Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Jonas Kaunietis. Ar galima pastatyti paminklą dvasingumui?

Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas. Nuotraukos autorė Zeneka

Straipsnių ciklo „Žvilgsnis į dvasingumą“ tikslas – pažvelgti į praeito amžiaus viduryje susiformavusios, pelniusios tarptautinį pripažinimą Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų ir klasikų vidinį pasaulį, atskleisti jų sampratą apie dvasingumo esmę ir paaiškinti, kaip pasitelkus fotografiją perteikiama ši nemateriali žmonijos realybės būsena.

Žodžiai „dvasingumas“, „siela“ daugelio žmonių sąmonėje visų pirma asocijuojasi su religija ir Bažnyčia. Ar gali dvasingumą skiepyti materialistinės filosofijos išugdytas užkietėjęs ateistas, vadinantis save didžiausiu eretiku?

Daugelis ano meto užsienio šalių kritikų ir menotyrininkų apibūdindami mūsų šalies fotomenininkų kūrybą vartodavo dvasingumo sąvoką, akcentuodavo, kad tai išskirtinis Lietuvoje sukurto humanistinio fotografinio stiliaus bruožas. XX a. antroje pusėje, dar sovietiniais laikais, žodis „dvasingumas“ po visapusiško jo ignoravimo dėl aršaus ateizmo įsišaknijimo jau buvo reabilituotas. Nauja šios sąvokos samprata atgimė socialistinės santvarkos funkcionierių žodyne dėl metafizikos filosofijos, teigiančios, kad dvasia – tai žmogaus savimonė, jo pasaulio atskleidimas ir jo dabartis.

Menotyrininkas Viktoras Diominas knygoje „Žemės žydėjimas“ apibūdindamas vieno pagrindinių Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų Aleksandro Macijausko kūrybą tvirtino, kad „šis fotografas, pasirinkdamas tobuliausius metodus, pateikia mūsų apžvalgai neabejingą, sudvasintą Visatos analogą“. Būdamas tipiškas sekuliariojo humanizmo atstovas, A. Macijauskas vadovaujasi filosofija, kuri remiasi mokslu, etika, teisingumu ir visiškai atmeta religiją.

Kokiais metodais, kokiomis aplinkybėmis ir kokių vidinių prieštaravimų blaškomas menininkas sugebėjo per fotografiją atkreipti visuomenės dėmesį į apnuogintą žmogaus dvasią?

Pirmieji daigai

„Dvasingumą ir žiaurumą lemia genai, tačiau šios žmogaus savybės gali iš esmės keistis dėl socialinės aplinkos“, – A. Macijauskas.

Mažajam Aleksandrui teko patirti alinantį karo ir pokario laikotarpį, skurdą, našlaičio gyvenimą. Jo tėvą per karą sušaudė vokiečiai. Mamą už pogrindinį darbą, ranka perrašyto Šventojo Rašto platinimą, ištrėmė į Sibirą. Vaikystėje netrumpą laiko tarpą būsimas fotomenininkas su broliu gyveno kaime. Senelis savo namuose buvo įsteigęs mokyklą, močiutė – labai religinga, plataus akiračio. Ji mokė skaityti vyresnį brolį, o šalia buvusiam jaunėliui tai irgi atrodė įdomu. Penkerių metų Aleksandras jau savarankiškai skaitė. Ganydamas karves nešdavosi močiutės šventuosius raštus. Daugelio ten aprašomų dalykų jis nesuprato, bet skaitymo malonumas išliko iki šiol. Ir dabar A. Macijauskas spaudoje peržvelgia visą fotografijos teoriją, užsirašo labiausiai dominančias mintis. Jeigu per dieną ko nors neperskaito, jam atrodo, kad dienos nebuvo.

Iš gyvenimo kaime Aleksandro atmintyje visam laikui įsirėžė viena scena. Dėdė Bronius – penkių vaikų tėvas, kaimo galinčius, beveik dviejų metrų ūgio – pjauna mėsai užaugintą veršį. Gyvulio akys tokios žmogiškos, tikrai dvasingos, kad dėdė negali į jas žiūrėti. Veršis tyli, tačiau iš jo akių rieda ašaros. Nuo įsitempimo dėdės ilga nosis keistai šlapia. Jis taip pat verkia. Dėdė verkia, veršis verkia ir mažasis stebėtojas bliauna dėl kompanijos. Gal dėl to šiandien tokie keistai graudūs tie A. Macijausko fotografijų veršiai su baltom likimo žvaigždėm kaktose. Fotomenininko nuotraukose surišti, paguldyti gyvūnai – kaip Lietuvos, kuri ilgą laiką tarytum buvo supančiota, kuriai kažkas diktavo savo valią, simbolis.

„Nors teigiama, kad gyvuliai sielos neturi, bet jų išvaizda dažnai būna labai žmogiškai dvasinga“, – A. Macijauskas.

Gyvenimo universitetai: „Žmogus yra toks, koks yra, ir toks, kokį save padaro.“

Ratas, 1965 m.

„Žmogaus likimą lemia visuomeninė aplinka, kurioje augi, ir prigimtiniai sugebėjimai. Vienas dalykas – prigimtis, genai, o visai kitas – suvokimas, kad save reikia padaryti“, – A. Macijauskas.

Nusipelniusi lietuvių kalbos mokytoja, visuomenės veikėja Bronė Dobinienė pastebėjusi Aleksandro sugebėjimus nuolatos įtraukdavo jį į saviveiklą. Jis du kartus dalyvavo dailiojo skaitymo konkursuose Kaune ir tapo nugalėtoju. Fotomenininkas ir dabar tikina, kad tai tik jį ruošusios mokytojos nuopelnas. Mokykloje Aleksandrui ypač sekėsi literatūra, savo draugams rašydavo literatūros namų darbus – rašinius laisva tema. Lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis augęs brolis, priešingai nei Aleksandras, linko į techniką – tapo inžinieriumi, o ne menininku.

Macijauskų šeima po karo labai vargo, neretai badavo, kentė nepriteklių. Aleksandrui dažnai teko užsidirbti duonos kąsniui, o nuo šešiolikos metų pradėjo dirbti gamykloje. Ramiai gyventi trukdė užsispyręs, ryžtingas charakteris – mėgo pasimušti, ieškoti teisybės. Tik sulaukęs brandaus amžiaus suprato, kad pridarė daug kvailysčių. Buvo, kaip pats sako, duobėje, bet sugebėjo be niekieno pagalbos išlipti. Ne kartą galėjo žūti avarijose, skendo, su mašina nusivertė nuo kalno, o liko sveikas. Jį visada saugojo kažkokia antgamtinė jėga.

Iš bet kokios patirties Aleksandras visada stengėsi pasisemti ko nors naudingo. Už muštynes ir chuliganizmą buvo nuteistas – aštuoniolikos metų sukaktį pasitiko Pravieniškių kalėjime. Tardymo izoliatoriuje įkalintas su 15 nepilnamečių pradėjo muštis dėl valdžios. Patys aršiausieji buvo atskirti ir uždaryti atskirai. Aleksandras keturis mėnesius praleido vienutėje. Per tą laiką perskaitė daugybę knygų. Kadangi dar mokykloje šoko, dainavo, tai ir kalėjime užsiėmė saviveikla, važinėjo su koncertais po kaimus, labai sąžiningai dirbo, nes įvykdžius normą 1,21 procentu dieną kalėjime skaičiuodavo už dvi. O taip norėjosi į laisvę… Grįžęs iš įkalinimo įstaigos surado ryžto išeiti iš gaujos.

Įgimtas veržlumas skatino prisitaikyti prie sudėtingiausių aplinkybių ir visapusiškai tobulėti. Po 1965 m., plečiant Kauno fotoklubo veiklą, komunistų partija nuolatos kontroliavo darbą ir kūrybą, labai spaudė, grasino. Nomenklatūros funkcionieriai atvažiuodavo ir kiekvienam fotografui individualiai aiškino, kaip galima dirbti, o kaip – ne. Įrodinėjo, kad tai, ką jie daro, yra neįdomu, nes remiasi buržuazinės pakraipos metodais. Tikėtasi, kad A. Macijauskas jaunas ir dar ateis į socialistinio realizmo kelią. Reikėjo gintis nuo puolikų. Savo teisumui įrodyti nepakako praktinės veiklos, neužteko žinoti pagrindinius postulatus. Reikėjo gilintis į teoriją, domėtis, kas yra socialistinis realizmas. Kartais kritika ir mūsų dienomis nueina iki idiotizmo, todėl pats menininkas privalo ją suvokti, analizuoti ir įvertindamas tobulėti.

„Jeigu mes žinotume, kas yra likimas, žinotume, kas yra Dievas. Kiekvienas turi kažkur užrašytą tai, kas vadinama likimu, bet jeigu pats nepajudėsi, nieko ir nepasieksi“, – A. Macijauskas.

Dvasingumas – tai sielos kokybė

Demonstracija Kaune, Nr. 10. 1968 m.

„Žvelgdamas iš abiejų filosofijų, tiek materializmo, tiek idealizmo, tvirtinu, kad dvasingumas yra sielos kokybė, jos idealizavimas, išsilavinimo lygis. O siela – žmogaus smegenų gyvas kūrinys, beje, nuolat kintantis“, – A. Macijauskas.

1973-1977 m., jau vadovaudamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui, A. Macijauskas savarankiškai, labai kruopščiai ir nuoširdžiai studijavo Vakarų filosofiją iš marksistinių pozicijų. Ypač domėjosi Friedricho Nietzsche’s „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Ši praktika atsakė į daugelį svarbių klausimų ir suformavo individualų požiūrį į pasaulio reiškinius. A. Macijausko dvasingumo sampratos teorija pagrįsta blaiviu mąstymu ir realiais faktais. Ką tik gimusio žmogaus siela dar neturi kokybės. Jos įgaunama su praktika. Vaiko sielą ugdo tėvai ir visuomenė. Žmogus – visuomenės socialinės veiklos produktas. Be visuomenės poveikio jo elgsena būtų lygiai tokia kaip gyvulio ar žvėriuko. Pasaulio praktikoje yra daugybė pavyzdžių, kaip vaikai, užaugę miške, „išauklėti“ vilkų ar kitų gyvūnų, vaikšto ne dviem kojomis, o laksto keturiomis, jiems visiškai nesuprantama žmonių kalba.

Asmens dvasingumą sąlygoja aplinka, kurioje jis egzistuoja. Ši per gyvenimą išugdyta vertybė gali būti prarasta net tokiu atveju, jei žmogus propaguoja religijos tiesas, šventai tiki į Dievą.

Amerikoje kūrusio lietuvių fotografo Algimanto Kezio, kuris buvo kunigas, knygoje „Taisykime Viešpačiui kelius“ rašoma, kad mūsų sąmonė dar nepajėgi suprasti, kas yra Dievas. Tas pats ir kalbant apie dvasingumą – sąmonė nėra tokia tobula, kad jį suprastų.

Humaniškas – lygu dvasingas. Toks A. Macijausko teiginys kilo ne iš idealizmo, bet iš materializmo filosofijos.

„Dvasingumą mes suprantame kaip gėrį. Dvasingumas – tai įgimtas jautrumas ir meilė gyvybei“, – A. Macijauskas.

Fotografija ir dvasingumas

„Viena iš elementarių priemonių dvasingumui išreikšti yra reportažas. Kiek žmogus dvasingas, tiek jis randa dvasingumo bet kokio žanro fotografijoje“, – A. Macijauskas.

Fotografija gali padėti ugdyti žmogaus dvasingumą. Tačiau svarbu, kokia ji. Smurtą, grynąją pornografiją propaguojanti fotografija, kurios tikslas žadinti gyvuliškumą, instinktus, nepadeda. O humanistinė, pavyzdžiui, lietuvių, akcentuoja gėrį, dvasingumą. Tai pripažino daugelis užsienio šalių meno kritikų. Ši tendencija pasąmoningai juntama daugelyje A. Macijausko ciklų. Humanizmo abėcėle vadinamas „Veterinarijos klinikas“ kai kas kaltina atviru žiaurumu. Tačiau pirmapradis serijos tikslas – per skausmą išgelbėti gyvybę. Skausmas žmogui duotas ne tam, kad jis kankintųsi, o kad būtų įspėtas, kad saugotųsi. Šioje serijoje prioritetas skiriamas ne žmogaus-individo dosnumui aukštinti. Čia iki debesų iškeliamas žmogiškojo faktoriaus santykis su mažaisiais mūsų broliais – gyvūnais. Apie kitą A. Macijausko ciklą „Atmintis“ Skirmantas Valiulis sakė, kad „kapinėse tylintys, dvasingi veidai daugiau pasako, negu iš visų skylių ir pakampių pliurpiantis gyvųjų pasaulis“. Netgi serijoje „Atgiję medžiai“, kur nematome jokio tiesioginio žmogaus dominavimo, žiūrovo sąmonę veikia prieš gamtą nukreiptos, kartu ir antihumaniškos žmogiškojo faktoriaus veiklos padariniai. Nuotraukų poveikį stiprina retoriškas A. Macijausko klausimas: „Medžiai miršta žiūrėdami į dangų. Ar atleis jie savo budeliui žmogui?“ Nuo mažens literatūrinių gebėjimų turintis fotomenininkas dažnai savo albumus papildo jausmingais, kartais sarkastiškais tekstais.

Kaip šimtaprocentiniam realistui A. Macijauskui pavyksta techninėmis priemonėmis nuskenuoti dvasingąjį sielos švytėjimą? Kaip fotomenininkas geba atrinkti materialios realybės objektus ir paveikti giluminius mūsų sąmonės bei pasąmonės klodus?

Lietuvos turguose, Nr. 38. Šiauliai, 1974 m.

Humaniška ir dvasinga fotografija ne ta, kurioje žiedeliai žydi, raudoni mergelių skruostai spindi – tai banalus požiūris. Humaniška tokia fotografija, kuri skatina judėti pažangos ir gėrio link, kuri nepropaguoja karų, žudymų, turtų troškimo bet kokia kaina. A. Macijausko nuotraukose žmonės nepozuoja ir nesistengia viešai eksponuoti dvasingumo – jie tiesiog gyvena. Cikle „Kaimo turgūs“ užtektinai egoizmo, tačiau rodyti žmonių ydas gali tik dvasingumo pojūtį turintis menininkas. Fotokamera A. Macijausko rankose įgauna pavydėtiną galimybę atverti ir apnuoginti žmonių, net daiktų sielas. Jautresnis žiūrovas po objekto išore gali pajusti pulsuojančią vidinę materialių daiktų energiją. Nejučia kyla klausimas: gal ir duona ar bet kuris kitas objektas, prie kurio prisiliečia žmogaus rankos, turi sielą?

A. Macijauskui ne kartą kilo klausimas, kaip įvairiapusiškai parodyti žmogų, atskleisti, kas slypi jo viduje, kas kaunasi tarp dosnumo ir gobšumo, tarp meilės ir neapykantos. Yra dvasingų žmonių, kuriuos dėl fizinės sandaros ir išorinių požymių sunku tokius pavaizduoti. O gali būti ir priešingai. Menas stengiasi pagauti žmogaus sielą, o ji būna ir juoda, žiauri, gyvuliška. Prancūzijoje, vienoje vokiečių fašistų karininkų portretų parodoje, užkariautojai parodyti rimti, susimąstę, iš pirmo žvilgsnio – humaniški žmonės. Bet juk jie kankino pasipriešinimo dalyvius, naikino žydus. Žmogus visada prieštaringas. Akimirką jis gali būti dvasingas, ir tai įmanoma užfiksuoti nuotraukoje, panaudojus šviesos, formos ir techninių priemonių galimybes. Bet šis asmuo nėra visapusiškai dvasingas. Tai tik laikina personažo būsena.

Aleksandras iš ilgametės patirties žino, kad kartais tų pačių žmogiškų bruožų, kuriuos galime parodyti fotografijoje, turi ir gyvuliai. Įdomu, kad jo širdžiai mieloje gyvulių temoje bulių lengviau parodyti turintį dvasios kibirkštį negu kiaulę dėl paprastų išorinių savybių – jos akys mažos kaip plėšiko, žandikauliai atsikišę. O žmogaus viduje slypi tiek Dievas, tiek velnias, tarp jų vyksta amžina kova. Dvasingesni būna žmonės, sukaupę gyvenimiškos patirties, arba nekalti vaikai, dar nesutepę savo gyvenimo blogais darbais.

Aleksandras apgailestauja, kad fotografijoje nėra tiek daug planų, formų, galimybių kiek kine, todėl ji ne taip tinka dvasingumui perteikti. Juk kinas apima ir literatūrą, ir dailę, ir teatrą, ir muziką. Jis daugiausia gali pasakyti apie žmogų. Nepaisant tokio fotomenininko argumento, jo nuotraukose alsuojantis herojų dvasingumas prieš kelis dešimtmečius ir dabar skiriasi kaip diena ir naktis. Žvelgiant į skirtingų laikotarpių fotografijas atrodo, kad anksčiau turgus buvo natūrali ir neatskiriama kaimo gyvenimo dalis, dvasinio bendravimo vieta, o šiandieniniame mieste turgaviečių prekyba tapo tiesiog bedvasiu pasipelnymo šaltiniu. Nors nerkis iš kailio – dvasingos fotografijos iš to neišpeši.

Žmogus be galo sudėtingas… Menininkas sugeba parodyti tiktai jo apvalkalą – kaip kiaušinio lukštą. Talentingas meno kūrėjas pajėgia jį pramušti iki baltymo, bet ne iki trynio, nes šis – jau visuma. Tai gali padaryti tik visapusiška informacija. Galbūt mokslas, ištyręs smegenis, priartės prie trynio.

„Žmogaus išvaizda – tik lukštas. Joks portretas neatskleidžia žmogaus paslapties, kol nežinom, koks jis viduje“, – A. Macijauskas.

Stereotipai

„Menininkui labai sunku atsiriboti nuo stereotipų“, – A. Macijauskas.

Stereotipas yra vertinimo kategorija. Menininkai dažnai nori įtikti vartotojų stereotipui. Besidomintysis menu galvoja – kaip tvirtina dauguma, taip ir turi būti. Menininkas mąsto – jeigu taip yra, gali taip ir nebūti arba gali būti kitaip. Dėl to menas ir tobulėja.

Fotografas, modeliuodamas šviesą, ieškodamas neįprastų formų, išryškindamas kai kuriuos bruožus, gali padaryti fantastišką net visiškai bedvasio žmogaus portretą. Taip yra todėl, kad žiūrovas žino trafaretą, kaip turėtų atrodyti. Žiūrint į portretą galima pasakyti keletą charakteringų žmogaus bruožų. Taigi fotografas tą patį asmenį pajėgus parodyti kaip gyvulį arba kaip Dievą.

Šimtmečius galvota, kad visas žmogaus savybes sudaro širdis. Net kai kurios senosios religijos, besivadovaudamos stereotipiniu mąstymu, širdį laidojo atskirai nuo kūno kaip žmogaus tapatybės objektą, o smegenis išmesdavo. Deja, jie klydo. Mūsų laikais galima persodinti mokslininko širdį kitam žmogui, bet šis nepradės kitaip mąstyti, nepasidarys mokslininkas dėl paprastos priežasties – viską tvarko smegenys.

„Poezijoje dažnai sakoma: „Aš Tėvynei širdį atiduodu, meilei širdį atiduodu.“ Tačiau širdis – eilinė pompa, tik kraują varinėjantis organas. Kartais skaitydamas eilėraščius mėgstu pasilinksminti – vietoj žodžio „širdis“ įdedu „pompa“. Išeina labai įdomūs dalykai…“ – A. Macijauskas.

Religija ir dvasingumas

Lietuviškos vestuvės, Nr. 23. 1986 m.

„Senasis Testamentas nėra dvasingas, nes ten pats Dievas išsirinko vieną tautą – žydų – rėmė ją ir leido žudyti pagonis. Įsivaizduokite tėvą, kuris dėl kažkokio pykčio proveržio ar pasakyto vieno savo sūnaus blogo žodžio liepia jį nužudyti kitam sūnui“, – A. Macijauskas.

Kas yra religija? Tai viltis. Žmogus ją sukūrė, kad tikėtų: šitoje žemėje viskas nesibaigia, jo egzistavimas nėra laikinas, o siela gyvens kitame pasaulyje. Vilties poreikis gali atsirasti pačiose netikėčiausiose situacijose. Tikintiems žmonėms lengviau ištverti paskutinę valandą. O netikintys, kaip garsus kino režisierius Ingmaras Bergmanas, atsakė: „Aš manau, kad manęs tiesiog nebus.“ Ir jokio dangaus. Lieka vien jo darbai ir tai tik tam tikram laikui, kol jie visuomenei reikšmingi.

Pasak A. Macijausko, religijos labai skirtingos. Hinduistai mano, kad žmogaus palaikus reikia sudeginti, o krikščionybei tai smūgis, nes paskutinę teismo dieną visi turi prisikelti su kūnais. Todėl Bažnyčia piktinasi, kad Lietuvoje statomi krematoriumai. Apie musulmonus – kita istorija. Būtų gerai, jeigu ne jų įsitikinimas, kad kitatikius reikia sprogdinti ar žudyti. Kuo čia dėtas dvasingumas? Čia tik materialūs išskaičiavimai, valdžios troškimas. Visi puikiai žino – kol krikščionių dvasininkai turėjo valdžią, iki XVII a. prancūzai atskyrė Bažnyčią nuo valstybės, jie žudė, degino, kankino žmones. Neva už raganavimą ir pan. Baisiausias dalykas, kad Dievo vardu sunaikinti tūkstančiai pagonių. Senajame Testamente Dievas dažnai kartojo Mozei: „Išžudyk visus, kas įžeidė mano vardą.“ Dėl religinių įsitikinimų „Dievo vardu eiti žudyti tautas“ sunaikinta actekų kultūra, nušluoti nuo žemės paviršiaus tūkstančiai pagonių kultūros paminklų. Kiekvienos ideologijos istorija turi juodų dėmių. Komunizmo kūrėjas K. Marksas teigė, kad yra tokios grupės, pavyzdžiui, čigonų, kurias reikia sunaikinti, nes jos genetiškai, proto atžvilgiu taip atsilikusios, kad naujai visuomenei netinka.

Vis dėlto religijoje yra ir labai dvasingų dalykų. Dievo Sūnus Kristus buvo didžiausias humanistas, bet kiek Jo idėjos taikomos praktikoje? Tikėjimas Kristumi išplito dėl to, kad tai daliai žmonijos, kuri Jį priėmė, reikėjo gėrio. Lietuvoje tikru dvasingumo pavyzdžiu gali būti Tėvas Stanislovas. Jam nerūpėjo žemiški turtai, nors dėl Bažnyčios kariavo ir materialinės gerovės fronte. Šitame pasaulyje materijos neišvengsi. Tačiau prieštaringa reakcija kyla, kai matai, kad Dievo idėja naudojama tik praturtėti.

A. Macijauskui teko būti šintoistų šventyklose Japonijoje, todėl jis tikina, kad šintoizmas – tikriausia žmogaus dvasingumo išraiška religijoje. Eidamas į šventyklą įveiki nepatogų akmenukų kelią ir apmąstai savo gyvenimą, problemas. Apsivalymas vyksta be jokio aukso ir prabangos.

„Yra taikliai pasakyta, kad žmogų lengviau užmušti, negu suprasti. Kodėl Kainas užmušė Abelį? Todėl, kad jie nesuprato vienas kito. Jei būtų išsiaiškinę, gal ir mūsų karta nebūtų žudikų karta, juk visi esame Kaino vaikai, nes Abelis nepaliko palikuonių“, – A. Macijauskas.

Įgimta intuicija

Lietuvos turguose, Nr. 263. Tauragė, 1973 m.

Mene svarbiausia intuicija (pagal Eriko Eriksono filosofiją). Ji panaši į šuns pojūtį, kai gyvūnas žino, kaip elgtis, kada šeimininkui ranką laižyti, kada jį pulti, pjauti. Kurdamas fotografiją „Ratas“ A. Macijauskas suvokė, kad taip reikia daryti, nors neišmanė jokios teorijos. Tad įdomiausi jo kūrybos pradžioje dar intuityviai sukurti darbai. 1965 m., kai Istorijos muziejuje buvo rengiama paroda, atvažiavęs Antanas Sutkus pasakė, kad pavydi tik vieno darbo – A. Macijausko „Rato“. Tai buvo visiškai naujas dalykas, bet Antanas jau tada suvokė, kad pasitelkus formą galima sukurti stebėtinų dalykų. Žurnale „Modern fotografy“ apie šią fotografiją parašyta: „Mes nežinom, ką autorius norėjo tuo pasakyti, bet tai yra įdomu.“

„Aš esu egoistas atrinkdamas nuotraukas. Net jeigu labai abejoju, pasitikiu tik savo intuicija ir niekam nepatikiu darbo, nuo kurio priklausys galutinis emocinis poveikis“, – A. Macijauskas.

Senatvė

„Aš pirma pajuokausiu apie senatvę, – sako fotomenininkas. – Tai laikotarpis, kai pats sau smirdi. Situacija, kai autobuse, kuriame daug pensininkų ir vienas jų pagadina orą, o visi turi vilties, kad tai padarė ne jis. Aš labai skeptiškai žiūriu į senatvę. Netikiu visais tais ditirambais: „Kaip gražu būti nusenusiam. Kaip gražu užbaigti gyvenimą.“ Jeigu žmogus neturėtų atminties, viskas būtų gerai. Bet kai žinai, kad prieš 5 ar 10 metų galėjai lengviau judėti, turėjai dar ką nors, negali nematyti skirtumų.“

Paminklas už dvasingumą

A. Macijauskas visą gyvenimą kovojo – už savo, už Kauno fotografijos galerijos išlikimą. Juk „didžiosios prichvatizacijos laikais“ jis galėjo įforminti vertingas, miesto centre esančias Kauno fotomenininkų sąjungos patalpas kaip kūrybines dirbtuves, o paskui parduoti, kaip tai įvyko Alytuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje… A. Sutkus buvo įsteigęs Fotomenininkų sąjungos skyrių su puikiomis patalpomis daugelyje miestų. Tačiau jos nebuvo išsaugotos dėl fotografų „patriotų“, kurie keikė A. Sutkų kaip komunistą. Bet vos tik atsirado galimybė prieiti prie pinigėlių, visa lietuvybė dingo. Kauno fotomenininkų sąjunga labai sunkiai, bet išsilaikė. A. Macijauskas ne kartą gavo įspėjimų, buvo sumuštas, savaitę gulėjo lovoje. Viso Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus komplekso likutinė vertė – 80 000 Lt. Tokią sumą Kauno fotomenininkai galėjo patys surinkti ir jį nupirkti. O tuo metu visi dokumentai buvo parengti norint parduoti patalpas vienam žmogui. Tik jis turėjo privatizuoti. Bet „idiotas“ A. Macijauskas nekviestas įsiveržė į posėdį ir ištraukė popierius, pareiškęs, kad jie neturi teisės to daryti, nes 1997 m. buvo išleistas Ministrų Tarybos potvarkis, jog panaudą turinčioms sąjungoms patalpos atiduodamos nuosavybės teisėmis. Posėdžio metu savivaldybėje nė žodžiu neužsiminta, kad Fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius turi panaudą.

Čia tik vienas iš daugelio pavyzdžių, tačiau, pasak A. Macijausko, tai buvo prasmingas jo gyvenimo periodas.

Jeigu paminklas yra aukščiausia dvasingumo įvertinimo išraiška, Kauno fotografijos galerijoje reikia pastatyti paminklą A. Macijauskui.

„Laisvoje rinkoje mes visi žvėrys, kas stipresnis, tas iš kito atėmė“, – A. Macijauskas.

P. S. Tęsdami straipsnių ciklą „Tiltas į dvasingumą“ ateinančiais metais planuojame publikuoti lyriškojo Romualdo Rakausko erotinius atsivėrimus ir straipsnį apie Rimaldą Vikšraitį, parodantį išdraskytas kaimo žmonių sielų žaizdas, skelbiantį pavojaus signalą: „Gelbėkite mūsų sielas!“