2011 12 12

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Kas atneša apynio kvapą?

Senasis Vilnius. Brolių Černiauskų nuotrauka

Lapkričio 8-oji

Naujojoje Henriko Algio Čigriejaus novelių knygoje „Ir parnešė apynio kvapą“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011) nerasime nieko apie apynius. Novelės tai tikrai geros, kai kurios net graudžios, kas ir būdinga aukštaičiams, bet neaišku, kur autorius užkliuvo už apynių. Ir čia, kaip sakoma, šuva yra užkastas giliau. Buvo toks kvapas, tikrai buvo, ir jis taip greit prapulti negali. Apie tai ir kalba knygos viršelis…

Skaitydamas poetiškas Henriko Algio Čigriejaus poringes, prisimenu tokį savo tėviškės vaizdą: šiaurinėje vaismedžių medelyno pusėje aplink senus gluosnius sukasi vešlūs apyniai. Kodėl mano tėvas, sodininkas ir bitininkas, godojo tuos apynius, nors alaus niekada nedarė? Nežinau, ir jau niekada nesužinosiu. Galiu tik spėlioti.

Šitaip spėliojant praėjo šešiasdešimt metų, ir aš vėl galiu panašiai paklausti, būdamas čia, Dzūkijoje: kodėl Ricielių kaimo ūkininkas Antanas Kalanta, sumanus žemdirbys ir sodininkas, augino apynius, jei alaus nedarė? Apie tėvelio ūkį pasakoja Ona Kalantaitė-Bagdanavičienė, kiekvieną vasarą atvažiuojanti į savo tėviškę iš Kauno: Gražūs augo apyniai už sodo, ne, ne, alaus nedarėm, o vaistams, nu, kad ne, vaistai buvo ramunėlės, liepžiedžiai, raudonėliai, juos čia raudondėlėm vadino, jonažolės, mėtos…Ir taboką augino, daug vyrų buvo, tai kur čia pirks, o mums, vaikams, reikėjo žiedus tabokos išskabyt. Oi, sodas koks buvo – grafšteinai, sierinkos, ananasiniai, ranetai, antaniniai. Džiovydavo obuolių daug, paskui duonkubilin supila ir da kriaušių laukinių, kaip sakėm – dzykų, pripila, išverda cukrinių runkelių sirupo, nu, ne sirupas ten, bet paverda, paverda, ir užpila an tų obuolių, an kriaušių, kai jau parūgsta – oi, oi, eidavo viso kaimo vyrai, jei pagiriom, tai prašo – duokit giros. Nu, ir mūs vyrai, parėję iš darbo, geria tą girą… Vaikai, atsimenu, vis kramtydavom šermukšnius, pasiskinam, an aukšto pasdedam, kai jie peršųla, tai būna skanūs. Didelis buvo šermukšnis kieme, ir kasmet derėjo.

Dar daug yra tokių gyvų prabėgusio gyvenimo detalių, ir gali būti, kad jose slypi kažkoks kodas, kaip ir liaudies dainose, kai žmogus negali paaiškinti kai kurių žodžių prasmės, o jie vis tiek jam yra svarbūs. Gal ir tie nežinia kam godojami, stipriai kvepiantys apyniai slepia kokį buvusio mito fragmentą? Štai ko dabar ir norėčiau paklausti aukštaičio Henriko Algio Čigriejaus.

Lapkričio 18-oji

Du laipsniai šalčio ir mažytės sniego kruopelės. Nedrąsi žiemos pradžia. Šitokį neišvengiamą žiemos artėjimą dabar geriausiai parodo ne medžiai, ne pievos ir ne arimai, o… kaliausės skrybėlė. Ant atšalusios pūkuotos skrybėlės ilgiausiai dabar ir išsilaiko pirmasis sniegas.

Kalendorius dar beveik dvi savaites rodys rudenį, o ši kaliausės fenologija sako, kad praėjo jau ir auksinis ruduo, ir lapų kritimo metas – dabar yra pats tikriausias priešžiemis. Fenologai išskiria net dvylika fenologinių periodų, ir visus juos lydi konkretūs gyvosios gamtos ženklai. Savajame fenologiniame dienoraštyje aš irgi stengiuosi tų ženklų nepraleisti, o štai šiandien ir tai snieguotai kaliausei turi būti tam tikra vieta. Todėl, kad žemė dar neatšalusi, ir tas pirmasis sniegas tuoj pat prapuola, vėliau pabudęs gali jo visai nepamatyti, o ant pūkuotos skrybėlės baltos kruopelės laikosi visą dieną.

Priešžiemis dažnai būna permainingas. Atsitinka, kad lapkritį smarkiai atšąla, o per šventas Kalėdas vėl telkšo balutės. Štai 1998-aisiais metais lapkričio šalčiai nustebino ir gamtininkus, ir meteorologus. Šalo taip smarkiai, kad lapkričio 24-ąją „sustojo“ Nemunas. Panemunės gyventojų daugiametė patirtis yra tokia: Nemunas užšąla, kai maždaug dešimt parų laikosi dešimties laipsnių šaltis. Tai atsitinka gruodį, sausį ar net vasarį.

Lapkričio 27-oji

Česlovas Milošas, rašydamas apie sudėtingus anų metų tautinius ir valstybės reikalus, naujai pažvelgia ir į prisiminimų žanrą: net ir tada, kai memuarų autoriaus negalima įtarti tendencingumu, sunku viskuo patikėti, nes minčių ir vertinimų susiejimas su konkrečiomis datomis visada esąs problemiškas. Rašo žmogus tas eilutes dabar, jam atrodo, kad tada, prieš septyniasdešimt metų, jis galvojo taip, o vis dėlto niekas negali pasakyti, ar tai tiesa… Taip abejoja Česlovas Milošas. O jeigu dabar jaunas kūrėjas savo raštuose pabando atkurti kokias nors subtilias prabėgusio gyvenimo detales, klaidos dažniausiai yra neišvengiamos. Štai skaitau spalvotame žurnale apie dar negirdėtos laboratorijos veiklą ir abejoju, ar viskas čia yra taip aišku, kaip teigia tos ilgaplaukės mokslininkės.

Pradžioje kai kurios tezės remiasi objektyviais dėsniais, bet kai nuklystama į prapuolusių miesto kvapų sferą, kai bandoma juos atkurti, tokiomis ekspedicijomis jau sunku patikėti. Kvapų specialistė tarsi ir sugrįžta prie kažkokio įsivaizduojamo archetipo, bet kaip sugrįžti į buvusią Arklių gatvę, ar į mažą bažnyčią, kur degė vien vaško žvakės? O ir ne tie apybraižoje išvardyti senojo miesto kvapai buvo patys stipriausi, lengviausiai atsimenami.

Žinoma, aš taip pat neatsimenu nei garsiojo Žuvų turgaus Kaune, nei Malkų turgaus Vilniuje, bet kai kurie vaikystės ir jaunystės jutimai ir čia man yra daug patikimesnė atrama nei šiuolaikiškas naujųjų kerėtojų kalbėjimas apie pradingusius miesto kvapus… Vartau naujovišką žurnalą, ir viskas čia panašu į tuos išpuoselėtus „viešuosius ryšius“, į pigią reklamą, be kurios dabar jau niekas nebegali išgyventi.

Gi vaikystės neišdildomi įspūdžiai gyvuoja be jokio reklaminio palaikymo, kartais jie iškyla taip netikėtai ir aiškiai, kad darosi svarbesni už visus mokslus ir šiandienos atradimus. Gal ir keista, bet būtent tie tolimi vaikystės vaizdai ir kvapai gali mane iš Ventos slėnio patikimai atvesti ir į Žuvų, ir į Malkų turgų, ir į Arklių bei Raugyklos gatves. Jokia šiuolaikiška laboratorija, bandanti sintetinti ir rekonstruoti pradingusius kvapus, nepadarys geriau. Aš tikrai žinau, kad nepaprastai stiprus, su niekuo nepalyginamas žuvų kvapas būna tada, kai žvejys ir muzikantas Vaclovas Bagavičius išverčia raudonakes raudes ir dryžuotus ešerius iš maišo į akacijų pavėsį, ir tai būna vasaros vakarą, prieš pat Jonines. Kvepia ne tiktai žuvys, bet ir dilgėlės, sugėrusios tų žuvų glitėsius ir saugančios tikrąjį, ką tik iš venterio ištrauktų raudžių, ešerių ir lydekų kvapą. Jau vėlų vakarą tos žuvys skutamos, sūdomos ir kepamos, o kitos dienos vakare susirenka artimesni ir tolimesni kaimynai sveikinti mano tėvo Jono.

Šitaip buvo prieš šešiasdešimt metų, ir galiu garantuoti, kad joks praeities idealizavimas negali to skaičiaus pakeisti. Tikrų įspūdžių ir vertinimų surišimas su konkrečia data čia yra labai aiškus. Šitaip galiu įsivaizduoti miestietišką Žuvų turgų. O į Malkų turgų taip pat patikimai gali atvesti jaunystės prisiminimas iš Šešuolių girios. Tada, prieš trisdešimt septynerius metus, klampiais Šešuolių girios keliukais vežėme su arkliuku drebulines malkas prie žvyrkelio, kur jau galėjo atbrazdėti sunkvežimiai. Drebulės buvo senos, storus jų drūtgalius reikėjo skaldyti, ir koks aiškus, koks nepamirštamas yra tas skylančios drebulės kvapas rudenį, kai ir jos nukritę lapai jau pūva, ir arkliuko „obuoliai“ ankstų šaltoką rytą paskleidžia rūgštų suvirškintų avižų garą. O jeigu keletą dienų sunkvežimis neatvažiuoja, tai drebulių rietuvė prie kelio pakvimpa dar labiau, nes ima trūnyti stora žievė, sauganti visokiausias rūgštis ir tanidus. Štai šita Šešuolių miško drebulė man ir padeda įsivaizduoti Malkų turgų Vilniuje. O juk buvo mieste tada ne tik šitokių kvapų, bet ir gyvų šaltinių, ir kaimo garsų.

Labai teisingos atrodo dabar štai tos Česlovo Milošo cituojamos Janušo Dunino eilutės: „Koks buvo tas Vilnius? Gražus, ypač žiūrint į jį iš aukšto (…) Kada užslinkdavo sutemos, link centre esančių didmiesčio mūrų atsklisdavo kone kaimiški garsai – šunų lojimas, paukščių čiulbesys, gaidžių giedojimas, o iš tolo viršum miegančio miesto sklido traukinių švilpuko aidesiai, bylojantys, kad kažkur yra kitas, tolimas pasaulis.“

Apie senuosius traukinius gražiai yra rašęs rusų gamtininkas Olegas Volkovas. Autobiografinėje apysakoje „Takelio pabaiga“ skaitome: „…ir šiandien tebemyliu stebuklingą geležinkelio pasaulį. Garvežį su blizgančiais švaistikliais aš ir šiandien palydžiu susižavėjęs. Aš matau, kaip energingai juda tas mechanizmas, mane žavi aiškiai matoma mechaninė energija. O visi tie elektriniai traukiniai, tegu ir daug galingesni, manęs visai nejaudina.“

Betgi ir mums dar nesunku prisiminti būtent tokius traukinius. Prieš keturiasdešimt metų iš Vilniaus išpūškuodavo senovinis garvežys, tempiantis keleivinius vagonus į Vitebską. Pro Markučius jis važiuodavo negreitai, ir buvo galima pajusti tai, ką rašo Olegas Volkovas. O stotyse šie garvežiai (būtent šitie, o ne dyzeliniai ir ne elektriniai ), apvarvėję tepalais, atsidusdavo lyg pavargę naminiai gyvuliai. Taip buvo.

Mes ir anų dienų techniką galime romantizuoti, nes mums atrodo, kad ji dar juto saiko reikalavimus. Pats teisingiausias civilizacijos pasiekimas, ko gero, yra dviratis, bet ir vėl – nereikia manyti, kad Gamtoje nėra rato. Gal jau greitai pamatysime, kaip visiškai apskritos ledo lytys plaukia Nemunu. Didelė lytis išauga iš mažos, kuri plaukdama užkliūna už akmenų ar pakrantės ledo ir pradeda suktis, o tada jau ją vis smarkiau įsuka srovė. Vanduo suka, o šaltis ledo lytį vis augina. Ir toks besisukantis ledas darosi idealiai apskritas. Galim galvoti, kad šitas Gamtos ratas yra efemeriškas, kad jis nieko nesuka, bet juk tai yra rato idėja, kurią pasivogęs žmogus vadina save atradėju…

Lapkričio 28-oji

Rytą audra nutolsta į rytus. Bet leidžiantis nuo Teplioriaus kalnelio priešinis vakarų vėjas suūžia dar labai piktai. Sodo daigyne kaliausės rankovės dar smarkiai plazda – baido zuikius, kurių šį rudenį čia nėra. Sunki veltinė kaliausės skrybėlė nunešta net prie šilinių perkūnropių kalnelio. Užtat Vaišnoro Ravo raguvoje draugiškai pasitinka kuoduotosios čižylos. Aukštai dar gūdžiai šniokščia pušų viršūnės, o čia vėjo visai nesijaučia, ir atrodo, kad taikus čižylų cypsėjimas yra tikras praeinančios audros ženklas. Manęs paukšteliai visai nebijo, mikliai landžioja tarp dygliuotų miškinės gudobelės šakelių, kažką renka snapeliais ir cypsi. Tarsi kalbina mane. Tas cypsėjimas tikrai yra jų kalba, pranešanti gentainiams daugiau, nei mes galim įsivaizduoti. Lazdyno viršūnėje kažką krebždina didžioji zylė, toliau švilpčioja bukutis – visi jie čia taip susikalba, nejausdami pragaištingos audros.

Prie senųjų Liškiavos žydų kapinių guli išversta sausa didelė pušis, visur prilaužyta šakų, o čia – ramybė. Tik cypsi čižylos ir alma Vaišnoro Ravo šaltinis… O tarp tamsių debesų staiga pasirodo saulė – ir sušvinta baltos daugiamečių blizgių ankštarėlės. Ir melsvi kažkaip čia atsiradusių šalniakandzių žiedai ryškiai sumirga lyg vasarą. Visur šitie šiurkščialapiai astrai žydi labai ilgai, užtat juos ir vadina šalniakandziais, bet niekas negalėtų paaiškinti, kaip jie atsirado čia, Vaišnoro Rave, prie daugiamečių blizgių. Matyt, mažą sėklelę atnešė paukščiai, tik, žinoma, ne čižylos. Bet jeigu taip paprastai galima būtų paaiškinti šitokių mažų stebuklų kilmę, tai pirmiausia reiktų atsakyti į tokį klausimą: iš kur atsirado tas čižylos kuodas? Lietuvoje yra devynios čižylų rūšys, ir tik ši viena turi tokį gražų kuodą. Tikriausiai bus kalti evoliucijos labirintai ir visokios mutacijos bei Gamtos eksperimentai. Tik čia jau prasideda teorinės džiunglės, kur kiekvienas gali išsikirsti patogų taką, pateisindamas savo spėliones. Daug paprasčiau yra paaiškinęs poetas Stasys Jonauskas: kurmis čia gyvena todėl, kad yra, o yra todėl, kad gyvena. Žinoma, profesorius Kazys Brundza yra dar geriau parašęs: Mūsų Gamta mums palanki.