2011 12 09

bernardinai.lt

Šiaurės Atėnai

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Renata Šerelytė. Neatskleista metafora

Carlos Ruiz Zafón. Vėjo šešėlis. Romanas. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. 2-oji laida. V.: Tyto alba, 2011. 487 p.

Carloso Ruizo Zafóno knygos pavadinimas užima kvapą, nes tai poetinė metafora, gryna kaip krištolas, kieta, tiksli, negailestinga ir neįsileidžianti tuščių interpretacijų.  Knyga tokiu pavadinimu pretenduoja į poetinę teksto raišką, reikalaujančią aukščiausio meistriškumo, filosofinio žvilgsnio ir matematinės analizės. Vargu ar ši metafora gali turėti ką nors bendra su tuo, kas populiariojoje literatūroje vadinama „skaitymo malonumu“, pagrįstu tuo, kad neva kaip suderinti komponentai čia sukratomi receptai ir meilės istorijos ar istorijos ir meilės receptai (tai iš esmės nelabai kuo besiskiria).

Užtat galbūt kartais netgi būtina pasitelkti metaforą kaip aitrų skonį receptinės literatūros atbukintam gomuriui. Bet ar „Vėjo šešėlis“ pateisina savo pavadinimą, ar tai tik literatūrinės virtuvės atsitiktinumas? Ir ar pagrindinio veikėjo Chulijano Karakso, rašytojo, virstančio savo knygos personažu, žodžiai: „Knygos – kaip veidrodis: jose atrandi tai, ką turi savyje“ (p. 211) atveria žiūrinčiojo į veidrodį atspindžio paslaptį bei knygos ir pasaulio viziją taip, kaip, tarkim, tai padaro Miloradas Pavičius romane „Vidinė vėjo pusė“ (LRS leidykla, 2006)?.. Ar tai tik lipni efektinga citata, prisiklijuojanti vartotojui prie gomurio?..

Kūrinio forma grakščiam metaforos atskleidimui perdėm sunki ir nerangi – medžiaga suskirstyta į skyrius kiek dirbtinai (gal dėl to, kad retas populiariosios literatūros skaitytojas begali skaityti ištisinį, „nesukapotą“, į dienraščio skiltis nepanašų tekstą). O dar tokie dramatiški pavadinimai – „Genijus ir simbolis“, „Pelenų dienos“, „Post mortem“, „Dramatis personae“… Jie nuvainikuoja galbūt ir nuoširdžias autoriaus pastangas kurti grakštų poetinį pasakojimą aprašant Barselonos gatves, kvartalus, kavines, bandant sugauti sudėtingo laikotarpio dvasią (1945–1955 m. Ispanija, generolo Franco režimas). Deja, atskleisti istorinės epochos dramatizmą meninėmis priemonėmis ne visada pavyksta, autentiška dokumentika neretai lieka nepranokstama. Užtat ir „Vėjo šešėlyje“ istorinė realybė yra tik fonas, kurį be vargo būtų galima pakeisti kitu. Kad jis būtų nepakeičiamas, reikalinga ypatinga autoriaus vizija, susijusi su menine forma – muzika arba tapyba (meksikiečių režisieriaus Guillermo del Toro filme „Pano labirintas“ (2006) šiurpiu rakursu Franco režimą iš dalies atskleidžia vaiko vaizduotėje transformuota Goyos tapyba). Zafónas, deja, pasitelkia tik neišradingą stilių, kurio svarbiausias uždavinys yra ne kalbos magijos, kalbos vizionieriškumo perteikimas (neįmanomas be savotiškos kitų meno rūšių sintezės), bet, kaip ir daugelyje tokio žanro kūrinių, siužeto papasakojimas įmantria forma.

Kai perskaitai daugiau nei pusę knygos ir pagaliau tai suvoki, pasidaro netgi truputį liūdna dėl savo kvailumo. Bet taip man ir reikia. Laikas gi pagaliau suvokti rinkodaros dėsnius ir išmokti skaityti anonsus knygų viršeliuose. Ir suprasti, kad tikrąjį knygos siužetą atskleidžia ne sakiniai apie istoriją, „kupiną žmogžudysčių, beprotybės ir paslapčių, kurias būtų geriausia pamiršti“, o apie „vieną perkamiausių visų laikų ispaniškų knygų pasaulyje“, apie „zafonmaniją“, kuri apėmė milijonus skaitytojų ir plinta vis toliau, gal tuoj kris ir Lietuva. Gražu, kai knygų skaitymas (pirkimas?) traktuojamas kaip epidemija. Ir, aišku, geriau, kai ji mirtina.

Visgi gerai, kad anonse autoriaus vardas nėra painiojamas su Borgeso, Pavičiaus ar Cortázaro vardais, nors kai kurios aliuzijos tiesiog baltais siūlais prie šių vardų prisiūtos. Pamirštų Knygų Kapinės – lyg Borgeso biblioteka, jų sargas Isakas panašus lyg į Cerberį, lyg į Charoną, lyg į viduramžių pilies, pastatytos Holivudo kino paviljone, vartų sargą. O Chulijanas Karaksas, virtęs Leinu Kubertu ir deginantis savo knygas – jau netgi nebe personažas, o iškreipta Bulgakovo Volando citata „Rankraščiai nedega“. Kadangi komercinei literatūrai reikia ne pačios paslapties, o paslapties iliuzijos, pastaroji ir negali būti aiškiai išreikšta. Todėl natūralu, kad užtenka ir Kapines, ir Cerberį, ir velnią pavaizduoti miglotai ir iliuziškai, įteigiant, kad tai labai liūdna, baisu ir poetiška, ir būtinai pabrėžti likimo svarbą. Toks romane yra vaiduokliškas, lemtingų išdavysčių, nelemtų žmogžudysčių ir fatališkos kraujomaišos gaubiamas Aldajų dvaras, kurio pavadinimas – kaip simboliška – „Miglos angelas“. Pagrindiniai veikėjai taip pat tampa iliuzija. Ko verta vien Chulijano Karakso evoliucija: rašytojas nevykėlis, monstras, deginantis savo knygas (kodėl, autorius paaiškina trumpai ir aiškiai: „Nekentė tų prakeiktų knygų, kurioms buvo paaukojęs gyvenimą ir kurios niekam nerūpėjo“, p. 418), ir vėl rašytojas, kurpiantis „prakeiktas“ knygas, kurios, atrodo, vėl niekam nerūpės. Paskutiniosios pavadinimas – „Prieblandos angelas“ – jau net nebejuokingas. Nes ironijos jausmas autoriui aiškiai svetimas. Prastas sumanymas – kurti romaną romane. Abu atrodo netikri – ir parašytasis Karakso, ir Zafóno. Juk sunku susieti dvi priešybes – knygos perkamumą ir meninę vertę, kurios kvestionavimas „Vėjo šešėlyje“ yra bene įdomiausias dalykas. Šiuo atžvilgiu kitaip reiktų žvelgti ir į autoriaus žodžius: „Knygos – kaip veidrodis: jose atrandi tai, ką turi savyje.“ Juose iš tiesų slypi žiauri tiesa. Nors autorius galbūt tenorėjo pasakyti kažką gražaus, ką būtų galima cituoti, žvelgiant į miglos gaubiamas parko skulptūras.

O kaip ir kodėl virstama velniu, paskui – žmogumi, kaip piromano priklausomybė tampa grafomano aistra, turbūt svarstyti neverta, kaip ir atvejo, kaip (ir kuriam galui) galima virsti savo knygos personažu, jeigu tam nėra jokios priežasties. Argi priežastis – deginti knygas, kurių niekas neskaito?.. Ne, toji priežastis kita – tai „skaitymo malonumas“, palaima, pojūčiai, atveriantys „visas sielos duris, kai tave įtraukia fantazijos grožis, išgalvotos paslaptys ir net kalba“ (p. 30). Koks iškalbingas tas „net“, anaiptol ne miglotai, o aiškiai ir negailestingai nurodantis kalbai jos vietą komercinės literatūros kūrimo procese.

Apskritai nejautrus mažųjų žodelių, ištiktukų, jaustukų ir kt. vartojimas yra dėsningas komercinės literatūros bruožas. Kalba pasitelkiama nebe techninei meistrystei išryškinti, kūrinio architektonikai ištobulinti, o tiesiog miglotai improvizacijai, kurią inspiruoja emocinis išgyvenimas ar to išgyvenimo stimulas. Tai būdinga ir „Vėjo šešėliui“. Taip gimsta tokios frazės-citatos: „Yra siaubingesnė nelaisvė nei žodžiai“ (p. 352) – kokia tai nelaisvė, kieno, taip ir nepaaiškėja, užtat tai „poetiška“ frazė, kurią tinka ištarti prieš mirtį.

O gal tai kokia išplėstinė metafora?..

Ne, metaforos atsitiktinai nesimėto, autorius, regis, tai suvokia ir vieno personažo lūpomis ištaria: „[…] poezija – tai melas, nors ir labai gražus“ (p. 135). Taip, tokia poezija, kaip ją įsivaizduoja ir perteikia „Vėjo šešėlio“ autorius, iš tiesų yra melas. Su visu „dramaturginiu lanku“ (personažų likimai susijungia, blogasis veikėjas žūsta, Karaksas vėl ima rašyti), frazėmis-citatomis, su lyriškais miesto aprašymais, kartais pretenduojančiais į tapybines formas, bet jos labiau foninės, keičiamos nei priežastingos.

Kamgi reikalingos poetinės metaforos, jei rašai normalią, gerai perkamą prozą? Ar ne iliuzijai puoselėti?.. Iliuzijai, kad tas vėjo šešėlis iš tiesų gali būti paslaptingas sudegintų knygų pelenų debesis, slenkantis ant mūsų pasaulio kaip pamirštų knygų kapinių?.. Dantės, Dostojevskio, Miltono, Šekspyro tomų… O gal tai pačios poetinės kalbos, nepaklūstančios madingoms teksto formoms, kuriančioms „skaitymo malonumą“, tolstanti stichija – vėjas, tepaliekantis šešėlį?..