Sergejus Averincevas. Krikščionybės dabartis ir ateitis Europoje

Algirdo Darongausko nuotrauka

Buvo laikas, kai toks romantikas kaip Novalis galėjo savo kūrinį pavadinti „Krikščioniškas pasaulis, arba Europa“. Tiesa, jau ir 1799 metais, baigiantis Rousseau ir Voltero amžiui, po jakobiniškos „nukrikščioninimo“ politikos, nematytos nuo krikščionių persekiojimo laikų Romos imperijoje, toks pavadinimas atrodė kiek pasenęs. Tačiau jis nieko nešokiravo ir nestebino. Prabėgus kiek daugiau nei dviem šimtmečiams galime ir mes paklausti: o kaip yra dabar? Kur esame mes?

Sąvoka „krikščioniškasis pasaulis“ (lotyniškai – christianitas, angliškai – Chistendom, vokiškai – Christenheit, prancūziškai – chretiente), kuri vartojama jau „Rolando giesmėje“, buvo raktinė dar ankstyviesiems Naujiesiems laikams, tačiau ji tapo visiškai tolima ir miglota mums.

Šiandien visame pasaulyje, visuose žemynuose, egzotiškuose regionuose galima sutikti krikščionių – neofitų (atsivertusių į krikščionybę žmonių), kurių tikėjimas neretai atrodo gaivesnis ir tikresnis nei jų tikėjimo brolių ir seserų senojoje Europoje. Taip, krikščionių yra visur, tačiau paprastai mažumos teisėmis, neretai mažumos, kurios statusas labai trapus. Tokią situaciją Europos krikščionys jau buvo patyrę.

Senuosiuose Europos miestuose virš bazilikų, kurios per kartų kartas buvo centriniai ir garbingiausi pastatai, dabar iškyla dangoraižiai, o kartais – naujutėlės mečetės. Mano gimtosios Maskvos, istoriškai buvusios krikščionių ortodoksų atrama, gatvėse, kuriose dar neseniai skambėjo sovietiniai propagandiniai kūriniai, dabar girdime mantrą „Hare Krišna“.

Daugybės krikščionių kartų ainiai dažnai, net jei ir lieka nominalūs krikščionys, priklausantys vienai ar kitai konfesijai, jau nekalbant apie tuos, kurie pasiskelbia agnostikais ar ateistais, uoliai ir entuziastingai tarnauja radikaliai sekuliaristinei Laiko Dvasiai, kurios pagrindinė vertybių trejybė – veiksmingumas, rūpinimasis kūno formomis ir „viskas tinka“. Pavargę nuo sekuliarizmo seklumo, jie paprastai domisi kokia nors egzotine religija ar susižavi griežtuoju islamu.

Ten, kur dar atrandame gyvą ir kūrybingą krikščionybę, ji vis rečiau yra perduota tėvų, šeimos tradicijų. Prisiminkime žymiausius XX amžiaus katalikų mąstytojus ir pamatysime, kad labai didelis jų nuošimtis atsivertė, perėjo iš kitų konfesijų. Gilbertho K. Chestertono tėvai buvo puritonai – labai priešiški katalikų tikėjimui. Jacques Maritainas gimė hugenotų šeimoje, jo žmona Raisa – Ukrainos žydė. Senai hugenotų giminei, persekiotai Vokietijoje, priklauso ir Gertruda von Le Fort, kuri sukūrė vokiečių religinę lyriką. Kardinolas Jeanas Marie Lustigeris – Lenkijos žydas.

Panašiai galima sakyti ir apie ortodoksų (stačiatikių) mąstytojus. Olivje Klemanas gimė ateistų šeimoje, jo tėvai buvo kilę iš hugenotų aplinkos. Metropolitas Antonijus iš Surožo yra neofitas. Teisus ankstyvosios krikščionybės mąstytojas Tertulijonas, kuris sakė „Fiunt, поп nascuntur christani“ (Krikščionimi negimstama, juo tampama).

Keičiasi įprasti vaidmenys – Trečiojo pasaulio krikščionys vis dažniau save suvokia kaip Vakarų misionierius. Tarkim, mūsų mylima Europa dar tam tikrame kontekste gali būti vadinama Bažnyčios pirmagime dukra. Taip kažkada save vadino Prancūzija. Nors kalbant tik apie amžių, – koptų ar sirų krikščionys dar senesni. Tačiau Biblijoje yra ne viena istorija apie tai, kaip pirmagimystė atimama iš vieno vaiko ir perduodama kitam. Taip pat prisiminkime, koks vaidmuo tenka vyresniajam broliui Evangelijos pasakojime apie sūnų palaidūną.

Šiandien ypač aktualūs Jono Krikštytojo žodžiai: „Ir nemėginkite ramintis: Juk mūsų tėvas – Abraomas. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų“ (Mt 3, 9).

Tam tikra prasme galima sakyti, kad grįžo laikai, kuriems buvo rašomas „Laiškas Diognetui“, – puikus ankstyvosios krikščionybės (II amžiaus) raštijos paminklas. Ten mes skaitome: „Žydai kariauja su jais kaip su svetimtaučiais, graikai juos persekioja, bet niekas iš jų nekentėjų negali nurodyti priešiškumo priežasties. (…) Kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Siela pasklidusi po visus kūno narius, o krikščionis – po visus pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, o krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio.“

Tai parašyta dar nesusiformavus viduramžių institucinei sistemai, kuri, kai atsirado, per kartų kartas buvo suvokiama kaip savaime suprantama duotybė. Tai parašyta iki „krikščioniško pasaulio“, kuriame tikėjimas buvo ginamas instituciškai, atsiradimo, tais laikais, kai krikščionybė buvo priimama kaip iššūkis.

Radikalus toks situacijos atkartojimas buvo Rusijos tikinčiųjų išbandymas sovietmečiu. Viskas, kas susiję su krikščionybe, – tradicija, kultūra, bažnyčios – visiškai viskas buvo griaunama. Išgyventi galėjo tik toks tikėjimas, kuris nėra niekaip išoriškai apsaugotas. Situacijoje, kai tikėjimas gyvuoja, nepaisydamas visų išorinių kliūčių, kai tarsi nėra išorinių prielaidų išlikti, jis įgyja ypatingą įtaigą. Persekiojimų laikotarpis suteikia tikėjimui ypatingos jėgos.

Dabar persekiojimų laikai praėjo, ir mums gresia veikiau visai kitas pavojus – pasitenkinti nerangia, drungna krikščionybės parodija, besiremiančia visuomenės grietinėle. Tačiau būtent šios parodijos nerangumas mums primena tiesą, už kurią pernelyg brangiai užmokėta, – kančiomis ir krauju, kad galėtume tai pamiršti. Esu įsitikinęs, jog tikėjimo „ribinėje situacijoje“ – lenininėje-stalininėje epochoje – patirtis dar bus naudinga ateityje, ir ne vien tik mums. Šio pasaulio Kunigaikštis, apokaliptinis Žvėris, kurio pavidalą mums teko pamatyti iš arti ir galėjome gerai įsižiūrėti, niekur nedingo. Jo esmė nepriklauso nuo geografinių ar socialinių sąlygų. Keičiasi tik priemonės, kurias jis renkasi, bet tikslai išlieka tie patys.

Labai prašau nepriimti mano žodžių kaip pseudoeschatologinės panikos kėlimo. Tokią paniką mėgsta kelti griežtai konservatyviai nusiteikę krikščionys, laviruojantys ant sektantizmo ribos. Tačiau labai apmaudu, jei ta dvasinės rezistencijos, kartu taikios ir bekompromisės, etika, kuri susiformavo priešinantis totalitariniams režimams, paprasčiausiai sunyktų. Nes plaukimas prieš srovę bet kuriomis politinėmis aplinkybėmis išlieka krikščionišku imperatyvu, krikščioniško gyvenimo norma: turime visokeriopai priešintis šio pasaulio Kunigaikščiui. Šis pasipriešinimas tikrai nebūtinai kaip nors susijęs su politiniu oponavimu. Mes neturime pasiduoti šių laikų madoms, praeinamumo dvasiai. Šiandien taip aiškiai kaip pagal krikščionišką tradiciją išugdytos kartos jau nebesugebame matyti kitų dvasinių tiesų, o imperatyvą būti druska dabar mums suvokti net paprasčiau nei kitoms kartoms. Konformistinė krikščionybė – tai tik loginė klaida, contradictio in adiecto.

Beje, politinis konformizmas tėra viena iš blogio apraiškų, tam tikromis aplinkybėmis už jį net pavojingesnis yra mados ar pataikavimo laiko dvasiai konformizmas. Krikščionis, kuris nepasirengęs tam, kad į jį šnairuos, pajuoks ar juo piktinsis, jog jis negyvena taip kaip šio pasaulio „sėkmingieji“, – nevertas vadintis krikščionimi.

Nenorėčiau būti klaidingai suprastas: tikrai neraginu rėkti apie savo religinius jausmus gatvėse, nepritariu fanatizmo apraiškoms. Deja, ir šiandien netrūksta fariziejų, kurie sureikšmina ištikimybę formoms, man nepriimtini ir svaičiojimai apie galimybę restauruoti praeities pavidalus. Mes turime vengti visų nereikalingų konfliktų su tikrove, kurioje Viešpats mums skyrė gyventi. Tikrai neturiu nieko prieš katalikišką aggiornamento, nors ir matau, kad atskirose detalėse perlenkiama lazda. Nors mano skonis konservatyvus, aš, kitaip nei daugelis mano draugų, matau didelių permainų būtinybę Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje ir tegaliu palinkėti, kad šios permainos būtų išmintingai įgyvendinamos. Idant minimaliai prarastume, ką turėjome, ir maksimaliai atsivertume naujoms galimybėms.

Svarbiausia, kad ir kaip išoriškai keistųsi krikščioniško gyvenimo pavidalai per visą istoriją, labai svarbu, kad krikščionybė išlaikytų blaivų realizmą ir atrastų jėgų neiti lengviausiu keliu, nesitapatinti su laikinomis madomis. Tik taip galima rasti jėgų atsispirti tiems ideologiniams fantomams, kurių gausu kiekvienoje epochoje.

Keičiasi aplinkybės, ir mes turime Evangeliją skelbti realiems žmonėms, o ne kartą sugalvotiems personažams. Tačiau jokiomis aplinkybėmis „laiko dvasia“ negali tapti paskutine instancija krikščioniškam mokymui ar sąžinei.

„Laiko dvasia“ reiškiasi kaip absoliutus reliatyvizmas, kuris pasirengęs pripažinti viską, išskyrus sąžiningą absoliučios tiesos ieškojimą. Viena iš jo apraiškų – vadinamoji „seksualinė revoliucija“, kurios propaguotojai jau seniai perėjo į agresyvų puolimą ir išplėtė moralinį terorą, kuris savo dviveidiškumu, regis, pranoks bet kurį iki šiol buvusįjį.

Krikščioniška etika, jei tik išlieka savimi, net jei išlieka taktiška ir taiki, neišvengiamai tampa „raudonu skuduru“ šiuolaikinei vartotojiškai visuomenei, alergiškai visoms taisyklėms ir normoms.

Svarbu iš esmės susivokti naujoje situacijoje ir pripažinti, kad institucinė mūsų tikėjimo apsauga, kurią jam teikė „krikščioniškas pasaulis“, „krikščioniška visuomenė“, „krikščioniška valstybė“, bent jau palaikę formalią jo pusę, išnyko negrįžtamai. Šiuo metu mums visiems verta gerai apmąstyti Laiško žydams eilutę: „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14)

Suprantu, jog apibendrinimai trukdo matyti atspalvius. Dievas ir Europoje išsaugojo tikėjimo oazes, kur krikščioniškas gyvenimo būdas iki šiol išlieka gerbiamas ir puoselėjamas. Mūsų pareiga – vertinti ir, kiek sugebame, puoselėti tokias oazes. Kas žino, galbūt mūsų vaikaičiai būtent ten ieškos sau paguodos. Tačiau tai tėra kažkada buvusio „krikščioniško pasaulio“ skeveldros. Deja, „laiko dvasia“ ir į tokias oazes braunasi per mažiausią landelę. Pavyzdžiui, lenkų herojiškam katalikiškumui kvaizdemokratinis principas „viskas galima“ tampa sunkiau įveikiamu priešu nei komunistinė ideologija bei sovietinė okupacija.

Turime pripažinti, kad bendra tendencija – dvasinė dykuma didėja, o oazės siaurėja. Tačiau nepamirškime, kad pranašas Izaijas būtent dykumoje ragino taisyti Viešpačiui kelius. Palaiminti tie, kurie net mūsų dienų dvasinėje dykumoje sugeba išsaugoti Dykumų Tėvų dvasios atšvaitų. Jei tik Viešpats laimins, galbūt naujųjų Dvasios Tėvų žygdarbis taps naujojo „krikščioniško pasaulio“ šaltiniu. Tačiau tai jau bus visai kitoks pasaulis, nes mūsų Viešpats nesikartoja, Jis viską kuria naujai. Tačiau artimiausioje ateityje, kiek tik mano trumparegės akys sugeba įžvelgti, aš tematau tolesnį nykimą ir laikotarpį, kai krikščionybei teks gyvuoti be „krikščioniškojo pasaulio“.

Mums būtina suprasti, kas yra didžiausias mūsų tikėjimo priešas. Senojo sukirpimo ateizmas, ieškojęs sau mokslinių ar veikiau pseudomokslinių pagrindimų, seniai jau nebekelia tikro pavojaus. Tačiau ateistinių idėjų išsekimas, deja, nėra joks pagrindas tikintiesiems džiūgauti. Praeityje laikai, kai Dievo idėja atrodė tokia svarbi, kad buvo metamos visos jėgos, siekiant ją teoriškai, formaliai paneigti. Juos keičia radikalus reliatyvizmas, pragmatizmas bei naujosios gyvenimo mados ir sukuria tokią sielos būseną, kai Dievo klausimas paprasčiausiai išjuokiamas.

Ateities krikščionybė turi priešpriešinti šiai pajuokai bekompromisį, išblaivinamą rimtumą. Krikščionybė neturi svarstyti, ar „konservatyvi“, ar „liberali“ ji turi būti, jai svarbiausia būti įtikinamai. Ateityje taip pat bus „konservatyvesnių“ ir „liberalesnų“ teologų, tačiau jų tarpusavio diskusijos naujoje situacijoje gali paprasčiausiai prarasti prasmę. Vien jau todėl, kad pati „konservatyvumo“ ir „liberalumo“ priešprieša savo esme yra reakcija į „krikščioniškojo pasaulio“ eroziją. Konservatoriai siekė restauruoti ir išlaikyti trūkinėjančias sąsajas, liberalai teigė, jog jos tik trukdo autentiškai religinei patirčiai. Tačiau šių laikų sekuliariame pasaulyje konservatizmui nebėra ką saugoti, o liberalizmui – ko išlaisvinti: pirmasis rizikuoja virsti paprasčiausia nostalgija, o antrasis – tuščiažodžiavimu.

Mes turime galvoti, kaip įtikinamai pateikti krikščionybę naujajai kartai. Nepamirškime ir T. S. Elioto perspėjimo, jog jaunimui, kuris bent ko vertas, sąžiningiau ir išmintingiau siūlyti krikščionybę kaip reiklią religiją, nes, kad ir kaip atrodytų paradoksalu, jauni žmonės įtariai žiūri ir menkai vertina visa tai, kas patogu, lengvai prieinama.

Siekdama išlaikyti tapatybę, krikščionybė turi griežčiau atsiriboti nuo tų tikslų, kurie neretai prie jos prišliejami. Pavyzdžiui, dėl nacionalinių siekių. Krikščionybė vis labiau bus ne „krikščioniškų tautų“, bet krikščionių tikėjimu. Mes turime skelbti ne tautinę ar dar kitokią krikščionybę, bet krikščionišką krikščionybę. Be kita ko, tai reiškia, kad ateinančioms kartoms kur kas menkiau rūpės konfesiniai skirtumai, nes vis daugiau žmonių bus neofitai, kurie nėra nuo vaikystės išaugę tam tikroje konfesinėje aplinkoje. Tai suteiks naują šansą krikščionių vienybei. Tam, kuris vis besiplečiančioje tvankioje šių laikų totalaus reliatyvizmo pagimdytoje dykumoje išdrįs rinktis Kristų, vargu ar rūpės praeities konfesiniai vaidai ir krikščionių bendruomenių viena kitai reiškiamos pretenzijos.

Tiesa, turime suprasti, kad autentiška įvairių konfesijų paveldo sintezė yra kruopštus ir be galo sudėtingas darbas. Jos neturėtume painioti su kelių žymių ortodoksų ikonų kopijų populiarumu kai kuriose katalikų ar net anglikonų bažnyčiose, kur jos atrodo patekusios į kultūriškai svetimą aplinką. Galbūt tai nėra blogas ženklas, tačiau tai tikrai dar ne minėtos sintezės pradžia.

Siekdami vienybės neturėtume susivilioti vien išorinėmis formomis, nes tai kelia pavojų įpulti į eklektiką ir neskoningumą. Mano giliu įsitikinimu, Vakarų krikščionybei šiandien itin reikalinga ortodoksams būdinga baimės ir drebėjimo Dievo akivaizdoje pajauta, kuri nereiškia tironiško Dievo sampratos, bet atskleidžia tą didžiulį skirtumą tarp Dievo ir visa ko, kas sukurta, taip pat padeda atsispirti nuodėmės įsisąmoninimo erozijai. Priešingu atveju Dievo ieškantys žmonės vis dažniau suks į Rytus, islamo link. Ortodoksams savo ruožtu labai reikalinga Vakarų krikščionių pastarųjų kelių amžių patirtis, kaip gyventi Apšvietos iššūkio akivaizdoje. Taip pat labai svarbi ir niuansuotos moralinės teologijos, intelektinio sąžiningumo imperatyvo, Dievo ir žmogaus teisės santykio apmąstymo patirtis, be kurios ir toliau demokratija bei krikščionybė bus priešpriešinamos, ir tai gali sukelti labai sunkių padarinių. Vakarų krikščionys turėtų nuolat priminti broliams ir seserims Rytuose apie proto svarbą. Savo ruožtu Rytų krikščionys turėtų vakariečius raginti nepamiršti, kad būtent Dievo baimė – tai tikroji išminties pradžia.

Parengė Andrius Navickas