Šv. Juozapo mokykla – pirmiausia ši mokykla yra katalikiška

Katalikiška Šv. Juozapo mokykla jau baigia pirmąjį savo veiklos pusmetį. Nurimusioje mokyklėlėje, kurios ugdytiniai džiaugiasi žiemos atostogomis, susitikome su mokyklos steigėjais – Gediminu Traku, Rūta Šalkauskiene ir Eucharistinio Jėzaus seserimi Jolita Dūdaite. Neskubėdami ir gurkšnodami arbatą kalbėjomės apie šią „lėtą“ visos dienos mokyklą, katalikiškomis vertybėmis grįstą mokymo procesą ir vidinį bendruomenės gyvenimą.

Vienas iš stimulų įkurti katalikišką mokyklą buvo tas, kad ne viskas tenkino tradicinių valstybinių mokyklų mokymo procese. Papasakokite, ką savo mokykloje mėginate daryti kitaip.

Gediminas. Nuo pat pradžių buvome aiškiai įsivardiję keletą esminių dalykų, kurie mūsų netenkino. Pirmas iš jų buvo skubėjimas. Dabar viskas daroma labai greitai, brukama daug informacijos, labai skubama, vaikai išleidžiami į mokyklą kuo anksčiau. Mes pasakėme, kad mūsų mokykla turi būti „lėta“. Norėjome neskubančios mokyklos, ir pradėjome galvoti, kas yra ta „lėta“ mokykla. Sakome, turi būti laiko viskam: bendravimui, žinioms, žaidimams, valgymui. Mokykla turi neskubėti ir atrasti laiko kiekvieno vaiko poreikiams.

Iš to kilo sumanymas, jog mokykla turi veikti visą dieną. Tai reiškia, kad po tradicinių pamokų, nuo kurių niekur nepabėgsime, turi atsirasti papildomų dienas įprasminančių temų. Taip atsirado vadinamasis dienų tvarkaraštis. Visa savaitė buvo suskirstyta teminėmis dienomis, skirtomis teatrui, muzikai, sportui.

Rūta. Antras momentas, kuris iš tiesų pasirodė svarbus ir ko trūko: norėjosi mokykloje surasti asmenį, žmogų. Kad žmogus, būdamas asmuo, yra vertingas dėl to, kad jis yra, o ne dėl jo žinių ar pasiekimų užtarnauto vertingumo. Kiekvienas yra vertingas dėl to, jog yra Dievo sukurtas. Todėl iškart pasakėme, kad šioje mokykloje galės mokytis įvairių gabumų vaikai, ir kiekvienas ateinantis yra vertingas. Šį egzaminą mes, aišku, laikome kiekvieną dieną. Jeigu į žmogų žiūrima kaip į asmenį, Dievo kūrinį, o ne į jo titulus, jam atveriamos galimybės jaustis saugiam, keliama motyvacija mokytis. Tai nepasiekiama per vieną dieną, o yra ilgas procesas, bet mūsų pirminė nuostata tokia, kad šioje mokykloje kiekvienas yra vertingas dėl to, kad jis yra.

Jolita. Kitas svarbus aspektas, apie kurį galvojame, yra kiekvieno vaiko galimybė mokytis pagal savo tempą. Per visą dieną yra sudaromos puikios sąlygos padėti tiek atsiliekančiam, skirti jam papildomo dėmesio, tiek stipriai pažengusiam papildomai paskaityti knygas, spręsti kryžiažodžius, galvosūkius.

Rūta. Trečias momentas yra tas, kad gyvenimas mokykloje turi būti šeimos gyvenimo tąsa, šeimos vertybių, ritmo tąsa. Tai, kuo alsuoja šeima ir kokiomis vertybėmis vaikas joje gyvena, neturi kirstis su patirtimi mokykloje. Dabar atėjęs iš šeimos į pirmą klasę, vaikas patenka į visai kitą erdvę, pirmiausia tikėjimo, vertybių aspektu. Mes iš karto sakėme, kad tėvai yra pagrindiniai ugdytojai, o mokykla yra pagalbininkė, kuri ištiesia profesionalią ranką ir gali pagelbėti ne tik žinių lygmeniu. Siekiame vientiso gyvenimo modelio – neskaidyti vaiko į gyvenimą namuose ir gyvenimą mokykloje, o kiek įmanoma sudaryti vaikui, kaip asmeniui, vientisą pasaulėžiūrą. Gyvenimas nesidalija gabalais, o yra vientisas. Mokykla turi būti vertybinio gyvenimo tąsa.

Jolita. Šioje mokykloje nėra skambučio, ir pamokos neturi griežtai nustatytos trukmės, o apytikslę trukmę mokytojas gali pailginti ar patrumpinti pagal tai, kaip klasei sekasi dirbti ir kokie yra vaikų poreikiai. Dirbame lanksčiai ir be jokios įtampos. Taip pat labai dažnai mokiniai vyksta į ekskursijas, muziejus. Intensyviai vykdoma pažintinė veikla.

Nepaisant to, kiek mūsų mokykla yra skirtinga nuo kitų ir kiek mes naujovių įvedame ar ne, pirmiausia ši mokykla yra katalikiška. Ne naujovėmis skiriamės, bet norėjome įkurti katalikišką mokyklą. Tai yra esmė, o ne tai, ką kitaip padarysime ir kokiais metodais dirbsime. Norėjome sukurti mokyklą katalikų šeimoms, nes jų labai trūksta. O metodai yra jau antraeilis įgyvendinamas. Svarbiausia yra darbo organizavimas pagal pamatines krikščioniškas vertybes.

Kokia yra „visos dienos“ mokyklos programa?

Gediminas. Pati diena turi kitokią struktūrą negu įprastoje mokykloje. Čia viskas neprasideda pirmuoju skambučiu, kai visi suvaromi į klasę ir sėda prie knygų. Diena prasideda pasitinkant kiekvieną ateinantį vaiką, mokytojo pabendravimu su juo. Ryto metas yra skirtas individualiam susitikimui, o ne klasės susitikimui su mokytoju. Vėliau, po Ryto rato, pirmoji dienos pusė skirta akademinei veiklai – pagrindinėms pamokoms, kurios tokios pat visose mokyklose – skaitymui, rašymui, skaičiavimui. Tada vaikai valgo pietus. Vaikai valgo visi kartu, vėliau kartu ilsisi. Kadangi įsikūrėme prie gražaus miško, jie stengiasi valandą pabūti gryname ore, pasivaikščioti, ir popiet jau vyksta teminiai užsiėmimai arba individualios muzikos pamokos. Tėvai vaikus pasiima po darbo.

Rūta. Man norėtųsi stabtelti ties rytu, kuris yra labai gražus šioje mokykloje, nes prasideda nuo asmeninio susitikimo. Rytinis laikas skirtas individualiam darbui. Mūsų mokykloje tai labai svarbu. Vaikai nedaro namų darbų, o viską atlieka mokykloje. Norime, kad individualaus darbo idėja gyvuotų. Valanda laiko ryte, kai jie ateina šviežiomis galvelėmis, yra jų asmeninio darbo laikas, kai jie patys pagal mokytojos pateiktas asmeniškai suformuotas užduotis imasi veiklos, atlieka užduotėles, gali pasikonsultuoti su mokytoju.

Po jo vyksta Ryto ratas – malda su maža katecheze, pasidalijimu, priklausomai nuo liturginio laiko, nuo išgyvenimų, poreikių. Galų gale kartais reikia išsiaiškinti santykius klasėje, aptarti įvykius, paminėti gimtadienius arba pasiaiškinti, koks lazdynas kokiam gaidžiukui kodėl kelnytes suplėšė. Ir po valgome pusryčius, kuriuos vadiname arbatos gėrimu.

Pagal tai, ką šiais metais galėjome pasiūlyti, labai gražiai susidėliojo teminės dienos. Pirmadienį – teatras, antradienį – Dievo ir pasaulio pažinimas, naujas integruotas dalykas, tuomet muzikos, dailės ir sporto dienos, kai mokytojos po pamokų organizuoja veiklą, įtraukia vaikus. Nėra kur skubėti, galima įsigilinti į situacijas. Mokytojas turi gražią erdvę kūrybiškumui, nes laiko yra pakankamai eksperimentuoti, pažinti, sudominti.

Kas iš pašvęstojo gyvenimo kongregacijų padeda jums vykdyti sielovadą?

Ses. Jolita. Kol yra vienintelė pirmokų klasė, į mokyklos veiklą įsitraukia viena Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo, kuri dirba popietine auklėtoja, organizuoja užsiėmimus, poilsį, pateikia papildomų užduočių.

Kartą per mėnesį turime naujovę – aptarties dieną su mokiniais. Tai diena, kai nėra įprastų pamokų, bet mokiniai bando peržvelgti savo mėnesio darbą, gyvenimą mokykloje, kaip jiems sekėsi bendrauti su draugais, pasižiūri į save, įsivertina mokymosi pasiekimus, peržvelgia savo santykį su Dievu.

Rūta. Aš dar paminėsiu, kad ši refleksijos diena ypatinga tuo, jog tada vyksta šv. Mišios, skirtos mokyklos bendruomenei. Pirmiausia, aišku, vaikams ir mokytojams, kurie gali ateiti. Labai prasminga išgyventi kartu Eucharistiją, nors vaikai dar maži ir nepriima Komunijos, tačiau dalyvauja Mišių aukoje. Atvažiuojantys broliai arba kunigai paruošia homiliją vaikams ir džiugiai komentuoja Evangeliją.

Ses. Jolita. O sielovada vaikams vyksta visą laiką, kiekvieną dieną. Mes neturime atskiros tikybos pamokos, bet tikėjimas perteikiamas nuo ryto iki vakaro tiek per žinias, tiek mokytojų liudijimu, tiek visu mokyklos gyvenimu, kad ir valgių laiminimu, ryto malda.

Rūta. Kartais sulaukiame interesantų skambučių, būsimų pirmokų tėvai klausia, ar labai daug tikėjimo yra mūsų mokykloje. O aš galvoju, kokiu matu galima tikėjimą pamatuoti? Tad atsakau – labai daug! Ir kasdienės maldos, ir šv. Mišios. Čia norisi stabtelti ir pasakyti, jog nedalijame gyvenimo. Jeigu esame krikščionys ir mokomės gyventi tikėjimu, tai stengiamės juo gyventi ir čia, mokykloje. Nėra taip, kad katalikiškoje mokykloje nėra problemų. Jos yra tokios, kaip ir kitose mokyklose. Skirtumas tik tas, kaip mes bandome jas spręsti, su kieno pagalba, ir kad Dievo tikrovė taip pat yra šiose problemose.

Ar iškyla jūsų mokykloje dabartinė santykių rykštė – patyčios? Jeigu taip, kaip jas sprendžiate?

Rūta. Šiuo metu, kai kalbame apie santykius tarp vaikų, reiktų įsivardyti, ką mes vadiname patyčiomis. Kalbėti apie patyčias apskritai yra sudėtinga, nes neaišku, ką kiekvienas turi omenyje, kai vartoja žodį patyčios. Kai suaugusieji ar juo labiau vaikai sueina į vieną būrį, vieną klasę, vieną bendruomenę, iš skirtingų aplinkų ir šeimų, natūralu, kad vyksta tam tikri teritorijų užsikariavimai, išgyvenimo žaidimai, santykių mezgimaisi, draugų – nedraugų žaidimai. Būtumėme nesąžiningi, jei sakytume, kad tai nevyksta, nes šie dalykai yra natūralus bendruomenės formavimosi etapas. Tačiau iškilus kažkokiai kibirkščiai ar matant, jog problema darosi akivaizdi ir peržengia tam tikras bendruomeniškumo ribas, į tai reaguojama, kalbamasi ir įsivardijama, kur yra problema, ką reikėtų daryti. Čia mums talkina ir psichologė, su kuria pasitariame, kaip elgtis konkrečiose situacijose. Vyksta natūralus kolektyvo formavimasis, būna ir vienam plunksnos pasišiaušia, ir kitam. Nereikia tikėtis, kad katalikiškoje mokykloje visi tik šypsosis.

Gediminas. Katalikiškose šeimose vaikai, broliai ir seserys, mušasi taip pat, kaip ir nekatalikiškose. Vieni kitus auklėja, ir niekur nuo to nepabėgsi. Taip jie auga pažindami santykius. Mūsų užduotis yra ne juos tramdyti ir susodinus suoluose moralizuoti, kad elgiamasi ne pagal mūsų mokyklos kodeksą, o sudaryti kuo daugiau sąlygų pamatyti ir įsisąmoninti tuos dalykus. Dėl to ir vyksta Ryto ratas, refleksijos diena. Jo metu vaikai natūraliai išsako savo jausmus, kada jaučia baimę, su kuo nesusišneka. Mes stebėdami iš šalies irgi galime pamatyti tarpusavio santykius ir pakoreguoti likusios dienos darbą. Nesame įrėminti į griežtą pamokų tinklelį. Mūsų užduotis sudaryti progas, kad vaikai patys savyje analizuotų santykius ir išspręstų situacijas.

Praėjo pirmasis mokyklos darbo pusmetis. Ar iškilo nenumatytų sunkumų, kai pamatėte, jog sunkiau įgyvendinti planus nei atrodė?

Gediminas. Pradžia gera tuo, kad visi ateina kupini ryžto, entuziazmo, motyvacijos pradėti. Kurį laiką ta motyvacija veda į priekį, padeda išvengti trinčių ir nesklandumų. Tačiau jau po pusmečio galima sakyti, jog yra ką permąstyti, ką darytume kitaip.

Rūta. Esame įpratę visada gauti greitą rezultatą, kad ir ką darytume. Iš tiesų, jeigu kalbame apie lėtą mokyklą, kol kas negalime daryti jokių apibendrinimų, nes praėjo dar tik pusė metų. Vyksta nuolatinis kūrybinis procesas. Aišku, visada yra pamatai, kuriais remiamasi, o niuansų, atspalvių ieškoma ir jie kuriami darbo metu.

Turime ir visiškai naują mokymo dalyką – Dievo ir pasaulio pažinimą. Sukurti jam užduotis, adaptuoti jas reikia daug pastangų, bet yra be galo įdomu, ir procesas tebevyksta. O pirmoji klasė yra labai dėkinga leidžiant vaikui pamatyti, koks vientisas yra pasaulis ir kaip galima jį atrasti per tam tikrus įvykius ir reiškinius, gamtą.

Ar daug sulaukiate norinčiųjų leisti vaikus į Šv. Juozapo mokyklėlę? Ar jau turite būsimąją pirmąją klasę? Kaip sekasi ieškoti paramos?

Rūta. Esame atviri plėstis, ir kitais metais vėl lauksime naujų pirmokų. Tėvai jau skambina, domisi ir panašu, kad viena nauja pirma klasė jau tikrai bus.

Ši mokykla gyvuoja iš aukų, ir kiekvienas aukotojas mums yra be galo svarbus. Nuo jų priklauso ir tai, kiek galėsime priimti vaikų, ką galėsime nuveikti. Visus, kurie nori paremti, gali pervesti auką į mūsų mokyklos sąskaitą.

Labai dėkojame tiems, kurių asmeniškai nepažįstame, bet kurie anonimiškai parėmė mūsų pastangas.

Tariame ačiū ir dabartinių pirmokų tėvams, kurie atvedė savo vaikus į mokyklą, pradėjusią nuo nulio ir neturėjusią įdirbio, patirties, solidaus vardo. Ačiū, kad pasitikėjote ją sukūrusiais žmonėmis.

Gediminas. Esame labai dėkingi žmonėms, kurie patikėjo pačia idėja. Dabar jau mes galime atsivesti rėmėjų ir rodyti, kaip veikiame, nes procesas jau vyksta. O pirmieji geradariai pasitikėjo vien mūsų idėja.

Norintieji paremti katalikišką Šv. Juozapo mokyklą kviečiami apsilankyti mokyklos interneto puslapyje.

Parengė Monika Midverytė