2011 12 07

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Gabrielius Satkauskas: „Tikinčiųjų išmintis yra paslėpta nuo gudrių ir išmintingųjų“

Vytauto Juozėno nuotrauka

Šis interviu Nacionalinės moksleivių akademijos organizuotame konkurse Žmogaus kodas buvo nominuotas ir apdovanotas Už interviu aštrumą ir aktualumą.

Kunigų seminarijos studentai šiandien yra tarsi užmiršti, atskirti nuo visuomenės, gyvena gana uždarą gyvenimą. Kas lemia pasirinkimą studijuoti seminarijoje, kaip jaunas žmogus suvokia tarnystę Dievui – tokie klausimai mums kilo ne kartą, tad ir nusprendėme apsilankyti Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje. O joje iškart buvome sustabdyti Bažnyčios hierarchijos… Keista, čia, seminarijoje, kaip ir Karo akademijoje, norint pasikalbėti su studentu, reikia gauti leidimą. Paskambinome rektoriui ir šis mielai sutiko pasikalbėti su studentais. Jau kitą dieną Emilija Švobaitė ir Martynas Norvila susitiko su antrojo seminarijos kurso studentu, klieriku Gabrieliumi Satkausku.

Kaip atsidūrėte kunigų seminarijoje?

Mokydamasis Užupio gimnazijos vienuoliktoje klasėje išgyvenau labai stiprią maldos patirtį kelionėje į Romą, į Vatikaną. Aš klausiau Viešpaties, ko jis nori iš manęs, ir supratau, kad turiu būti kunigu, nors anksčiau niekada taip negalvojau. Iki tol svajojau tapti chirurgu. Dvyliktoje klasėje svarsčiau, kad reikėtų metus po gimnazijos palaukti, nes buvau Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas ir atsakingai į tai žiūrėjau, tačiau per vieną religinę kelionę galutinai apsisprendžiau. Egzaminai į seminariją truko visą dieną: reikėjo kalbėtis su komisija, rašyti rašinius, buvo tikrinamos tikėjimo žinios – man pasisekė, buvau priimtas. Tais metais mūsų stojo 10, buvo priimti 8.

Kaip sekėsi pirmame kurse? Kokia yra seminarijos mokslų sistema?

Seminarijoje pirmasis kursas vadinamas propedeutiniu (lot. – parengiamasis), jame stengiamasi pažinti Bažnyčią, suprasti kunigo tarnystę ir galutinai apsispręsti prieš studijuojant didžiojoje seminarijoje. Sudaromos sąlygos suprasti, ar tai tikrai yra mūsų kelias. Kurse buvome aštuoni, bet po metų vienas bendramokslis suprato, kad jo pašaukimas yra šeimos gyvenimas. Mes jį labai džiugiai išlydėjome ir iki šiol su juo susitinkame. Seminarijoje iš viso yra šeši kursai, po kurių esi įšventinamas į diakonus, vėliau, maždaug po metų praktikos, – į kunigus. Tai ilgas studijų laikotarpis, kuris prabėga labai greitai, nes čia mes neturime progos šmirinėti ir švaistyti laiką. Seminarija graikiškai reiškia daigyną, atžalyną, tai aukštoji mokykla, kurioje žmogus ugdomas, kad pasiektų savo tikslą.

Ar seminaristai privalo atsisakyti visų pasaulietiškų malonumų taip pat kaip ir kunigai?

Jei turi užsibrėžęs aiškų tikslą, ruošiesi jam. Mes jau dabar stengiamės praktikuoti  dorybes, kurios bus reikalingos kunigystei, kad įsilietume į kunigišką pašaukimą, ir jis būtų mūsų širdyse. Norime, kad tai nebūtų tiesiog įstatymas, kurio privalu laikytis. Tai reikia praktikuoti panašiai kaip ir poroms, kurios iki santuokos turėtų susilaikyti nuo lytinių santykių.

Kaip yra nagrinėjamas Šventasis Raštas Kunigų seminarijoje? Ar Naujajam Testamentui skiriama daugiau dėmesio nei Senajam, kuriame galima susidurti su daugybe žiaurumų?

Senasis Testamentas yra krikščionybės šaknys. Jei nori įvardinti savo tapatybę, identitetą, reikia atrasti šaknis. Šventasis Raštas yra vientisas kūrinys, iš kurio negalima išmesti žodžių. Vienas šventasis yra pasakęs, jog Senasis Testamentas papildo Naująjį, o Naujasis išsipildo Senajame. Seminarijoje mes nagrinėjame ir Senąjį, ir Naująjį Testamentus, kuriuos jau pirmais mokslo metais turime perskaityti. Mes juos vertiname vienodai ir jie abu mums yra svarbūs.

Yra du pagrindiniai dalykai, kurie pasakoja mums apie Dievą: Šventasis Raštas bei Dievo kūrinys. Kiekviename kūrinyje, materijoje galima įžvelgti Dievo atspindį, jo pėdsaką. Pagal nutapytą paveikslą ir būdą, kaip tas paveikslas nutapytas, jo elementus, mes galime pasakyti, kas yra to paveikslo dailininkas. Taip pat yra ir su Dievu.

Kodėl labai sumažėjo kunigų, kurie yra autoritetai žmonėms, ir tradicinės mišios tampa tik ritualu, į kurį vangiai renkasi jaunimas?

Dievas liko tas pats, tikėjimo tiesos taip pat tos pačios. Manau, kad Bažnyčioje autoritetų tikrai nesumažėjo, bet galbūt visuomenėje naujų autoritetų keliama mažiau dėl žiniasklaidos siekio sukritikuoti Bažnyčią. Yra labai daug šventų ir atsidavusių kunigų, kurie nesiviešina ir stengiasi to išvengti. Kalbant apie jaunimą, Bažnyčia ypač stengiasi atliepti jaunuolių troškimą pažinti Dievą. Šį darbą daugiausiai atlieka ne dieceziniai kunigai, bet parapijų bendruomenės, esančios prie vienuolynų.

Kas galėtų padėti užmegzti artimesnį ryšį tarp visuomenės ir Bažnyčios? Jūs esate būsimasis kunigas, todėl tai lyg ir turėtų būti Jūsų misija?

Geriausiai visuomenės ir bažnyčios situaciją mato vyskupai, o dar geriau — popiežius. Jie galėtų aiškiai atsakyti į šį klausimą, o mes galime tik spėlioti. Gal bus ir trečias Vatikano susirinkimas, kuriame viso pasaulio vyskupai spręs, kaip geriau atsiliepti į žmonių troškimus. Žmogus savo prigimtimi yra religinė būtybė ir jo širdyje yra įrašytas Dievo troškimas. Materialūs žemės turtai padaro mus laimingus tik iki tam tikros ribos. Šių dienų visuomenėje Dievo troškimas yra be galo stiprus, todėl Bažnyčia, žinoma, turi ieškoti naujų būdų, kaip padėti naujajai kartai užmegzti ryšį su Dievu… Ne tik Bažnyčiai, bet ir valstybių politikai šiandieninio jaunimo auklėjimas yra iššūkis. Reikia melstis, kad Dievas vyskupams suteiktų dar daugiau išminties ir naujame susirinkime būtų nubrėžtos gairės siekti laimės šiame tūkstantmetyje.

Tačiau ar nereikėtų pradėti keisti Bažnyčios nuo įsisenėjusių tradicijų dėl vyro ir moters santykių? Juk esamos nuostatos daugelį atbaido nuo religijos.

Taip, daug kas kalba, kad Bažnyčiai reikia atsisakyti dabartinių nuostatų dėl šeimos bei santuokų, keisti krikščionišką gyvenimo būdą, dažnai aptariama kontracepcijos tema, taip pat yra kunigų, kurie norėtų panaikinti celibatą. Apie tai buvo šnekama ir senesniais laikais, to buvo reikalaujama iš Bažnyčios, o ji niekuomet nepasidavė. Tradicijos yra mūsų tikėjimo fundamentas ir esmė. Kristus įsteigė Bažnyčią ir davė fundamentalius nurodymus apaštalams, kurie jų laikėsi. Šių nurodymų negali pakeisti jokie vyskupai ir net Popiežius. Tai lyg konstitucija. Bažnyčia net ir žiauriausių persekiojimų metu nepasidavė ir neatsisakė ginti žmogaus prigimtinių teisių. Būtent prigimtinių, o ne pagrįstų įstatymais ar kultūros įtaka. Mes giname tokį žmogų, kokį sukūrė Dievas.

Ar Jums, kaip katalikui, kartais nekyla klausimas, kodėl, pavyzdžiui, protestantai kunigai gali turėti šeimas, nors visų Dievas yra vienas? Ar žmogus, turintis šeimą, negali atsiduoti Dievo tarnystei taip pat stipriai kaip asmuo, kuris jos atsisako? Juk turėti šeimą irgi yra žmogaus prigimtinis troškimas.

Pirmiausia reikėtų paminėti, kad protestantų Bažnyčios nėra vieningos, jų yra tūkstančiai, ir jos visos yra susiskaldžiusios. Protestantai neturi jokio patriarcho, kuris juos vienytų, todėl kiekviena Bažnyčia turi labai skirtingų nuostatų, yra ir tokių, kur laikomasi celibato. Galima net pačiam bandyti sukurti savo protestantų Bažnyčią. Katalikai yra visai kitokie. Bažnyčia laikosi tradicijos. Kalbant apie celibatą, yra išlikę daugybė mitų dėl jo atsiradimo. Tam stiprios įtakos turėjo ir sovietinis režimas, kuris yra paveikęs dar ir šiandieninę visuomenę. Net mokyklose dažnai yra remiamasi šiuo režimu. Vienas iš mitų, jog viduramžiais buvo priimtas celibatas, nors, kaip jau minėjau, tai yra tradicija nuo apaštalų laikų.

Jei klausiate, ar įmanoma mylėti Dievą gyvenant be celibato — be abejo, galima, tačiau socialiai aktyvus tokiu atveju būtum daug mažiau, kadangi turėtum šeimą, darbą ir privalėtum tarnauti žmonėms. Tuomet tiesiog fiziškai nesuspėtum tarnauti žmonėms taip, kad patenkintum visus jų dvasinius poreikius. Tikras klierikas Dievą myli pasiaukojama meile, žino, jog Viešpats atidavė save, kad išpirktų žmonių nuodėmes, todėl pats irgi nori atsiliepti į jo meilę atiduodamas ne pusę savo širdies šeimai, pusę Viešpačiui, bet atiduodamas jam visą savo širdį ir grynąją meilę. 

Ar kartais nekyla noras viską mesti ir keisti religiją?

Dabar tikrai nekyla. Man kartais gaila žmonių, kurie neturėjo galimybės susipažinti su pasaulio religijų kontekstu, kaip mus moko seminarijoje. Be abejo, Dievas yra vienas, ir mes tikim, jog jis gali traukti prie savęs ir kitokiais būdais. Mes nemanome, jog musulmonas, induistas ar kito tikėjimo žmogus keliaus į pragarą. Galbūt kaip tik koks nors katalikas eis į pragarą, o budistas arba netikintis žmogus, kuris visą gyvenimą stengėsi dorai gyventi, bet neturėjo galimybių teoriškai susipažinti su Dievu, keliaus į dangų. Bažnyčia negali vertinti, kas nužengs į dangų, o kas į pragarą, tai — slėpinys. Dievas yra teisingas, jo teisingumas grįstas gailestingumu. Žmonių meilės pamatuoti neįmanoma.

Kaip Jūs pats vertinate celibatą?

Kartais jaučiu, kad visuomenėje susidaro toks įspūdis, kad tie, kurie stoja į Kunigų seminariją, yra kankiniai, kadangi Bažnyčia jiems primeta celibatą. Iš tiesų taip nėra. Jei paklaustumėte pačių klierikų, kaip jie jaučiasi, daug kas paliudys, jog celibatas yra ne prievolė, o kunigo džiaugsmas — skaistumo karūna. Žinoma, psichologija irgi turi reikšmės. Jei vyras yra mažiau lytiškai aktyvus, tuomet jis yra aktyvesnis Bažnyčios veikloje tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Celibatas priimamas ne dėl to, kad Bažnyčia liepia, o tam, kad būtum ištikimas Kristui ir mylėtum tik jį. Tai yra labai gražu ir džiaugsminga, ypač kai jauti, jog gyveni skaistų ir tyrą gyvenimą. Šeimos gyvenimas irgi yra skaistus — tai nuostabus pašaukimas, tačiau klierikams kunigo pašaukimas teikia ne mažiau džiaugsmo. Net būna momentų, kai tiesiog norisi verkti džiaugsmo ašaromis.

Kaip reaguojate į meną, kuris kritikuoja Bažnyčią? Ar jis cenzūruojamas Jūsų aplinkoje?

Bažnyčia sako, jog kiekvienas žmogus yra laisvas, todėl jokios cenzūros nėra. Bažnyčia nekovoja su tais, kurie ją kritikuoja. Ji nekritikuoja ir meno, kuris neatliepia jos vertybių. Žmogus yra laisvas, jis turi ieškoti ir turėti savo nuomonę. Joks tikėjimas neįmanomas per prievartą, todėl negalima kėsintis į kito žmogaus minčių vaisius, ypač į meną. Bažnyčia teisia ne žmogų, o jo poelgį laiko prastu. Bažnyčia sako, jog kiekvieną žmogų reikia gerbti kaip Dievo vaiką, todėl negalima jo vadinti blogu žmogumi, o jei veiksmas yra nuodėmė — krikščionio pareiga tą veiksmą sustabdyti, kad jis nebepasikartotų. Būdai nuodėmei sustabdyti taip pat turėtų būti tokie, kad nepažeistų žmogaus laisvės.

Kaip Jūs vertinate „Marijos radiją“? Juk dažnai net intelektualiems žmonėms jis kelia juoką. Ar šis radijas negalėtų būti priemonė pritraukti žmogų, o ne atstumti nuo Bažnyčios?

Perfrazuosiu Šventąjį Raštą: tikinčiųjų išmintis yra paslėpta nuo gudrių ir išmintingųjų. „Marijos radijas“ iš pirmo įspūdžio atrodo pateikiamas kvaila ir nepatrauklia forma, bet įsigilinęs į turinį, ką jis skelbia ir skatina, pradedi suvokti visai kitaip. „Marijos radijas“ — tarptautinis radijas, kuris yra labai naudingas, o intelektualūs žmonės neatkreipia dėmesio, neįvertina, kokios naudos jis gali duoti. Net man pačiam kartais atrodo nepatrauklu, tačiau reikia į tai žvelgti sveiku protu, atsisakius įvairių prielaidų. „Marijos radijas“ labai reikšmingas seniems žmonėms, kurie serga ir negali nueiti į bažnyčią: jie ir ligoninėse gali klausytis mišių, paskaitų ar tos dienos evangelijos.

Ar likimas egzistuoja katalikybėje?

Beasmenio likimo nėra. Yra tik Dievo valia ir apvaizda. Daug žmonių klausia, kodėl pasaulyje tiek blogio, kančios ir nusikaltimų, kodėl Dievas to nesustabdo. Pabandysiu atsakyti į šį klausimą: Dievas sukūrė laisvą žmogų, turintį autentišką savo laisvę ir suverenitetą, todėl žmogus visuomet renkasi pats. Blogis dažniausiai kyla dėl klaidingų žmogaus pasirinkimų. Kad ir kaip būtų skaudu, Dievas negali to sustabdyti, nes jis myli žmogų ir tikisi, jog šis pasikeis. Dievas negali kištis į žmogaus pasirenkamąjį gyvenimą. Žmogus lemia savo likimą.

Po pokalbio (jis buvo daug platesnis, nei užrašytas interviu) su klieriku Gabrieliumi suvokėme, kad šiais laikais vis dar yra žmonių, kurie gyvena iš pašaukimo ir sugeba atkakliai siekti savo tikslų. Pakeitėme savo požiūrį į Kunigų seminariją ir šiandienę Bažnyčią, kurią laikėme jaunimui atgrasia bendruomene, išsiaiškinome seniai mums ramybės nedavusius religinius klausimus. Kalbėjome apie tai, kad menas ir švietimas kilo iš krikščioniškų idėjų, diskutavome ne tik apie krikščionybės, bet ir kitų religijų pasaulėjautą, vertybes. Valanda su klieriku Gabrieliumi, kuris troško būti kūno, o tapo sielos daktaru, yra tarsi prisilietimas prie nuoširdaus ir uždegančio tikėjimo, grynosios krikščionybės idėjos. Manome, kad po vizito Kunigų seminarijoje ir mes tapome bent šiek tiek geresniais žmonėmis.

Kalbino Emilija Švobaitė ir Martynas Norvila