2012 01 11

bernardinai.lt

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Ernestas Parulskis. Trečias geriausias daiktas

Tai tekstas iš rengiamo albumo „Lietuvos SSR kasdienybė“, kurį 2012-aisiais metais numato išleisti leidykla „Tyto alba“

Kartą padariau apklausą. Savo draugų (perspėjau, kad nedalyvautų tie, kuriems mažiau nei 45-eri) „Facebooke“ paklausiau: „Jei 1967–1979 metais reikėtų rinktis vieną iš dviejų: džinsus ar originalią roko plokštelę – ką imtumėt?“ Kaip visuomet atsitinka socialiniame tinkle, po kelių tikslių atsakymų prasidėjo neproduktyvi diskusija. Žmonės aiškinosi, ar Lietuvos SSR buvo hipiai, ar tik hipių imitacija, piktinosi, kodėl prisimenami sovietiniai laikai, pora pašnekovų trumpam susipyko, besiaiškindami, kelintais metais sovietinis muzikos leidybos monopolistas, firma „Melodija“, išleido pirmą „The Beatles“ plokštelę.

Bet rezultatu buvau patenkintas – apie 40 apklaustųjų pasakė, kad imtų džinsus, dvidešimt pasirinko roko plokštelę. Šitaip aš sužinojau, kad „pirmas geriausias daiktas“ sovietiniais laikais buvo džinsai.

Galimybė reitinguoti labiausiai trokštamus daiktus Sovietų Sąjungoje atsirado 1957 metais, kai Maskvoje buvo surengtas VI tarptautinis jaunimo ir studentų festivalis – nes tuomet tie daiktai ir atsirado.

Renginys, be abejo, buvo absoliučiai ideologinis, bet kelių tūkstančių jaunuolių iš Vakarų minia padarė savo. Jaunieji kairuoliai Maskvoje greitai pajuto deficito konjunktūrą, ir, festivaliui pasibaigus, čia liko ne tik daug įvairių rasių naujagimių, bet ir noras turėti „Tris geriausius daiktus“: vakarietiškus rūbus, vakarietišką muziką ir kramtomąją gumą. Festivalio metu net pagrindinis renginio šūkis „Taika, draugystė, festivalis“ transformavosi į „Taika, draugystė, kramtoškė“.

Pirmoji originali kramtomoji guma Sovietų Sąjungoje buvo pagaminta 1968-aisiais metais Estijoje, Talino „Kalev“ konditerijos fabrike. Produktas buvo visiškai sovietinis – padarytas iš sintetinio kaučiuko, jis buvo ir pavadintas neutraliai, siekiant nesukelti nenuspėjamos valdžios susierzinimo – „Tiri-aga-Tõmba“ (Nagi patrauk). Bet maskuotė nepadėjo – kramtomoji guma buvo nedelsiant uždrausta. Tuometinis SSRS sveikatos apsaugos ministras, akademikas Borisas Petrovskis davė oficialų jos įvertinimą – gumos kramtymas pripažintas kenksmingu, plius propaguojantis kapitalistinio gyvenimo būdą.

Savadarbės kramtomosios gumos atgimimas Sovietų Sąjungoje įvyko 1979 metais, rengiantis 1980-ųjų metų Maskvos olimpiadai. Tuomet sovietai nupirko keturias gumos gaminimo linijas – pirmoji atiteko Maskvos fabrikui „Rot Front“, antroji nukeliavo į Leningradą, trečioji – į Jerevaną, o ketvirtoji – į Taliną. Kadangi estai jau buvo išmokę gaminti gumą irisų bazėje, estiškas produktas gana greitai užėmė pusę SSRS rinkos.

Į Lietuvos SSR pirmosios kramtomosios gumos didesniais kiekiais – ne tik retų turistų į užsienį portfeliuose – pateko apie 1970-uosius metus iš Lenkijos Liaudies respublikos. LSSR piliečiams Lenkija buvo vienintelė šalis, į kurią buvo galima nuvažiuoti palyginti lengvai. Tam tereikėjo turėti ten giminių, gauti iš jų oficialų pakvietimą, darbovietėje, profsąjungoje ir partinėje ar komjaunimo organizacijoje – ir nepartiniams keliautojams taip pat – gauti charakteristikas, surinkti medicinines pažymas ir visa tai pateikti vizų ir registracijos skyriui, kuriame arba duodavo leidimą išvykti, arba ne. Lankyti giminaičius buvo galima tik vieną kartą per metus. Iki 1970 metų kelionių į Lenkiją tikslas buvo beveik atitinkantis paskirtį – giminių lankymas. Bet nuo 1970-ųjų metų, kai šios šalies pirmuoju sekretoriumi tapo Edwardas Gierekas, pakeitęs poste stalinistą Władys­ławą Gomułką, susiformavo stiprus ekonominis interesas. Gierekas, kiek įmanoma totalitarinio režimo valstybėje, buvo gana liberalus. Jis stipriai sušvelnino važiavimo į užsienio šalis taisykles ir leido importuoti į Lenkiją pramonės, buities ir maisto prekes iš Vakarų Europos. Šitaip Lenkijoje, be kitų prekių, atsirado legendinė olandiška kramtomoji guma „Donald“, kurių pakuotes į Vilnių dosniai vežė giminaičius aplankę ekonominiai turistai.

Jie, jau gavę leidimą važiuoti į Lenkiją, turėjo teisę Valstybiniame banke nusipirkti šalies, į kurią vyksta, valiutos. Kvotos buvo ribojamos – vienas asmuo galėjo nusipirkti valiutos už 30 rublių. Tai nebuvo labai didelė suma, bet turistai galėjo vežtis šiokių tokių nedeklaruojamų juvelyrinių papuošalų ir vieną fotoaparatą, ir visa tai su giminių pagalba sėkmingai parduoti. Jei į lenkišką kelionę būdavo investuojama milžiniška 300 rublių suma (dviejų trijų mėnesių atlyginimas), po visų sandėrių, net skaičiuojant oficialiu kursu – 1974 metais už rublį mokėdavo keturis zlotus – turistas turėdavo kišenėje 1200 zlotų. Liekant pasakojimo lauke, už tokius pinigus keliautojas teoriškai galėdavo nusipirkti 4800 „Donaldo“ gumos pakelių. Teoriškai, nes, sovietų muitininkas tokio kiekio, be abejo nepraleistų, o ir turistų poreikiai buvo labai universalūs. Jie į namus veždavo viską, ko nebuvo – nuo tų pačių džinsų iki 1972 metais Lenkijoje pradėtos gaminti „Coca Colos“ buteliukų. Na, ir šiek tiek kramtomosios gumos, kuri buvo ypač palankus produktas perpardavimui.

Vilniuje perpardavinėtojai ir pirkėjai rinkdavosi šeštadieniais Žirmūnų rajone, dykvietėje šalia Autobusų parko. Pašaliniam stebėtojui veiksmas atrodė šitaip –­ milžiniškoje teritorijoje lėtai juda minia. Žmonės kas kelias sekundes sustoja pasišnekėti. Vienas iš pašnekovų kitam parodo kišenėje laikomas prekes: lipdukus, rašiklius, flomasterius, kvepiančius trintukus, kramtomas gumas, „Marlboro“ cigaretes, vakarietiškų prekybinių centrų maišelius –­ taip, tai irgi buvo smarkiai paklausi prekė. O kiti nieko nerodydavo –­ kai kurios poros po pašnekesio traukdavo link automobilių – matuotis rūbų.

Minioje šmirinėjo daug vaikų. Jie rankose spaudė mažiausiai 30 kapeikų –­ savo trijų dienų rankpinigius, skirtus mokyklos bufetui. 30 kapeikų kainavo lenkiška guma – „Bolekas ir Liolekas“. Ji kramtomų gumų reitinge nebuvo paskutinė – ir dėl galimybės pūsti balionus, ir dėl įpakavimo modifikacijų.

Na, o valingesni ar turtingesni saujose barškindavo 60 kapeikų – solidų kapitalą. Su tokia suma vaikas ar paauglys galėjo pramogauti visą sekmadienį – pinigų užtekdavo rytiniam kino seansui, porcijai ledų, dviem stiklinėm gazuoto vandens su sirupu ir dar likdavo keturios kapeikos –­ du šūviai tire iš pneumatinio šautuvo.

60 kapeikų turguje kainavo trečias geriausias daiktas – kramtomosios gumos „Donald“ gabaliukas. Ši guma buvo inauguracijos į LSSR vaiko sąmonėje beveik neegzistavusį Vakarų pasaulį simbolis. Džinsai ir plokštelės, kaip kitos dvi siekiamybės, atsirasdavo vėliau, paskutinėse mokyklos klasėse.

„Donald“ gumos vertę sudarė trys vertybės. Tai – pati guma, kurios skonis visiškai skyrėsi nuo sovietinės ar lenkiškos konditerijos pramonės pateikiamo asortimento. Ir tas skonis išlikdavo ilgai. Antras elementas – įpakavimo popierius su ančiuko Donaldo galva. Tie popierėliai turėjo kolekcinę vertę – skyrėsi jų ir spalvos, ir ančiuko galvų pozicijos. Išvyniojus gumą, vaiko laukdavo ypač svarbi pirkinio dalis – įdėklas su trumpu disnėjišku komiksu. Visi trys elementai buvo vartojami pagal sudėtingas strategijas.

Kramtomos gumos skonis išlikdavo kelias dienas. Pirmieji kramtymo pionieriai atrado, kad vakare, sulipdžius iš gumos rutuliuką, po nakties dalis skonio sugrįžta, o galutinai išnyksta tik po kelių parų. Patys rafinuočiausi gumos somelje aiškindavo, kad silpną atskonį jie jaučią ir po savaitės kramtymo. Meluodavo, be abejo. Išnykus skoniui, gumos savininkas galėjo pasirinkti kelias tolimesnio vartojimo taktikas. Jis galėdavo sukramtytą rutuliuką parduoti už 5 kapeikas. Žinoma, dosniausieji juos savo mažiau sėkmingiems draugams atiduodavo veltui. O geriausi draugai net turėdavo privilegiją pakramtyti bičiulio gumą tuomet, kol yra skonis. Kramtymo skaičius buvo suderinamas iš anksto – trys, keturi arba penki pakramtymai. Kitą taktiką galima pavadinti „malonumo begalybe“. Paprasčiausias variantas – sulaukus šeštadienio turgaus, nuo naujos gumos atsipjauti nedidelį gabaliuką ir sumaišyti jį su veteranine guma. Trečioji taktika buvo „išnykimas estetizuojant“. Kartu su guma pakramčius spalvoto pieštuko grafito gabaliuką, ji įgaudavo neįtikėtinai sodrias spalvas. Nėra skonio, bet yra grožis. Ypač efektingai atrodydavo išpučiami balionai. Bet spalva greitai nunykdavo. Tuomet ji būdavo pribaigiama – pavoliojama cukruje. Kaučiukas turi nepaaiškinamą savybę – jei jis kramtomas kartu su cukrumi, masė skyla į tarpusavyje nebelimpančius gabaliukus. Juos telikdavo išmesti.

Pakuotės ir įdėklų laukdavo kitoks likimas. Pakuotės buvo geras lošimo objektas. Lošimas vykdavo ant palangės. Suskliaustu delnu reikėdavo taip trinktelti per popierėlius, kad abu – ir savininko, ir konkurento – apsiverstų. Jei tai pavyksta padaryti, laimėtojas pasiima abu trofėjus. O komiksiniai įdėklai buvo kolekcionavimo objektas. Kai kurie vaikai juos nešiodavo piniginėse, išrinktiesiems rodydami savo turtus, atlaidžiai klausydamiesi pavydo šūkčiojimų, pamačius retą komikso siužetą. Iš viso buvo 168 siužetai. Aš pažinojau vieną penktoką, kuris turėjo visus.

Paradoksalu, kad trečias geriausias daiktas aktualumą išlaikė ilgiau nei džinsai ar roko plokštelės. Pastarąsias jau 1980-aisiais metais pradėjo leisti pirmieji pramoninio lygio piratai – bulgarai. Jas irgi nebuvo lengva įsigyti, bet, parodžius šiek tiek užsispyrimo, įmanoma. Džinsus maždaug 1982-aisiais metais pradėjo eksportuoti didesniais kiekiais ir jie atsirado stambesnėse universalinėse drabužių parduotuvėse. Juos buvo galima nusipirkti tik gavus specialius talonus, bet nepasiekiamumo aureolė išnyko. O štai vakarietiška kramtomoji guma buvo deficitinė prekė iki pirmųjų privačių verslininkų atsiradimo, kurie pasotino rinką turkiška produkcija. „Donaldai“ tuomet tyliai pasitraukė ir nebepasirodė iki šiol.

O kaipgi „Paršiukas Čiukas“, originali Lietuvos SSR kramtomoji guma? Apie ją –­ kita istorija.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.