2012 01 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Linas Maknavičius: „Lietuva yra ten, kur esame mes patys“

„Pasaulis traukiasi ir mažėja“, – dažnai galime išgirsti. Mokslo, technologijų pažanga nebyliai griauna sienas, ir atstumai darosi nebe tokie baugūs. Tačiau svečioje šalyje atsidūręs tautietis dažnai vis vien ieško savų – tų, kurių kalba, kultūra, papročiai panašūs. Daugiau girdime apie lietuvių bendruomenės gyvenimą JAV, tačiau kaip sekasi burtis tautiečiams tose šalyse, kur jų diaspora mažesnė? Apie Prancūzijos lietuvių bendruomenės gyvenimą pasakoja jos pirmininkas Linas Maknavičius.

Gal galėtumėte papasakoti, kokiomis aplinkybėmis apsigyvenote Prancūzijoje, kaip įsitraukėte į Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą ir pradėjote jai vadovauti?

Atvykau į Prancūziją žengdamas mokslo keliais. Bakalauro studijas baigiau Vytauto Didžiojo universitete, magistro studijas tęsiau Poznanėje ir Bretanėje. Vėliau Bretanėje baigiau ir doktorantūros studijas. Atvykęs į Prancūziją sukūriau šeimą, o ši valstybė mane įtraukė kur kas labiau nei tikėjausi. Paryžiuje yra daugiau galimybių tobulėti profesinėje srityje, todėl baigęs studijas kartu su šeima persikėliau arčiau sostinės.

Kad ir kur gyvenau, visada ieškojau ryšių su tautiečiais, todėl gana greitai pradėjau dalyvauti Prancūzijos lietuvių bendruomenės veikloje. 2000-aisiais, siekdami išsaugoti lietuvybę Prancūzijoje, ėmėmės svarbios iniciatyvos: stiprinti naujai įsteigtą lituanistinę mokyklėlę vaikams „Genys“, kurią tuo metu lankė tik keletas vaikučių. Juokaudami anuomet ją vadinome vargo mokyklėle, bet palaipsniui ši įstaiga plėtėsi ir stiprėjo. Dabar turime daugiau nei keturiasdešimt mokinių.

Dalyvavimas lietuvių bendruomenės veikloje man tapo labai įdomus ir įklimpau kaip musė į barščius. Prancūzijos lietuvių bendruomenė egzistuoja jau 60 metų, o vyresniosios kartos žmonės, kurie puoselėjo lietuvybę okupacijos metais, pasitikėjo naujai atvykusia lietuvių karta ir perleido bendruomenės vairą jaunimui. Jau beveik septyneri metai dirbu Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininku. Galbūt reikėtų po truputį ieškoti pamainos…

Kaip tarpusavyje sutaria jaunosios ir vyresniosios kartos Prancūzijos lietuviai?

Esame laimės kūdikiai, nes mūsų bendruomenėje vyrauja visiškas pasitikėjimas ir gražiai bendraujame su vyresniosios kartos lietuviais, kuriuos meiliai vadiname „dinozaurais“, o jie dėl to visiškai nepyksta. Šie žmonės išsaugojo lietuvybę Prancūzijoje labai sunkiu istorijos laikotarpiu, t. y. pokario ir okupacijos metais iki Atgimimo laikų. Jie netgi apsidžiaugė, kad į Prancūziją po 1990-aisiais atvyko nedidelis skaičius jaunų lietuvių, nes vienu metu iškilo realus pavojus, jog bendruomenė tiesiog išnyks, nes nebuvo reikiamo skaičiaus aktyvią veiklą vykdyti galinčių žmonių. Todėl esame labai laimingi, kad jaunosios ir vyresniosios kartos lietuviai gražiai bendradarbiauja.

Ar imamasi kokių nors veiksmų, kad būtų deramai išsaugotas prieškario Prancūzijos lietuvių bendruomenės kultūrinis paveldas?

Saugoti archyvinę medžiagą nėra mūsų bendruomenės veiklos prioritetas, nes specializuotų bendruomenės archyvų neturime. Žinoma, yra išlikę šeimų arba atskirų žmonių archyvų. Tam tikrų dokumentų išsaugojo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir diplomato Petro Klimo artimieji, o prelato Jono Petrošiaus archyvas yra perduotas Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centrui. Esu girdėjęs, kad šį archyvą jau baigia išnagrinėti šio centro mokslinė bendradarbė Kristina Ūsaitė. Be to, Paryžiuje labai aktyviai veikia Oskaro Milašiaus draugija. Kiekvienais metais šios draugijos nariai susitinka Fontenblo mieste, kuriame Oskaras Milašius daugelį metų gyveno ir kūrė. Nors toji draugija yra kultūrinės ir literatūrinės pakraipos, bet pakankamas dėmesys skiriamas ir Oskaro Milašiaus politinei bei diplomatinei veiklai.

Signataras Petras Klimas yra išsakęs mintį, kad Oskaras Milašius buvo tarsi deimančiukas, kurį Lietuvos užsienio reikalų ministerija netikėtai atrado Paryžiuje. Šis žmogus tapo labai svarbia atrama formuojant tuometinį naujai atkurtos Lietuvos valstybės diplomatinį korpusą. Iš tiesų Oskaro Milašiaus asmenybe galime pagrįstai džiaugtis ir didžiuotis. Jo kūrybinis palikimas yra nuolatos populiarinamas padedant Oskaro Milašiaus draugijai, kuriai ir pats priklausau. Be to, kiekvienais metais išleidžiamas mokslinių straipsnių almanachas, kuriame išsamiai nagrinėjama Oskaro Milašiaus kūryba.

Kokiais būdais dabartinė Prancūzijos lietuvių bendruomenė garsina Lietuvos vardą Prancūzijoje?

Itin daug nuveikė itin veikli moteris Inga Januitytė-Lanchas, kuri šiuo metu dirba Lietuvos turizmo informacijos centro vadove Paryžiuje. Ji labai stengiasi, kad kuo daugiau prancūzų atrastų Lietuvą ir atvyktų į mūsų kraštą turizmo tikslais.

Dažnai pastebiu, jog mūsų lietuvių bendruomenė yra išskirtinė, nes lietuviai dažniausiai į Prancūziją atvyksta tam tikram laikui, turėdami aiškių tikslų ir planų. Atvykstančiųjų skaičius nėra itin didelis dėl darbo rinkoje įvestų apribojimų. Be to, egzistuoja didelis kalbos barjeras, kuris ne kiekvienam įveikiamas. Mūsų bendruomenės nariais yra tapę nemažai menininkų, muzikantų arba teisininkų. Garsioji pianistė Mūza Rubackytė jau daug metų gyvena ir kuria Paryžiuje, tačiau jos koncertai rengiami visame pasaulyje – nuo Japonijos iki Argentinos. Ji kiekvienais metais organizuoja meistriškumo kursus muzikams Lietuvoje.

Galima paminėti iškilius dailininkus tokius kaip Vytautas Kasiulis ir Adomas Galdikas. Paryžiuje gyvenantis ir ligi šiol dirbantis dailininkas Pranas Gailius yra išsaugojęs gryną lietuvių kalbą ir gražią žemaitišką tarmę. Jo paveikslai – nuostabūs.

Kalbant apie naująją kartą, reikia prisiminti Paryžiuje dažnai besilankančių lietuvių mados dizainerių, pavyzdžiui, Tomo Bagacko ir Eglės Čekanavičiūtės kūrinius arba Prancūzijos provincijoje gyvenančių jaunų skulptorių Jurgos Martin ir Rūtos Jusionytės darbus.

Prieš keletą metų Paryžiuje buvome surengę „Lietuvių kultūros dienas“. Jose dalyvavo daug kamerinės muzikos ir džiazo atlikėjų iš Klaipėdos, suorganizavome lietuvių kino vakarą.

Turime pripažinti, kad lietuvių bendruomenė Prancūzijoje nėra itin gausi, todėl galimybės populiarinti Lietuvos kultūrą ne itin didelės. Mūsų veikla grindžiama savanorystės principu, todėl žmogiškieji ir finansiniai ištekliai yra gana riboti. Vis dėlto darome tiek, kiek tik pajėgiame.

Ar sulaukiate Lietuvos diplomatų palaikymo?

Labai džiaugiamės, kad neseniai Paryžiuje darbą pradėjo naujai paskirta Lietuvos kultūros atašė Rasa Balčikonytė, nes būtent šis miestas – svarbiausias Europos kultūros centras. Bendruomenė, be abejonės, palaiko labai glaudžius ryšius su Lietuvos ambasada Paryžiuje. Be to, vyresniosios kartos Prancūzijos lietuviai arba jų šeimų nariai yra dirbę Lietuvos Respublikos diplomatais. Tereikia prisiminti Klimų, Bačkių ir Liutkų šeimas. Pokario metais viskas buvo labai susipynę, o dabar Prancūzijos lietuvių bendruomenė yra atskira, nepriklausoma, nepolitinė organizacija, neturinti jokių finansinių išteklių, išskyrus nario mokestį.

Akivaizdu, kad Lietuvos ambasada Paryžiuje turi savo tikslų: siekia tinkamai palaikyti santykius su Prancūzija, atstovauti Lietuvai tarptautinėse organizacijose, ginti šalies interesus. Tačiau visi Lietuvos ambasadoriai Prancūzijoje atkreipdavo dėmesį į mūsų veiklą. Ypač norėčiau geru žodžiu paminėti dabartinę užsienio reikalų viceministrę Astą Skaisgirytę-Liauškienę, kuri dar prieš gerą dešimtmetį itin nuoširdžiai padėjo tuo metu dar tik beatsikuriančiai Prancūzijos lietuvių bendruomenei. Labai džiugu susitikti viceministrę įvairiuose renginiuose Vilniuje, nes ji skiria ypatingą dėmesį užsienio lietuvių organizacijoms. Dabartinė ambasadorė Jolanta Balčiūnienė yra nuostabus žmogus, nepaprastai daug dirbantis Lietuvos labui. Mes labai džiaugiamės galėdami palaikyti glaudžius ir labai šiltus ryšius su Lietuvos ambasada Paryžiuje.

Kaip vertinate mėginimus vykdyti aktyvesnę Lietuvos kultūrinę diplomatiją pasitelkiant šalies įvaizdžio kūrimo strategijas? Ar jos yra gana veiksmingos tikrovėje?

Pastaraisiais metais Lietuvos įvaizdžio kūrimo strategijos labai sparčiai keitėsi, todėl svaresnių rezultatų pasiekta vien dėl įvairių asmeninių iniciatyvų. Prancūzijoje didelio atgarsio sulaukė, pavyzdžiui, Mariaus Jovaišos fotografijų parodos. Esu įsitikinęs, jog negalima visko daryti lyg pagal vieną kurpalį. Pirmiausia prancūzams reikia žinoti, kurioje pasaulio dalyje yra kraštas, vadinamas Lietuva. Prancūzams Lietuva dažniausiai asocijuojasi su plačiai nuskambėjusiu dviratininko Raimondo Rumšo skandalu ir Bertrando Cantant byla dėl tragiškos Marie Trintignant mirties Vilniuje. Dabar galime tik džiaugtis, jog vis daugiau dėmesio skiriama Lietuvos kultūrai ir turizmui. Prancūzai jau geriau pažįsta mūsų kraštą, nes atvyksta į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis praleisti atostogų. Geroji žinia apie Lietuvą sklinda, bet reikėtų daugiau pozityvių dalykų. Norėčiau pabrėžti, kad asmeninės iniciatyvos ir teigiami įvairiais tikslais atvykstančių žmonių pavyzdžiai yra veiksmingesni nei oficialūs šūkiai ir strategijos, kurios turi tendenciją sparčiai keistis.

Ar bendradarbiaujate su Robero Šumano centru Kaune ir Prancūzų institutu Vilniuje?

Mūsų tikslas yra burti lietuvius gyvenančius Prancūzijoje, todėl su minėtais centrais menkai bendraujame. Neturime beveik jokių ryšių su Prancūzų kultūros centru Kaune, tačiau pažįstu Karoliną Masiulytę-Paliulis, kuri prieš persikeldama gyventi į Vilnių ir dirbti Prancūzų institute buvo tapusi Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininke. Dar reikia daugiau padirbėti ir pasitempti šioje srityje.

Kokiais būdais būtų galima dar labiau suaktyvinti kultūrinius mainus tarp Lietuvos ir Prancūzijos?

Šiuolaikinė muzika ir menas yra tos priemonės, kuriomis naudojantis galima pasiekti geriausių rezultatų. Pastaraisiais metais didelės sėkmės Prancūzijoje susilaukė dainininkė Alina Orlova, nes jos atliekamoje ir kuriamoje muzikoje esama prancūzų ausiai artimų sąskambių.

Teatras taip pat yra labai svarbus dalykas. Prancūzai tiesiog įsimylėję Oskaro Koršunovo teatrą. Kiekvienais metais kuris nors Prancūzijos teatras ar teatro trupė būtinai kviečia Oskarą Koršunovą ir jo aktorius gastrolių. Mes jau esame prie to pripratę, todėl jau iš anksto laukiame, kada Oskaro Koršunovo trupė atvyks, ir visada labai gausiai renkamės į rodomus spektaklius. Tai – modernaus lietuviškojo meno išraiška, kuri itin priimtina dabartinio kosmopolitinio pasaulio žmonėms, gyvenantiems Paryžiuje.

Žinau, kad yra keletas lietuvių modelių, pavyzdžiui, Edita Vilkevičiūtė ar Silvija Merkytė-Fleuriot, kurioms gerai sekasi gana uždarame ir atsiskyrusiame Prancūzijos mados pasaulyje. Nors šie žmonės dažniausiai nėra linkę dalyvauti viešoje visuomeninėje veikloje, jiems neišvengiamai skiriamas didelis dėmesys, todėl Lietuvos vardas taip pat kartais paminimas pasaulinės mados kontekste.

Ar pastebite prancūzų susidomėjimą lietuvių literatūros vertimais?

Galima rasti modernios lietuvių poezijos vertimų prancūzų kalba. Kiekvienais metais vyksta Šiaurės šalių kultūros festivalis Normandijoje. Ten dažnai atvažiuoja lietuvių menininkų ir literatų. Yra netgi išleistas lietuvių poezijos katalogas prancūzų kalba.

Ar pakanka paramos lituanistiniam švietimui Prancūzijoje? Kaip palaikote ryšius su Tėvyne?

Viskas vystosi gana natūraliai. Neseniai pradėjome naujus mokslo metus ir jaučiame susidomėjimą tėvų, pageidaujančių savo atžalas leisti į lituanistinę mokyklėlę. Sunkumų sudaro tai, kad neturime nuolatinių patalpų, todėl užsiėmimai vyksta tik kartą per mėnesį. Be to, trūksta mokytojų, galinčių dažniau vesti lituanistines pamokėles. Šiuo metu neformalųjį lituanistinį švietimą kuruoja Lietuvos užsienio reikalų ministerija, o mes gauname metodinės medžiagos savo užklasinei veiklai.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos įgaliotas prelatas Edmundas J. Putrimas, kuris rūpinasi lietuvių sielovada visame pasaulyje, palaiko su mumis glaudžius ryšius. Anksčiau visa Prancūzijos lietuvių bendruomenės veikla buvo artimai susieta su iškilia prelato Jono Petrošiaus asmenybe. Jam išėjus amžinybėn, atsivėrė tuštuma, kurią labai sunku užpildyti. Aišku, kad bent jau artimiausiu metu neturėsime lietuvio kunigo, kuris nuolatos gyventų Paryžiuje ir vadovautų dvasiniam gyvenimui, nes mūsų būrelis nėra didelis. Stengiamės, kad bent kartą per mėnesį atvyktų kunigas iš Lietuvos arba stengiamės surasti prancūzų dvasininką. Šiuo metu mums pradeda brolis dominikonas Markas Antuanas. Jis vienus metus praleido Vilniuje ir puikiai kalba lietuviškai, o tai – didelis džiaugsmas ir palengvinimas. Todėl Šv. Augustino parapijoje galime tęsti tikinčių lietuvių susitikimus, kurie vyksta jau daugiau nei 60 metų. Norime girdėti Dievo žodį lietuviškai, todėl šios ilgametės tradicijos nežadame atsisakyti. Aplinkui pagrindinę religinės veiklos ašį sukasi ir visos kitos lietuviškos iniciatyvos, nes parapijoje kur kas lengviau susitelkti. Toks veiklos modelis yra išbandytas ir tapęs tikru lietuvybės stuburu Paryžiuje.

Mano mėgstamas posakis yra toks: „Lietuva yra ten, kur esame mes patys.“ Esu įsitikinęs, kad žmonių santykis su savo tėvyne turi būti prasmingas. Juk visų mūsų šaknys – Lietuvoje. Pastebiu, jog egzistuoja dvi išvykusių lietuvių kategorijos: vieni nieko nenori girdėti apie savo šalį ir nedalyvauja jokių organizacijų veikloje, o kiti, būdami svetimame krašte, pajunta tautinių vertybių stygių.

Kartais išvykę svetur žmonės netgi tampa didesniais patriotais nei buvo gyvendami savo valstybėje. Atvirai kalbant, egzistuoja arba Lietuvos entuziastai, arba Tėvynės reikalą atstūmusieji. Žmonių, užimančių tam tikrą neutralią poziciją tautiškumo atžvilgiu, beveik nėra. Ši dramatiška atskirtis tarp abiejų emigrantų grupių yra įdomi ir stebinanti. Žinoma, dabar yra kur kas daugiau galimybių keliauti ir bendrauti tiesiog dabar ir čia, pasitelkus modernias technologijas. Vienas garsios pigių skrydžių kompanijos atstovų yra pasakęs: „Mūsų įmonė suartino Europos tautas labiau nei Europos Sąjungos biurokratai Briuselyje.“ Šiame posakyje yra tiesos, nes dabar galimybės bendrauti ir sėkmingai palaikyti kultūros ir verslo ryšius Lietuvoje ir kitose valstybėse yra kur kas didesnės.

Parengė Giedrė Pranaitytė

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu