Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2011 12 13

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Liuda Jonušienė. Teatras kaip gyvenimas…

Pirmiausia turiu skaitytojo atsiprašyti dėl kiek pavėluoto komentaro. Kol dirbau J. Miltinio dramos teatre, jį skelbti atrodė neetiška. Kai nebedirbu, graužia abejonė: gal buvo per trumpas laikas geriau pažinti šią sudėtingą, probleminę kūrybinę įstaigą, gal kai kam toji pažintis, patirtis ir išvados pasirodys perdėm subjektyvios. Bet jeigu žurnalistai visada paisytų klausimo „O ką žmonės pagalvos apie mane?“, daugybė aktualių publikacijų tikrai neišvystų dienos šviesos.

Nors premjeros nebebus, o aš nesu scenos menininkė, šiek tiek pavydžiu penkioms J. Miltinio dramos teatro aktorėms, puikiai suvaidinusioms spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. Šiaip ar taip, nėra nieko efemeriškesnio už teatrą, ir svarbiausi dalykai jame – tikrai ne funkcionierių rankose.

Svarbiausia – satisfakcija, kurią menininkas išgyvena kūrybos procese. Režisierius ir penkios jo artistės tai patyrė. Liūdna ir skaudu, kad galimos satisfakcijos nepatirs žiūrovai. Už tai, manyčiau, atsakomybė tenka teatro steigėjui.

Neseniai sukako metai, kai vairą į savo rankas paėmė naujasis Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Romualdas Vikšraitis. Netrukus, suformavus naują etatą, jam į talką atėjo meno vadovas, Lietuvoje itin nepasižymėjęs, keletą pastarųjų metų rezidavęs Latvijoje, vasarą irgi dirbęs Liepojoje, kaunietis režisierius Rolandas Atkočiūnas.

Deja, panevėžiečių viltys iš gerokai apmusijusios pelkės ropštis į krantą dūžta. Ir ne tik dėl dar labiau suskaldyto, sutrikusio kolektyvo, ne tik dėl chaotiško darbo organizavimo ir totalinio nesusikalbėjimo. Teatre karčiai juokaujama: jeigu per dieną nenutinka nieko blogo, teatro vadovui tai – bloga diena.

Štai ir neseniai kolektyvą pritrenkė žinia: uždraustas priešpaskutinis šių metų pastatymas, vilniečio profesionalaus aktoriaus, režisieriaus, respublikinio Kamerinių spektaklių festivalio laureato, Dailės akademijos dėstytojo Rimo Morkūno režisuotas spektaklis pagal Gintaro Patacko išverstą prancūzo Žano Liuko Liagarso pjesę „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“.

Teatro vadovams šis darbas kliuvo, ir kažkas nepatiko nuo pat pradžios. Nebuvo nei įprastos išankstinės reklamos, nei informacijos premjeros išvakarėse. Tarsi žinant, kad jos vis vien nebus. Todėl kūrėjų neapleidžia planuoto susidorojimo nuojauta.

Naujojo vadovo kadencijos laikas eina, teatro įvaizdis tik prastėja, kolektyvas trupa, viešieji ryšiai neveikia, repertuaras žiūrovų nevilioja. Panašu, kad reikėjo aukos, kuri paliudytų bent šiokią tokią vadovybės kompetenciją ir valdžios galią.

Ar paliudijo? Galią, susireikšminimą ir nesiskaitymą nei su žmonėmis, nei su priemonėmis – taip. Scenos meno stratego ir lyderio kompetenciją bei profesionalią įžvalgą – vargu bau. Slegianti psichologinė, darbinė, kūrybinė atmosfera įstaigoje tik dar labiau komplikuojasi, po eilinio skandalo ir vis keistesnio abiejų vadovų bendravimo su žiniasklaida net ištikimiausi teatro gerbėjai suka akis į šoną.

Lietuvos padangėje, ryšium su pastaruoju incidentu Panevėžyje, irgi nutiko keistas dalykas: valdininkai staiga prisiminė viešąjį interesą. „Panoramoje“ kalbėjęs kultūros viceministras Deividas Staponkus palaikė teatro vadovų verdiktą nerodyti premjeros, motyvuodamas tuo, kad žiūrovas turi būti apsaugotas nuo blogo meno. Ir teatralus, ir žiūrovus tokia viešojo intereso interpretacija apstulbino. Staiga visi jie tapo ginami nuo galimybės pamatyti ir patys įvertinti valstybės apmokėtą kūrybinį užsakymą. O įgaliotieji užsakovai pagiriami už tai, kad, švelniai tariant, tą užsakymą sumovė.

Tačiau ar rūpėjo ministerijai viešasis interesas tuomet, kai pernai konkurso iš vieno kandidato būdu buvo paskirtas naujas Juozo Miltinio dramos teatro vadovas, o netrukus atsirado ir savotiškas jo dubleris, teatro meno vadovas? Juk net nesudėtinga anamnezė būtų pasufleravusi, kad tie žmonės pridarys rūpesčių. Rolandas Atkočiūnas gal ir perspektyvus režisierius, bet ar tam įrodyti būtinos nuolatinės meno vadovo pareigos teatre, kuriame dirba žmona, ir kuris jau išgyveno kitų jam vadovavusių sutuoktinių – Rimanto Tereso ir Ligitos Kondrotaitės – istoriją. Pagaliau Romualdas Vikšraitis pats yra patyręs scenos menininkas su ministerijos patvirtinta penkerių metų kūrybine programa, ir nepanašu, kad jam reikėtų meninio patarėjo.

Trumpam grįžkime prie Meno tarybos. Ji galutiniam nuosprendžiui, kurį vis vien asmeniškai priima tik teatro vadovas, rinkosi net porą kartų. Kultūros ministerijos atstovas, kaip paprastai, svarstymuose nedalyvavo. Po kelių dienų kiti du tarybos nariai – aktoriai Algirdas Paulavičius ir Irena Vasiulytė, patariamai balsavę už naująjį spektaklį, parašė atsistatydinimo pareiškimus. Sukrėtimo, matyt, būta nemažo. Kas dabar pasakys, kaip ir kodėl buvęs aktorius, režisierius, pedagogas, kultūros vadybininkas, dabar didelio, panašu, kad jam per didelio valstybinio teatro vadovas Romualdas Vikšraitis ištarė veto kolegos Rimo Morkūno pastatymui. Kas turėjo tam įtakos ir kodėl apskritai kilo visa ši, anot to paties kultūros viceministro, audra stiklinėje.

O svarbiausia, kas tokio dar turėtų nutikti – kiek specialistų išeiti iš teatro, kiek pažeminimų, nesusipratimų patirti likusieji, žiūrovai, beje, taip pat, kad ir Kultūros ministerijai taptų akivaizdu – ne be jos kaltės ir atsakomybės Juozo Miltinio dramos teatras, neatsigavęs po vieno kolapso, pateko į kitą.