijos. Keistoka, bet pristatomojo straipsnio autorius Tomas Pabedinskas kaip tik pastebi šio mano meninių vertybių skalėje svirduliuojančio gamtovaizdžio privalumus: „Kartais R. Danisevičius apskritai atitolsta nuo jam įprasto reportažinės fotografijos žanro ir įamžina, pavyzdžiui, Nidos peizažą, paversdamas jį sunkiai atpažįstamu, bet įspūdingu vaizdiniu…“ Užbaigtam „įspūdingumui“ akivaizdžiai kenkia išplaukiantis neryškumas. (Atmintis atneša Jono Kalvelio kopų preciziką.) Bet gal jaunasis menotyros mokslų daktaras šitą vaizdinį perkėlė į viską pateisinančios postmodernios nekokybės erdves.

Stebinančių fliuxsinių idėjų menuose niekada nestinga. Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalyje Vilniuje „Naujasis Baltijos šokis“ R. Danisevičius fotografavo ekstravagantišką šokį su ekskavatoriumi. Skambant „muzikaliam“ traktoriaus urzgimui baltamarškinis menininkas-novatorius stengėsi neiškristi iš judančio kaušo ir retkarčiais bandydavo įterpti lyg ir baletą primenantį judesį. Ne mažiau įspūdingą nesąmonę matome nuotraukoje, kurioje visada visaip ir visur suspėjantis maestro Donatas Katkus diriguoja motociklų orkestrui. Ne mums spręsti, kodėl kilniam Šv. Kristupo festivaliui prireikė tokios bravūriškos muzikos parodijos.

R. Danisevičius – iškalbingų detalių meistras. D. Katkui diriguojant dar reikšmingai dalyvauja ant stalo sukrauti motociklininkų nebaigto gerti alaus indeliai. Bet žaviausia tikroviška detalė – storai aptvarstytas maestro pirštas. Buitinė trauma nesustabdė tokio svarbaus, gal net pirmojo pasaulyje motociklinio pasimuzikavimo.

Aukščiausią meninį balą skirčiau Ispanijos karalienės Sofijos vizitą Lietuvoje apibendrinančiai akimirkai. Ne privaloma šypsena padabintas veidas, ne tviskanti kariūnų rikiuotė, ne politikų olimpas, o tik karališkai elegantiškas žieduotos rankos mostas už neperšaunamo automobilio stiklo. Taupi meninė detalė būna iškalbingesnė už tradicinę informacinę gausą.

Panašiu išradingumu pažymėta ir Algirdo Brazausko portretinė interpretacija. Panaudojus specifinį objektyvo ryškumo nustatymą, susirūpinusį prezidento veidą tarsi mažyčiame teleekrane matome priešais stovinčio vyriškio akinių stikle.

Šmaikščiausia detalių žaismė sutelkta Norviliškėse, „Be2together“ festivalyje, nufotografuotoje „Kirpykloje“ – čia šukuojama mergaičiukė pakliuvo į kryžminį „vyriškų daikčiukų“ apšaudymą. Vienoje pusėje – į tarpkojį toje vietoje įsispraudęs lako balionėlį kirpėjas, o kitoje – klasikiniu nuogumu švytinti Apolono skulptūra. Drovios, sutrikusios jauniklės šypsena susieja ir užgesina aktyvią vyrišką ataką.

Keliaujant albumo puslapiais į fotomeno vertintojų lėkštutę vis nukrinta išvaizdžiomis detalėmis pagardinti kepti karveliai. Iš panašios meninės kondicijos fotografijų lengvai galėtume atrinkti kad ir dvidešimtuką, bet apsiribokime Dievo mylima trejybe. 1. „Tango“. Kieme panelę šokdinančio vyriškio ranka iki pavojingos ribos kilstelėjo trumputę suknelę ir žaviai apnuogino du priešpilnius pusmėnulius, o nuotraukos komponavimas parodo, kad autoriui ne mažiau svarbus ir jo mėgstamo herojaus – nuleipausio šuns – dalyvavimas. 2. „Rinktinė“. Viena iš gatve žingsniuojančių vienuolių smagiai spiria iš kiemo atriedėjusį kamuolį. (Subtiliai šmaikštaudamas R. Danisevičius dažnai pasirenka pamalduoles herojes. Albume matome dar dvi panašaus stiliaus nuotraukas – „Vyrų dienos“ ir „Šrekas“.) 3. „Eilėraščiai“. Neįtikėtinai nuoširdaus įsijautimo vaizdelis iš poezijos skaitymų „Užupio“ kavinėje. Gaila, nesužinosime, kurio poeto kūryba pajėgi šitaip sujaudinti tokius, atrodytų, nepoetiškus vyriškius.

R. Danisevičius kasmetinių Spaudos fotografijų apdovanojimų rekordininkas – aštuoniolika „Auksinių kadrų“. Nežinau, ar namuose yra jiems paskirta auksinė siena, nežinau, ar kuris nors juodai balto pavydo kupinas kolega neketino pradurti jo dviračio padangų, bet žinau, kad mano išrinktos fotografijos nepelnė jokių paauksinimų. Ir dar žinau, kad mudu su Ramūnu esame bendraminčiai ir vienodai nemėgstame natiurmorto bei studijinės fotografijos, bet labai mėgstame…

Ramūnas Danisevičius, „Mokiniai“ (2010 m. gegužės 26 d. 11:01)

Ramūnas Danisevičius, „Eilėraščiai“ (1997 m. spalio 8 d. 19:44)