2011 12 10

Lina Žukauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Aktoriškosios būties atvėrimai ir nutylėjimai

Zenekos nuotrauka

Savo efemeriškumu knygos pristatymas šiek tiek primena teatro spektaklį – įminimams atvirą ir sykiu mįslingą slėpinį. Ypač, kai jame ima ryškėti V. Bagdono kontūrai. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome fragmentus iš Rolando Rastausko, Vlado Bagdono ir Rūtos Oginskaitės pokalbio, gruodžio 7 d. Rusų dramos teatre pristačiusio knygą apie, Vaido Jauniškio žodžiais tariant, „netikėtą-nenuspėtą aktoriaus aplinką, apie laiką, kurį įrėmina Gorkio gatvės „Cukrainė“, kurioje herojus gėrė vyną, o būsimas poetas nugvelbė jo taurę, ir autorė apgailestauja nenugvelbusi nei kavos, nei arbatos puodelio“. Pokalbis atkartoja knygos nuotaiką – jis gyvas ir šelmiškas, mąslus ir nededantis taško.

R. Rastauskas. Įsivaizduokime, kad esame viloje „Alzheimer“ – mudu su Vladu čia gyvename jau nuo 1972 m. Rūta – tos vilos istorikė ir gydytoja. Ji viską prisimena ir neleis mums meluoti.

Pradėsiu nuo knygos pabaigos, nes būtent nuo jos geriausia pradėti artėti į prarastą rojų – vaikystę, nerūpestingą jaunystę, studijų metus. 2010 m., spalis, pirmadienis. Bagdono laiškas: „Nepaeinu. Šiandien traukinys. Nežinau kaip nueiti. Linkėjimai.“ Į gydytojos Oginskaitės bandymą padėti – gerbėjų juk esama ir Vilniuje – atsakoma: „Nėra laiko. Gal Piteryje kas padės. Bet, rodos, karjerai kaput.“ Rūta bando aiškintis, ar norima pabaigti su skausmu, ar gyvenant vienuolyne, o gal namelyje, prie ežero. Be jokių Otelų, Faustų… „Bet jei nusprendei, kad stuburas padės išvengti sunkių Nekrošiaus vaidmenų – sorry“, rašo. Atsakymo nėra. „Gal persistengiau, – svarsto Rūta. – Vladai, pirmas mano klausimas – kaip nugara?“

V. Bagdonas. Nugara leidžia suprasti, kad ją turiu. Gydytojai man yra pasakę: „Pas mus, kardiologus, nevaikščiok. Tavo širdis puiki ir sveika. Spaudimas kilsteli nuo panikinės baimės. Pagrindinė tavo problema – nugara.“ Man draudžiama nešti daugiau nei dvidešimt kilogramų, taigi dabar turėtų būti sunku tartis su moterimis… Visgi gali susiimti ir pasakyti sau: neški šitą moterį. Nešk ją gražiai. Nešk grakščiai. Nešk nejausdamas sunkumų. Nešk nejausdamas skausmo. Nešk, kad jai būtų smagu, kad ji būtų laiminga.

R. Rastauskas. Knygos pradžioje yra vienas momentas. Tu – konservatorijos studentas, kuriam legendinė Eugenija Jankutė sako: „Tavo žandikaulis labai atsikišęs. Vaikščiok jį prispaudęs.“ „Ir vaikščiojau po konservatoriją spausdamas jį taip, kad smakras buvo raudonas“, – tvirtina Bagdonas.

V. Bagdonas. Spausdamas jį dar ir eilėraščius murmėjau.

R. Rastauskas. Paskutinieji metai tau – tarsi sunki alpinisto ekspedicija. Vienos viršukalnės – Faustas, Venička… Įkopei į jas. Kaip jautiesi, būdamas ten?

V. Bagdonas. Kiekvienam alpinistui yra lengviau, smagiau ir turbūt paprasčiau kopti į kalną. Leistis visada sudėtingiau. Ko gero, ir pavojingiau. Valdas Gedgaudas viename savo straipsnyje yra parašęs, kad visi ir pats Bagdonas labai gerai žino – nieko geresnio nebepadarysiąs. Nieko geresnio nebebūsią. Metas leistis nuo kalno. Būti ant jo man buvo labai gera. Tačiau kiek galima ten užsilikti? Papėdėje stovi žmonės, laukdami, kol tu nusileisi ir užleisi jiems vietą. O kiek yra norinčiųjų įkopti į tokius kalnus! Pusė Lietuvos aktorių, jei ne visi. E. Nekrošius suteikė man didžiulę prabangą, leisdamas atsidurti ant to kalno ir jaustis patogiai. Ten nei šalta, nei karšta, ten pakankamai lengva bendrauti ir su dangum, ir su žeme. Ten nesijauti neįvertintas ir nereikalingas. Manau sugebėsiąs įveikti pensinio amžiaus sindromą ir pajėgsiu įkopti į kitus panašius kalnus.

R. Rastauskas. Rūta šios knygos nevadina kūrybine biografija. Joje teka pokalbių upės. Aš ją vadinčiau nostalgijos mašina. Tas saldus skausmas praeičiai labai ryškiai juntamas. Vaikystė, jaunystė, skurdus Vilnius, skurdi aplinka… Ir visgi joje ima skleistis pirmosios būsimojo aktoriaus fiksacijos. Visada įdomu apčiuopti, kada vaikui ar paaugliui prasimuša ne brendimo laikotarpiui būdingas negatyvizmas, trauminės patirtys ar vienatvė, – visa tai yra banalu, – o kūrybos demonas. Kurią akimirką?

Kyla įspūdis, kad tavo aplinkoje nebuvo meninės radiacijos. Konservatorija… Pats esi sakęs, kad tai buvo pats blogiausias visų laikų konservatorijos aktorių kursas. Tačiau jį baigė Vladas Bagdonas. Vėliau mes stebėjome vieną sėkmingiausių aktorinio gyvenimo istorijų. Absoliučios sėkmės istoriją. Žinoma, kaip ir visos sėkmės istorijos, ji turėjo savo kainą. Ir visgi – kas padarė Bagdoną? Juk jis iš karto tapo Bagdonu.

R. Oginskaitė. Kai pirmą kartą pamačiau Bagdoną scenoje – tuo metu jam buvo dvidešimt vieni – supratau, kad tai yra aktorius. Ir kad šio aktoriaus ieškosiu. Visada lauksiu. Kiekvienas jo vaidmuo tampa tavo asmeninio gyvenimo įvykiu. Elgiausi labai neprofesionaliai, tačiau pasakodavau Vladui, kokių jausmų man sukelia jo vaidmenys. Nemanau, kad tokį kūrėją kažkas padaro. Jis pats randa sceną.

R. Rastauskas. Knygoje randu dar vieną įdomų fragmentą, kurį ateityje veikiausiai cituos ne vienas teatro kritikas. Ištrauka iš archyvinės medžiagos: „Nuo pirmų darbo teatre dienų teatro vadovybei tapo aišku, kad V. Bagdonas yra ryški, stipri, perspektyvi kūrybinė individualybė“, ir kad „aktorius V. Bagdonas toliau pažeidinėja teatro drausmę, įžūliai elgiasi, t. y. vėluoja arba visai neateina į repeticijas, atsisako vaidinti gastrolėse dėl ligos“.

Greta įsakymų apie nuobaudas ir papeikimus – padėkos raštai už nepriekaištingą ir kokybišką darbą. Vienas 1974 m. raštas itin iškalbingas: „Šių metų lapkričio mėnesio trečią dieną išvykos metu Kaune sumušė grupės vadovą, aktorių tokį ir tokį. Kitą dieną savavališkai išvyko iš Kauno į Vilnių. Kolektyvas sutriko: pradėti vaidinti spektaklį Kaune ar ne. Aktorius Bagdonas atsirado tik antro veiksmo pradžioje.“ Analogiškų įrašų būta ir seniau: „Už nuolatinius teatro drausmės pažeidimus aktoriui V. Bagdonui pareikšti griežtą papeikimą su įspėjimu.“ Sovietmečiu tai prilygo pabaigos pradžiai. Griežtas papeikimas su įspėjimu reiškia, kad ateityje už panašius nusižengimus būtų taikoma griežčiausia administracinė nuobauda – atleidimas iš darbo. Kaip Tau buvo pavykę pasiekti tokias aukštumas?

V. Bagdonas. Sieki, sieki ir pasieki. Šis raštas su grasinimu atleisti iš darbo paveikė – panašūs atvejai nebepasikartojo. Esama vienokių, esama ir kitokių kalnų. Su Eimuntu [Nekrošiumi] pasiekiau vienus, be jo įkopiau į kitus. Pasiekiau, padėkojau ir, vis dar turėdamas leidimą, dirbau toliau. Visa tai per kvailumą. Įvairių nuotaikų būta mano gyvenime. Jomis besivadovaudamas ir veikdavau visiškai pro šalį.

R. Oginskaitė. Šį šarmingą dokumentėlį radau asmeninėje Vlado byloje archyve. Byla didžiulė, o joje galima aptikti dar įdomesnių dalykų. Tarkime, 1991 m. V. Bagdonas buvo pirmasis Lietuvos aktorius, kuris pareiškė trupei nenorintis dirbti pagal etatą. Archyve vis dar yra didelėm raidėm parašytas pareiškimas: „Prašau atleisti mane iš etato, nes noriu būti laisvas menininkas.“ Šis sakinys užima visą puslapį.

R. Rastauskas. 1991 m. būti laisvam veikiausiai atrodė labai paprasta… Jei jau citatomis iššaukiame praeitį, norėčiau perskaityti dar vieną. „Negalima būti vien tik aktoriumi, domėtis vien tik vaidyba. Vaidiname nuolatos: atidarau duris – vaidinu, išeinu į gatvę – vaidinu. Neįsivaizduoju savęs be šešiasdešimties sėdinčio ir mąstančio, kas yra teatras ir aktorystė. Reikia galvoti apie išorės pasaulį, skaityti laikraščius, domėtis menu, politika. Aktorius – tai ne profesija.“ Kaip manai, kas šios citatos autorius?

V. Bagdonas. Oželytė…

R. Rastauskas. Taip rašo vienas geriausių vokiečių aktorių Martinas Wuttke. Panašu, kad pastaruosius keturiasdešimt metų praleidai teatro bunkeryje, lėktuvuose ir traukiniuose. Kas atsitikdavo, kai atsidurdavai išoriniame pasaulyje? Štai 1991 m. tapai laisvu menininku, išėjai į gatvę. Ar vaikščiojai po tą gatvę? Eidavai į mitingus? Koks tau atrodė išorės pasaulis? Skaitydavai laikraščius ar pasitenkindavai Juozu Šalkausku rytais, po kurio įžvalgų suprasdavai, kad laikraščių skaityti nereikia? O kaip su politika?

V. Bagdonas. Kai išgirstu apie politiką – dūsauju. Kaip nieko nenutuokiu apie dvasias, taip nenusimanau ir politikoje. Kartais jaučiu ir gėdą, ir nepatogumą, kartais ir verkt, ir juoktis norisi iš to, kas vyksta aplinkui. Suprantu, kad dar neatėjo metas, kad petys iš peties Vilniaus ir visos Lietuvos gatvėmis žingsniuočiau su mūsų politikais. Nesidomiu ir, manau, nesidomėsiu politinio gyvenimo aspektais. Mano nuostatos yra šiek tiek pakreiptos pačios politikos.

R. Rastauskas. Tuomet grįžkim prie meno, kurį mini tas pats Martinas Wuttke. Kada paskutinį kartą buvai Filharmonijoj?

V. Bagdonas. Turbūt tada, kai ką nors skaičiau su orkestru. Skirtingai nuo politikų, dažniau vaikštau į teatrą. Tuo tarpu jie dažniau vaikšto į Filharmoniją. Arba į operą. Ten gražu, gražiai ir teisingai dainuojama. Filharmonijoje gražiai ir teisingai grojama. Čia pat galima ir snūstelėti. Visi sako, kad mąsto, tačiau iš tiesų… Vis prisimenu, kaip į Vilnių buvo atvažiavusi viena aštuoniasdešimtmetė amerikiečių prodiuserė. Atėjo ji pasižiūrėti spektaklio „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Man pasakojo, kad ji užmigo vos atsisėdusi į savo vietą, pasibaigus pirmam veiksmui nubudo, per antrą veiksmą vėl užsnūdo, o pasibaigus spektakliui pakirdo nuo plojimų. Ji mums pasakė: „O, koks puikus spektaklis!“ Ir ji buvo teisi – spektaklis išties buvo puikus. Matyt, matė jį per sapną, kažkokie garsai, virpesiai pasiekė jos sielą. Tai – stulbinami atvejai.

R. Rastauskas. Sugrįžkime prie Otelo. Esi vienas iš nedaugelio to vaidmens atlikėjų, kuris nė sekundės nėra juokingas. Visai neseniai su studentais žiūrėjome BBC įrašą, kuriame Otelą vaidina Anthony Hopkinsas. Iš juoko galima mirti. Tiesa, tai senas įrašas. „Youtube“ galima rasti daugybę įrašų iš legendinio „Otelo“ pastatymo su lordu Laurence Olivier – jie taip pat yra juokingi. Tikriausiai čia ir yra toji teatro mistika. Teatras kaip skausmo zona. Kažkuri viena karta ateina, bręsta, sensta, nueina ir atsiduria viloje „Alzheimer“.

Ar nėra taip, kad būtent po Otelo tapo aišku, kad atsiras ir knyga apie Bagdoną? Tame spektaklyje ryškėja ne Šekspyras, o aktoriaus biografija ir labai skaudūs dalykai – kiekviename judesyje, kiekviename kūno virptelėjime. Ypatinga chemija su Egle Špokaite. Tai buvo ypatinga patirtis, ir netgi įrašuose liko užfiksuota daug fantastiškų smulkmenų, susijungiančių į nuostabią dėlionę. Norėčiau jūsų abiejų paklausti – ar iš tikrųjų šis vaidmuo yra Bagdono teatrinė, požiūrio į teatrą ir aktorių emblema? Man regis, Otelas buvo didysis jo išsipildymas, po kurio viskas tampa lengva.

V. Bagdonas. Tai yra pats pagrindinis vaidmuo mano gyvenime. Tai vaidmuo, kuriame galėjau jaustis gerai, ir kurį žiūrėdamas žiūrovas, mano nuomone, taip pat matė teisingą teatrą. Matydami scenoje artistus, teliuskuojančius vandenį, matydami Eglę ir mane, matydami režisūrą, apšvietimą, muziką, jie tikrai matė tikrąjį teatrą.

Sankt Peterburge, Maskvoje, apskritai Rusijoje, manęs visada klausia, ar vaidinsime šį spektaklį. Atsakau, kad vaidinsime. Tačiau sutarėme, kad tai bus atsisveikinimo vaidinimas. Yra tam tikras reiškinys, kuris vadinasi pabaiga. Manau, šiuo spektakliu buvo pasiektas toks lygis, kurio nuleisti nevalia. Tegul jis lieka atmintyje. Jei pradėsime lipti nuo to kalno ir nusileidę į papėdę stebėsimės: štai kur mes buvome užkopę! Verčiau ne…

Esu laimingiausias žmogus, kad galėjau ten pabūti. Tikriausia tai buvo viso gyvenimo siekis. Aš pats to nežinojau. Niekada apie tai negalvojau. Tačiau iš tiesų aktoriaus menas lieka būtajame laike. Scenaristai, rašytojai – visi jie turi sumanymų, minčių apie ateitį, žinojimą, ką ir kaip darys. O mes, aktoriai, gyvename būtajame laike, nežinodami, kas bus po tos minutės. Aš neįsivaizduoju būsimojo laiko. Tai ir tam tikra privilegija, ir bėda.

Toji vakarykštė diena atveda mane į gražią palaimą, į nuostabius sceninius santykius. Eimuntas Nekrošius… Abu mes nekalbūs; mums užtenka pasižiūrėti vienas į kitą, kad gimtų supratimas. Teatras – labai sudėtingas dalykas. Niujorko Brodvėjus pilnas žmonių – už įėjimą į miuziklą mokami tūkstančiai dolerių. Aukščiausio lygio šokiai, muzika, dainos. Teatras, susietas su rimtimi, retai lankomas. Ir šiame rimtame vaidinime, kuriame tik retsykiais prasimuša juoko gaidelė, žmonės išsėdi iki pat pabaigos. Jie dūsauja, aikčioja ir išgyvena kartu su aktoriais dėl pastarųjų lemties. Už tai dar sykį dėkoju Eimuntui Nekrošiui.

R. Oginskaitė. Kad pamatyčiau „Otelą“ iš naujo, specialiai važiavau į Peterburgą. Labai pavydėjau visiems, galintiems jį išvysti kitose pasaulio vietose. Lietuvoje, Vilniuje, jis buvo suvaidintas tik dvylika kartų.

„Otelas“ buvo tas vaidmuo, apie kurį norėjau kalbėti su Bagdonu, bet nedrįsau klausti. O jei ir drįsdavau, tas pokalbis kažkur nuslysdavo. Supratau, kad mums neišeis pasikalbėti apie „Otelą“, nes kalbėti apie jį negalima. Jį reikia žiūrėti. Yra dalykų, kurie nepaaiškinami ir neiškalbami. Nereikia apsimesti, kad kažkas kalbėdamas atsiveria. Tai – artisto paslaptis. Paslaptimi ją ir palikime.

Knygos priežastimi tapo ne „Otelas“. Kartais pati savęs klausdavau: ir kodėl aš taip prikibau prie Bagdono? Nerandu jo scenoje – kalbinu gyvenime. Tik tada, kai buvo parengtas visas tekstas, supratau, kodėl jį rašiau. Tai nerimta, šelmiška, labai subjektyvi, chuliganiška, gal pagarbi, o gal ir ne knyga. Mes žaidėm. Supratau, kad tik toks tolerantiškas menininkas kaip Bagdonas gali leisti rašyti apie save tokią nestandartinę knygą.

Knygos sutiktuvėse dalyvavo ir viską užrašė Lina Žukauskaitė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.