„Švelniojo totalitarizmo“ Rusijoje bruožai

Fiziko, Sistemų studijos instituto mokslininko, publicisto ir vieno žymiausių šių dienų disidentų Rusijoje pranešimas tarptautinėje konferencijoje Vilniuje „Totalitarizmas ir tolerancija. Iššūkiai laisvei“.

Noriu pabrėžti, kad tikrai neketinu dėti lygybės ženklo tarp putinizmo, fašizmo ir komunizmo. Man svarbu akcentuoti tai, kad, nepaisant vidinių skirtumų, visi šie keliai veda ten pat. Būtų neatsakinga putinizmą vadinti nauju fašizmo pavidalu. Jei Rusijoje šiuo metu vyrautų fašizmas ar stalinistinis totalitarizmas, tikrai  neturėčiau galimybės kalbėti jums iš šios tribūnos, o su visais režimo priešininkais būtų paprasčiausiai fiziškai susidorota. Putinizmą galima vadinti „švelniuoju totalitarizmu“ (light totalitarianism). Neapsigaukime, nepaisant to, kad, žvelgiant iš šalies, jis nėra toks kruvinas ir agresyvus, tam tikrais aspektais jis net pavojingesnis už „kietus“ pavidalus.

Rusijoje šiuo metu nėra cenzūros ta prasme, kokia cenzūra egzistavo Hitlerio laikų Vokietijoje ar Stalino laikų Sovietų Sąjungoje. Rusijoje, kaip regis niekur kitur, yra išplitusi savicenzūra. Pakako trečią dieną po atėjimo į valdžią V. Putinui smogti populiariam televizijos kanalui NTV, kurį Kremlius perėmė į savo kontrolę, ir praktiškai visoje Rusijos žiniasklaidoje įsitvirtino  vidinė cenzūra.

Liūdniausia, jog Rusijos inteligentija labai lengvai priėmė tokias „žaidimo taisykles“. Paradoksalu, bet Sovietų Sąjungoje didžioji dauguma aktorių, rašytojų, menininkų, net jei atvirai nekovojo su režimu, tačiau buvo pasitraukę į savotišką kultūrinę, dvasinę opoziciją, kurioje gimdavo nuostabūs kūriniai. Dabar gi mūsų inteligentijai teko laikyti dar pavojingesnės pagundos egzaminą ir, deja, jį išlaikė nedaugelis. Galima sakyti, kad Kremlius paprasčiausiai papirko didžiąją kultūrinio elito dalį, pasiūlydamas tokią materialinę gerovę, kurios mūsų kultūrininkai ir visuomenininkai neturėjo per visą Rusijos istoriją, kuria negali pasigirti net ir Vakarų kultūrininkai.

Šiandien Rusijos politinis elitas yra be galo turtingas. Tai puikiai matome ir iš to, ką rusų turtuoliai daro, nuvažiavę į Vakarus.  Šiandien šiam, labai greitai praturtėjusiam elitui vis dar labiau svarbu atsivėrusios naujos materialinės galimybės, o ne tarnystė kitiems ar savo valstybei.

Dar vienas putinizmo ramstis – represijos. Skirtingai nuo  Hitlerio ar Stalino režimų, putinizmas netaiko masinių suėmimų ar represijų. Valdžia veikia subtiliau ir stengiasi smogti taiklius ir gerai apskaičiuotus smūgius. Turime pripažinti, kad galima įvardyti tik keletą žmonių, kurie vadintini tiesioginėmis aukščiausios Rusijos valdžios aukomis. Į galvą ateina Anos Politkovskajos, Aleksandro Litvinenkos, Natalijos Estemirovos ir dar kelios pavardės. Tačiau to pakako, kad išsigąstų ir nutiltų daugelis.

Dar siaubingiau yra prievartos delegavimas į žemesnį valdžios lygmenį. Įvairiuose Rusijos regionuose nužudyti dešimtys žurnalistų, kurie neįtiko vietos valdžiai, dešimtys tūkstančių verslininkų sėdi kalėjimuose, nes yra galingų žmonių, norinčių perimti jų verslą. Visame pasaulyje nuskambėjo kalėjime nužudyto teisininko Sergejaus Magnitskio atvejis. Nuskambėjo, nes S. Magnitskis buvo susijęs su Vakarų verslo įmone. Tačiau kiek dar yra atvejų, kurie liko plačiau nepaviešinti, kai, panašiai, kaip iš S. Magnitskio, pareikalaujama perduoti verslą jėgos struktūrų pulkininkams ir generolams, kurie pajuto pelno kvapą. Įdomu būtų inventorizuoti, kiek FST ar kitų struktūrų atstovų per pastaruosius metus pasakiškai pralobo, ir kaip tai atsitiko.

Tikrai ne pats V. Putinas davė įsakymą nužudyti S. Magnitskį ar suimti kokį nors verslininką. Tačiau putinizmas padarė viską, kad niekas už tokius nusikaltimus nebūtų nubaustas. Žemesnieji valdžios sluoksniai gali savivaliauti ir nepaisyti įstatymų, jei tik išlieka lojalūs Kremliui. Tai V. Putino kontrakto su politiniu elitu esmė – lojalumas už nebaudžiamumą.

Toks pat kontraktas sieja Kremlių ir Šiaurės Kaukazo lyderius. Niekam nėra paslaptis, kad R. Kadyrovas, dabartinis Čečėnijos vadovas, kurį visokeriopai remia V. Putinas, nekenčia Rusijos ir  kruvinomis priemonėmis susidoroja su kiekvienu oponentu. Jo režimo priešininkai persekiojami ir terorizuojami visame pasaulyje, kur R. Kadyrovas siunčia savo smogikus. V. Putinas tai toleruoja, nes R. Kadyrovas demonstruoja asmeninį lojalumą. Panašias  vietinių diktatorių teises turi ir kiti Šiaurės Kaukazo respublikų lyderiai. R. Kadyrovas šiandien savo rankose sutelkęs didesnę valdžią, nei galėjo svajoti Džocharas Dudajevas ar Aslanas Maschadovas. Todėl galima sakyti, kad Rusija akivaizdžiai pralaimėjo karą su Čečėnija. Vienas iš tokio pralaimėjimo pripažinimų yra ir dosniai Šiaurės Kaukazo respublikoms mokama duoklė, kurią bandoma pateikti, kaip federacinę pagalbą. Beje, dėl šios duoklės mokėjimo, kuria vietiniai diktatoriai gali disponuoti savo nuožiūra, Rusijoje yra kilęs gana didelis žmonių nepasitenkinimas.

Ar putinizmas turi kokią valstybės ateities viziją? Mano galva, ne. Nors yra kalbama apie Eurazijos sąjungą, Kremlius skelbia deklaracijas apie orią ir gerbiamą Rusiją, tačiau realiai galima kalbėti tik apie vienintelį rūpestį – kaip padidinti  turtą. Tai, kas šiuo metu vyksta Londone, – B. Berezovskio ir R. Abramovičiaus bylinėjimasis – pateikia sukrečiančių įrodymų, kad Rusija yra virtusi mafijine valstybe. Apie tai, kad politinė Rusijos sistema yra visiškai supuvusi, liudija ir parlamento pirmininko Boriso Gryzlovo frazė, kad „Dūma – ne vieta diskusijoms.“

Taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad visa Rusijos oficiali žiniasklaida 24 valandas per parą tiražuoja neapykantą Vakarams ir jų tariamiems agentams. Šiais agentais, priklausomai nuo poreikių, įvardijamos įvairios valstybės – dažniausiai, Rusijos kaimynės.

Deja, bet vienintele aktyviai skleidžiama šiuolaikinės Rusijos ideologija yra tapusi ksenofobija. Pavyzdžiui, Rusijoje nuolat kurstoma neapykanta imigrantams iš buvusių sovietinių respublikų. Šiuo metu vyksta ypač atgrasi kampanija prieš tadžikus, kuri primena Krištolinę naktį nacistinėje Vokietijoje. Pretekstas – Kremliaus konfliktas su jo paties statytine – Tadžikistano valdžia.

Dar vienas dalykas, kurį būtina pabrėžti, – Vakarų politikų ir intelektualų gėdinga pozicija. Deja, bet Kremlius siekia papirkti ne tik savą inteligentiją, bet ir „nuomonės formuotojus“ užsienyje. Kuriami įvairūs turtingi forumai, fondai, kurių svarbiausias tikslas – įtraukti Vakarų visuomenės veikėjus ir politikus, ilgainiui „surišant rankas“ bet kokio kritiškumo apraiškoms. Buvęs Vokietijos kancleris G. Schroderis šiandien dirba V. Putino liokajumi vienoje iš Rusijos įmonių, tai rodo, jog papirkinėjimo taktika pasiteisina. Ji primena J. Stalino koketavimą su Vakarų atstovais apie 1930-uosius metus. Tada jis taip pat labai prisidėjo, jog kai kurie Vakarų intelektualai atkakliai nenorėjo pastebėti tų baisių dalykų, kurie vyko Sovietų Sąjungoje.

Sakiau, kad „švelnusis totalitarizmas“ iš šalies neatrodo toks kraupus ir agresyvus, kaip fašizmas ar stalinizmas, tačiau doroviniu lygmeniu tai net destruktyvesnis „virusas“ tiek pačiai šių dienų Rusijai, tiek visam pasauliui.