Laiškai iš kaimo. Ar aprišome savo obelis?

Gruodžio 2-oji

– Kelkis, einam pušies griauti.

– Kodėl taip anksti?

– Todėl, kad oras pasikeitė, vėjas iš pietų, tai Bitinai negirdės, kaip grius Šalinių pušis.

– Vogti negražu.

– Taip, bet šalia tos džiūstančios pušies auga du ąžuoliukai, tai mes juos ir išgelbėsim.

– Šitaip dalyvausim Lietuvos ąžuolynų atkūrimo programoje, ar ne?

–  Tegu kiekvienas dalyvauja kaip gali, ir bus gerai.

– Palauk, palauk, žinai, kokia mintis man vakar atėjo, tu jau miegojai: oho, kaip gerai – mes galim greitai praturtėti.

–  Nagi, nagi…

– Tu šitą savo duobę kai parduosi, ir vėl duobė liks toj vietoj, ir tada vėl paskelbsi per kosmosą – ir vėl parduosi.

– Tu matai, kokiu teisingu keliu einam. Visada šitaip – kai ką nors gerai sugalvoji, tai bedirbdamas gali dar patobulinti.

Gediminas keliasi, tuoj lėksim pjauti dervingos gumbuotos pušies, čia ne vagystė, miške visada gali gauti malkų, niekam žalos nedarydamas, bet ką man dabar reiks daryti su ta duobe, aš juk niekam dar nesakiau, kad čia Romo Sadausko idėja. Štai kur vagystė. Vagystė juk visada išaiškėja, kaip sako Rytų aukštaičiai – ir gilus su dugnu, ir ilgas su galu. Tą duobę savo sode kasu jau senokai, o kai perskaičiau Romo Sadausko knygą „Gyvenimas prie vieškeliuko“, tai ir paaiškėjo, ko aš čia vargstu – ogi parduosiu.

Šitaip Romas Sadauskas kasė, kasė savo kieme Demeniškėse, vis pasidžiaugdamas nauju kastuvu, iškasė tiek, kad nebežino, kur tą duobę dės, tai sugalvojo parduoti. Paskelbė tą žinią per kosmosą – atvažiavo vyrai iš Alytaus su didele mašina ir išsivežė. Gera duobė naujakuriams dabar labai reikalinga, prileidžia tuojau vandens ir augina žuvis. Naujosios technologijos leidžia viską daryti greitai ir estetiškai… Tokią naują idėją nesunku pavogti , jei nieko kito neturi – parduok duobę, ir gal niekas tavęs už tai nenubaus. Mano duobė turėtų būti brangesnė, nes čia pasitaiko juodosios keramikos šukių.

Gruodžio 10-oji

Meteorologinės anomalijos žiemos pradžioje labai ryškios: jau buvo ir sniego, ir šalčio, bet gruodžio ketvirtosios vakare iš vakarų pusės atslinko labai tamsūs debesys, staiga sugriaudėjo, sužaibavo lyg vasarą. Žaibai nutolo į rytus, o čia, prie Liškiavio ežero, staiga pasipylė smulkios sniego kruopos, bet greitai jas pakeitė šlapias sniegas. Kitą dieną į Merkinę atvažiavę alytiškiai sakė, kad ir ten griausmai atslinko iš vakarų pusės. Taigi ši gruodžio perkūnija – ne lokalinė anomalija… O šiandien, šeštadienį, Liškiavos, Aušrinės ir Cecervinės miškeliuose medžioklėliai vaiko zuikius ir lapes. Ryškiai raudonos kepurės, dar spalvingesnės varovų liemenės, bet negirdėti nė vieno šūvio.

Nuo kalvelės su žiūronais stebint šį triukšmingą ir spalvingą teatrą, scenarijus atrodo labai neįdomus: varovai šaukdami gena žvėrelius iš miško į ugnies liniją, kuri matoma iš tolo, nes šviečia raudonos kepurės. Nė viena normali lapė nebėga į tą liniją, šūvio nėr. Tada visi susirenka prie mašinų, pasiginčija, pamojuoja rankomis, ir nuvažiuoja. Bet netoli. Varovai išlipa anksčiau, medžioklėliai toliau, ir vėl viskas kartojasi. Šūvio ir vėl nėr.

O nė kiek nenustebsiu, jei rytoj važiuodamas Liškiavon pamatysiu, kaip laputė sėdi ganykloje, netoli kelio, ir iš tolo gano Stapčinskų sodybos vištas bei katinus. Taip jau ne kartą buvo: sėdi nekrutėdama ir viską stebi. Ji puikiai mato, kad šunelis Džeris vis kiauksi toj pačioj vietoj, prie savo būdos, ji atsimena, kuris katinas labiausiai nutolsta nuo daržinės, ir kai jau gerai pasirengs medžioklei – grobis bus. Taip turėtų savo vaidmenį vaidinti ir medžioklėlis: pirma išsiaiškinti, kas ir kaip juda, o paskui – patykoti.

Gruodžio 14-oji

Bitinų balose plūkauja trys šiųmečiai gulbinai, jau dideli, bet dar pilki, iš tolo nepanašūs į gulbes. Jie visai nebaikštūs, atplaukia arti kranto, ir aš girdžiu, kaip jie tyliai kalbasi – švilpčioja lyg žąsiukai. Tas garsas sunkiai apibūdinamas, šiek tiek panašus į prislopintą skudučių muziką. Gal šitaip susikalbėdami jie save padrąsina ir laukia čia tikros žiemos. Visą vasarą buvo septyni paukščiai, du tėvai ir penki vaikai. Didelės gulbės prapuolė rugsėjį, o spalį dingo du jaunikliai. Kur jie dingo? Zoologai į panašius klausimus atsako šitaip: labai įdomu, stebėk toliau. Sąžiningas gamtininkas vengia spėlioti, gal tik nevykęs poetas gali šitaip parašyti: „… ir tikriausiai iš pavydo trimituoja baltos gulbės Nemune.“

Yra tokia neteisinga, perdėm optimistinė daina apie sukrypusį namą, ten ir tos gulbės šitaip paminėtos. Būtų naivu iš populiarios dainelės tikėtis tiesos, bet juk kažkas tokią poeziją parašė. Trimituoja gervės, o ne gulbės. Gulbė nebylė visą laiką tyli, giesmininkės gulbės balsas švelnus lyg fleitos, o štai šitie nebyliosios gulbės jaunikliai zurzena lyg žąsiukai. Tiesa, ir giesmininkių gulbių, ir mažųjų gulbių patinai triukšmingai gagendami gina lizdą, bet tiktai ne Nemune.

Gruodžio 18-oji

Gasparas Aleksa savo prisiminimus apie poetą Algirdą Verbą žurnale „Metai“ paskelbė rudenį, kai reikia aprišti obelis. O prieš trisdešimt vienus metus pasirodė antroji Algirdo Verbos poezijos knygelė „Aprišu obelį“. Man labai brangi ir ta jo knyga, ir paties poeto užrašyti žodžiai pirmajame puslapyje – raštas nelygus ir būtinai yra tas jo mėgstamas žodis „paistalas“. Taip ir matau vėlei šį maištingos dvasios žmogų – šlubčiojantį ir piktai besikeikiantį.

Jaudinami yra Gasparo Aleksos prisiminimai, jie ne tik poetiški, bet ir dokumentiškai tikslūs. Matyt, niekas kitas šito šlubo juodo varno – Verbos taip artimai ir nepažino. Tas lyginimas su paukščiu yra iš Aliaus Balbieriaus poezijos. Bet ir Vladas Braziūnas yra panašiai rašęs. Labai skirtingi šie žmonės, su kuriais anuo metu susitikdavau vos ne kasdien.

Dabar filosofiniai Aliaus Balbieriaus traktatai ir Vlado Braziūno poezija ar „Naktiraščiai“ yra visai kas kita, o tada visų vienaip ar kitaip maištaujančių pyktis buvo labai panašus. Atgimstant Lietuvai, 1989-aisiais pasirodė Vlado Braziūno eilėraščių knyga „Užkalbėti juodą sraują“. Čia daug politinių aktualijų ir asmeninės nuoskaudos, bet niekas nepaseno, viskas tebėra svarbu ir šiandien. Iš dalies turbūt todėl, kad į tą laisvės siekį poetas žvelgia ne tiktai kaip mitingų dalyvis:„Ugnie, suteik artojui plynę, | Nelaisvės laisvę begalinę.“ Šios dvi eilutės gali priminti legendinio mūsų antropologo Antano Poškos studiją „Indoeuropiečių istorijos pėdsakais. Nuotrupos iš žemdirbystės praeities“.

Mokslininkas vos ne kiekviename puslapyje įrodinėja, kad sėslūs žemdirbiai tauresni ir dorovingesni už klajoklius gyvulių augintojus. O Vlado Braziūno eilutėse yra ta pati mintis, tik ji piktesnė: „totoriai kryžiokai kazokai naujokai | Paiki gaspadoriai daugiau neatjokit | Pripūdėte pelkes prišvinkote šulinius | Mes jūsų nerinkom mes jums nesisiūlėme“. Poetas karščiau už antropologą primena istoriją – kirtosi du gyvenimo būdai, dvi pasaulėžiūros, du požiūriai į gyvenimą, ne tiktai dvi tautos.

Antanas Poška rašė: „Baigdamas artojų praeities apžvalgą, noriu, kad mane aiškiai ir teisingai suprastų. Aš neaukštinu kurios nors rasės ar tautos, bet pabrėžiu aplinką, kurioje žmogus gyveno ir prie jos taikėsi. Žmogus vystosi nuolat taikydamasis prie kintančios aplinkos, ir tas jo gyvenimo būdas yra tobuliausias, kuris savaime išsivysto ir tampa tam tikros žmonių dalies tradicija.“ Šitaip kalba istorikas, o štai kaip jam pritaria poetas Vladas Braziūnas: „Daugiabučių namų dėžutėse – | Kaip sunku čia išbūt – nerusiškai.“

Poetas pritaria istorikui, poetui pritars sociologai ir netgi medikai – negera, nesveika gyventi dangoraižiuose. Ir vaikui, ir seneliui, kuris dar ilgisi savo laisvės – „ugnie, suteik artojui plynę“, kuris dar mato, kad „tebesimėto kaulai kaip skudučiai,| Juos lūpomis žemėtom vėjas pučia“, kuris gieda paskutinę gamtmeldišką giesmę kregždėms – „Baltoji, mėlynoji, dūmine | Mes tavo polėkį atstūmėme.“… Nėra tokių kregždžių ornitologų knygose, jų ieškoti reikia liaudies atminty… Štai už šitą atmintį poetas Vladas Braziūnas Vilniaus universitete ir buvo pavadintas nacionalistu. Už tai, kad uoliai rinko tautosaką, kad meiliai kalbėjosi su dzūkais prie Ūlos…

Skaitau jau gerokai aptrintą Vlado Braziūno knygelę. Ir aišku, kad kaltas dėl to Gasparas Aleksa, paskelbęs tikrai nuoširdžius prisiminimus apie poetą Algirdą Verbą, kurio maištas buvo kitoks. Eilėraštyje „Sėja tėviškėj“ jis rašo: „Užsikabinsiu sau ant kaklo sėtuvę | Ir eisiu eisiu basas aš per Lietuvą“ Taip tarsi buvo žadėta, o gyventa – visiškai kitaip. Gal čia ir slypi piktumo ir maišto priežastis. Todėl, kad negalėjo eiti basas su sėtuve, buvo per sunku. Tas piktas maištas ryškus ir eilėraštyje „Arklys audroj“: „Už šilumą tvartų, už meilųjį vardą | Dantis čiupinėjusiems – žiebk į dantis.“

Aiškiau nebepasakysi – kitokia gali būti ir žmogaus, ir arklio prigimtis, kitokia, nei mes galvojame. Taip mąsčiau dutūkstantaisiais metais, kai netikėtai atėjo žinia, kad poetas Algirdas Verba amžinam poilsiui sugrįžo į Nemakščius. Bet dabar Gasparo Aleksos prisiminimai verčia galvoti truputį kitaip: pirmiausia Algirdas Verba buvo poetas, nesvarbu, ką jis žadėjo.

Maištaujančiųjų, besikeikiančiųjų ir šūkaujančiųjų yra labai daug, o gerų poetų – mažai… Kai redakcija paprašydavo parašyti eilėraštį pirmajam puslapiui apie Motinos dieną ar Naujuosius metus, Algirdas Verba tai padarydavo labai greitai ir gerai, o kitą dieną, žvelgdamas į savo publikaciją, sakydavo: „Tai yra paistalas.“ Ir nė vienas toks šventinis eiliavimas nepateko į jo poezijos knygas. Taip pat kritiškai jis vertino ir savo apybraižas apie kaimą. „Komjaunimo tiesoje“.

Kaimo jaunimo skyriuje tada dirbau vienas, reikėjo susirasti talkininkų, ir Algirdas dažnai atšlubuodavo į Algirdo gatvę, kur buvo mūsų redakcija. Gavęs komandiruotę jis tuoj pat išvažiuodavo į Žemaitiją, niekada nesibelsdavo į jokių pirmininkų duris, be palydovų eidavo į fermas, dirbtuves, garažus, kalbindavo sutiktus žmones, labai greitai atsiveždavo kelis primargintus popierėlius ir apybraižą parašydavo per tris–keturias valandas. Ateidavo į redakciją rytą pavargęs ir piktas, paprašydavo kavos.

Mes nusileisdavome į pusrūsį, kur buvo kavinė, valgydavome dažniausiai varškę ir gerdavome kavą, kartais prie mūsų stalelio atsisėsdavo „Lietuvos pionieriaus“ dailininkas Edmundas Žiauberis, žemaitis iš Kražių, o „Mūsų Gamtos“ redaktoriaus pavaduotojas dzūkas Julius Geležauskas kam nors rodydamas tą mūsų trijulę, taip sakydavo: „Trys dideli žemaičiai.“ (Mes visi buvom neaukšti.) Kai sugrįždavom šiek tiek pažvalėję į kabinetą, aš susiruošdavau išeiti, o Algirdas Verba paprašydavo užrakinti duris iš koridoriaus pusės. Taip būdavo, jis priversdavo save dirbti. Ir niekada neapgaudavo.

Buvo ir kitokių susitikimų. Nepamirštamas yra toks anų dienų vaizdas: atšlubuoja piktas, nemiegojęs, užkimęs, peršalęs Algirdas Verba į „Valstiečių laikraščio“ redakciją, o vyriausiasis redaktorius Jonas Švoba jį šitaip sutinka: „O, kokia diena, pats ponas Algirdas teikėsi mus aplankyti, kaip gerai šiandien atrodot!“ Algirdas keikiasi, perkreipdamas lūpas, mosuoja rankom, rodos, tuoj tuoj grubus valstietiškas jo kumštis kam nors paglostys pasmakrę, bet poetui žūtbūtinai reikia avanso, tai keiksmai darosi tylesni, pamažu išsenka ir Jono Švobos ironija, dėl kurios, beje, niekas nėra supykęs. Tarsi ir smulkmena, o vis tiek redakcijoje visi jau žino ir visą tą dieną žinos: Verba atėjo, dar neprapuolė Verba…