2011 12 22

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Emanuelis Zingeris. Turime tiesti tiltus tarp žmonių ir epochų

Seimo nario, Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko tekstas, parengtas pagal kalbą, sakytą tarptautinėje konferencijoje Vilniuje „Totalitarizmas ir tolerancija“ – sesijoje „Antisemitizmas, ksenofobija, rasizmas, diskriminacija. Totalitarizmo pagundos ir nauji tolerancijos išbandymai“.

Prasidėjus Atgimimui, iškilo klausimas: kaip atstatyti tiltą tarp dabarties ir ikikarinių laikų? Tokį uždavinį pirmiausia kėlė lietuviai, tačiau tokia užduotis buvo labai svarbi ir Lietuvos žydams. Pastariesiems netgi sudėtingesnė. Didžiausias sunkumas tas, kad Holokausto tragedija sunaikino hebrajų ir jidiš kalbomis parašytus tekstus, labai turtingą kultūrinį ir religinį paveldą. Išliko tik labai nedaug anksčiau klestėjusios kultūros fragmentų. Beje, pastatas, kuriame šiandien yra įsikūręs Tolerancijos muziejus, – tai kadaise čia buvęs žydų teatras. Deja, jis labai nukentėjo, ir šiandien mes galime matyti tik keletą elementų, kurie išsaugoti iš ano meto. 

Mums tenka spręsti labai sudėtingą uždavinį, kaip iš tokių trupinių, elementų, fragmentų, atkurti turtingą ir svarbią mūsų valstybei po pasaulį išblaškytos ir Holokausto tragedijos sunaikintos Lietuvos žydų tautos praeitį, pamatyti ją kaip visumą.

Noriu padėkoti visiems tiems, kurie atkakliai, negailėdami jėgų, dirba šia linkme. Pavyzdžiui, Tolerancijos centro darbuotojai, labai daug padarę nelengvoje kovoje su laiku. Ši kova sudėtinga tuo, kad praktiškai neliko Lietuvos žydų, kurie atmintų ikikarinius laikus. Štai neseniai Jeruzalėje mirė rašytojas Abraomas Suckeveris. Dėkui Dievui, dar gyvas ir gali daug ką papasakoti Samuelis Bakas, paskutinis dailininkas iš Vilniaus geto. Samuelis yra vienas iš tų žmonių, kurie gali padėti atstatyti mūsų tiltus su ikikarine epocha.

Tai labai svarbu, nes įveikti sovietinės okupacijos sieną labai sunku, ji užstoja ir garbingą mūsų praeitį, kuri šiandien pernelyg menkai žinoma. Nuostabu, kad Samuelis Bakas apsisprendė savo darbus padovanoti Lietuvai, nuostabu, kad sovietmečio audrose milžiniškus žydų kultūros lobius pavyko išsaugoti bibliotekininkui Antanui Ulpiui.

2011 metais Lietuvoje minėjome Holokausto aukųatminimo metus. Mane labiausiai nudžiugino, kad greta valstybės suorganizuotų renginių vyko ir spontaniški, „iš viršaus“ nesuplanuoti minėjimai, kuriuose dalyvavo daug jaunimo. Štai socialiniuose tinkluose gimė nuostabi iniciatyva Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje skaityti Holokausto metu Lietuvoje žuvusiųjų pavardes. Nuo 8 valandos ryto iki vėlyvo vakaro čia susirinkę žmonės skaitė nužudytųjų pavardes, buvo perskaityta keliasdešimt tūkstančių. Visi, kurie dalyvavo šiame aukų minėjime, paliudys, koks įspūdingas ir sukrečiantis buvo tas renginys. Pabrėžiu, jis surengtas pačių žmonių iniciatyva, ir ten dalyvavo labai daug jaunimo, įvairių tautybių asmenų.

Man asmeniškai tai buvo įrodymas, kad mes organizuojame ne vien „fasadinius“ renginius, tačiau stengiamės būti autentiški. Tikiu, kad jaunesnioji karta net sugeba kur kas geriau nei mes tiesti tiltus tarp žmonių ir epochų. Noriu pasidžiaugti ir tuo, kad visuomenė neliko abejinga skustagalvių eitynėms Kovo 11 dieną. Žmonių reakcija parodė, kad jie nenusiteikę abejingai stebėti neapykantos apraiškas.

Taip pat kaip vieną gražiausių šių metų iniciatyvų galima įvardinti vėlgi ne pagal komandą „iš viršaus“ kilusią iniciatyvą šeimoms eiti į žydų kapines ir tvarkyti čia apleistus kapus. Tai buvo nuostabios pilietiškumo pamokos vaikams, kurie atėjo su tėvais ir galbūt pirmą kartą sužinojo, kad Lietuvoje gyvavo turtinga ir išplėtota žydų kultūra, jog ji yra integrali Lietuvos valstybės dalis. Kaip ir minėjau, išliko tik šios kultūros fragmentai, todėl mūsų pareiga, tiesiant tiltus, iš detalių atkurti ankstesnės visumos vaizdą.