Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Thomas Merton. Septynaukštis kalnas (I)

„Septynaukštis kalnas“ pirmą kartą buvo išleistas 1948 metų spalio 4 dieną. Savo dienoraštyje Thomas Mertonas pasakoja autobiografiją pradėjęs rašyti, būdamas dvidešimt šešerių, kai 1941 metų gruodžio mėnesį atkeliavo į trapistų vienuolyną Kentukyje, atsisakęs anglų literatūros dėstytojo darbo Šv. Bonaventūros kolegijoje.

Ko gero, žinomiausio trapistų vienuolio ir daugelio knygų autoriaus autobiografinio pasakojimo „Septynaukštis kalnas“ lietuvišką versiją leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ tikisi pristatyti Vilniaus knygų mugėje vasario pabaigoje. „Bernardinai.lt“ skaitytojams jau dabar siūlome keletą Rasos Drazdauskienės išverstos knygos ištraukų.

Bazinė stovykla

Vos už kelių šimtų mylių nuo namo, kuriame gimiau, buvo renkami žuvusiųjų lavonai, greta arklių maitų ir sulūžusių ginklų pūvantys lietaus permerktuose apkasuose, iškastuose šakas praradusių medžių miškuose palei Marnos (Marne) upę.Paskutinę 1915 metų sausio dieną, po Vandenio ženklu, didžiojo karo metais Ispanijos pasienyje stūksančių Prancūzijos kalnų papėdėje aš atėjau į pasaulį. Gimęs laisvas, pagal Dievo paveikslą, vis dėlto buvau savo smurto ir savanaudiškumo kalinys, pagal paveikslą pasaulio, kuriame gimiau. Tas pasaulis buvo tikras pragaras, kupinas tokių pat, kaip aš – mylinčių Dievą, tačiau Jo neapkenčiančių; gimusių Jį mylėti, tačiau nuolat kenčiančių baimę ir beviltiškai kamuojamų prieštaringo, įvairaus alkio.

Mano tėvas ir motina buvo to pasaulio belaisviai, žinantys, jog nepriklauso nei jam, nei nuo jo, tačiau neįstengiantys ištrūkti. Jie gyveno pasaulyje, tačiau jam nepriklausė – ne todėl, kad būtų buvę šventieji, o dėl kitos priežasties: nes buvo menininkai. Jei žmogus yra sąžiningas menininkas, jis geba iškilti virš pasaulio, galutinai nuo jo neatitrūkdamas.

Mano tėvas tapė kaip Cézanne’as ir lygiai taip pat, kaip jis, suvokė Pietų Prancūzijos kraštovaizdžius. Jo pasaulio vaizdas buvo tobulas, pusiausviras, kupinas pagarbos struktūrai, masių santykiams bei aplinkybėms, individualumu ženklinančioms visą kūriniją. Jo rega buvo gryna, religinė, todėl jo paveiksluose nebuvo nei puošmenų, nei nereikalingų komentarų; juk religingas žmogus pasitiki Dievo kūrinijos galia liudyti save pačią. Mano tėvas buvo labai geras dailininkas.
Nė vieno iš mano tėvų neslėgė menkučiai, išsigalvoti prietarai, kamuojantys tuos, kuriems rūpi tik automobiliai ir kino filmai, kas padėta šaldytuve, ką rašo laikraščiuose ir kuri kaimynų šeima ketina skirtis.

Iš tėvo paveldėjau jam būdingą požiūrį ir tam tikrą sąžiningumą, iš motinos – šiek tiek nepasitenkinimo pasaulyje vyraujančia sumaištimi ir mažumą gebėjimo dirbti įvairius darbus. Perėmiau abiejų tėvų darbštumą, vaizduotę, džiugesį ir išraiškos būdus, kurie būtų turėję padaryti mane mažų mažiausiai karaliumi, jei pasaulyje būtų paisoma tikrų standartų. Tiesa, pinigų niekada neturėjome: tačiau kiekvienas kvailys žino, kad norint džiaugtis gyvenimu pinigai nereikalingi.
Jeigu tai, kuo nesusimąstydami tiki daugelis žmonių, būtų tiesa – jei laimei pasiekti pakaktų daug visko prisigriebti, viską pamatyti, išmėginti visus potyrius ir vėliau juos aptarti, – aš nuo pat lopšio iki šios dienos būčiau buvęs nepaprastai laimingas žmogus, dvasios milijonierius.

Jei laimė priklausytų tik nuo prigimties dovanų, aš, sulaukęs vyro amžiaus,  niekada gyvenime nebūčiau įžengęs į trapistų vienuolyną.

II

Mano tėvas ir motina iš pasaulio pakraščių atkeliavo į Pradą (Prades); nors atvyko visam laikui, pabuvo tik tol, kol aš gimiau ir atsistojau ant mažyčių kojų; tada vėl iškeliavo. Jie tęsė, o aš pradėjau gana ilgą kelionę: dabar ji mums visiems, vienaip ar kitaip, pagaliau baigėsi.

Nors mano tėvas buvo kilęs iš kito žemės krašto, iš už daugelio vandenynų, visos Kraistčerčo (Christchurch) Naujojoje Zelandijoje, kuriame jis gimė, nuotraukos primena Londono priemiesčius, tik gal mažumėlę švaresnius. Naujojoje Zelandijoje daugiau saulės, o žmonės, man atrodo, ten sveikesni.

Mano tėvas buvo vardu Owenas Mertonas. Owenas* – nes kelios jo motinos giminės kartos gyveno Velse, nors kilę buvo, kiek pamenu, iš žemumų škotų. Mano tėvo tėvas buvo muzikos mokytojas, pamaldus žmogus, dėstęs Kristaus kolegijoje Kraistčerče, Pietų saloje.

Tėvas buvo labai energingas ir savarankiškas. Jis man pasakojo, kaip gyveno kalvotoje šalyje, pietų salos kalnuose, apie savo lankytas avių fermas ir miškus, apie tai, kaip kartą, pro šalį keliaujant į Antarktidą susirengusiai ekspedicijai, tėvas vos neprisidėjo prie jos ir neiškeliavo į Pietų ašigalį. Būtų miręs nuo šalčio drauge su kitais, nes iš tos ekspedicijos niekas negrįžo.

Kai jis panoro studijuoti dailę, kelyje iškilo daug sunkumų ir buvo nelengva įtikinti šeimą, kad tai iš tiesų jo pašaukimas. Bet galiausiai jis išvyko į Londoną, paskui – į Paryžių, Paryžiuje susipažino su mano motina, ją vedė ir daugiau nebegrįžo į Naująją Zelandiją.

Mano motina buvo amerikietė. Esu matęs jos nuotrauką – gana smulki, liesa, susikaupusi asmenybė rimta, truputį nerimastinga labai jautraus veido išraiška. Tokią ir aš ją prisimenu – susirūpinusią, smulkmenišką, greitą, kritišką man, savo sūnui. Tačiau šeimoje ją visi laikė linksma ir itin lengvabūdiška. Mano senelė po motinos mirties išsaugojo vešlias jos ryškiai rudų plaukų garbanas, o linksmas motinos juokas, jai dar mokantis mokykloje, niekada nenutilo aidėjęs senelės atmintyje.

Dabar man atrodo, jog motina tikriausiai buvo kupina nepatenkinamų svajonių, be galo troško tobulybės: tobulybės mene, tobulai įrengtų namų, tobulų šokių, namų ruošos, vaikų auginimo. Gal todėl dažniausiai ją prisimenu susirūpinusią: mano, pirmojo sūnaus, netobulumas jai labai nuvylė. Vieną dalyką ši knyga tikrai gebės įrodyti: kad aš niekada nebuvau niekieno svajonių vaikas. Skaičiau dienoraštį, kurį rašė motina, kai aš dar buvau kūdikis ir mažas vaikas, mačiau jame atsispindinčią nuostabą, kaip atkakliai ir iš pažiūros spontaniškai mano charakteryje randasi visiškai nenumatyti bruožai, kurių ji nesitikėjo: pavyzdžiui, būdamas gal ketverių, be galo troškau garbinti virtuvėje degančią dujų liepsną – apgaubdavau tai sudėtingomis apeigomis. Motina nemanė, kad Bažnyčia ir institucinė religija galėtų daryti įtaką ugdant šiuolaikinį vaiką; spėju, jog ji tikėjosi, kad paliktas ramybėje aš pats augdamas tapsiu ramiu, maloniu kokios nors rūšies deistu ir nesiduosiu iškreipiamas prietarų.

Mano krikštynas Prade beveik neabejotinai sumanė tėvas, nes jis užaugo apsuptas gilaus, tvirto tikėjimo, atitinkančio Anglikonų bažnyčios mokymą. Bet aš manau, kad Prade mano gauto krikšto vandenys neįstengė atpainioti pamatinę mano laisvę varžančių pančių ir nepajėgė išvaduoti nuo velnių, tarsi vampyrai įsisiurbusių į mano sielą.

Tėvas atvyko į Pirėnus vedamas savo svajonės – aiškesnės, konkretesnės ir praktiškesnės už begalę motiną persekiojančių tobulumo idealų. Tėvas norėjo susirasti Prancūzijoje vietą, kurioje galėtų įsikurti, auginti šeimą, tapyti ir gyventi beveik be pinigų, nes pinigų mes kaip ir neturėjome.
Tėvas su motina Prade turėjo daug draugų, o kai persikėlė, susistatė baldus savo bute, sukrovė į kampą paveikslus, kai aplink pakvipo aliejiniais dažais, akvarele, pigiu pypkės tabaku ir gaminamais pietumis, iš Paryžiaus draugų atvyko dar daugiau. Motina, stovėdama po dideliu drobiniu skėčiu, tapė kalnus, tėvas tapė saulės atokaitoje, draugai gėrė raudonąjį vyną ir žvelgė kitapus slėnio į Kanigu (Canigou) ir kalno šlaite įsikūrusį vienuolyną.

Tuose kalnuose buvo daug sugriuvusių vienuolynų. Atmintyje su didele pagarba saugau anuos švarutėlius, senus akmeninius pastatus, žemas, sunkias apvalainas arkas, ištašytas ir suręstas vienuolių, kurių maldomis tikriausiai atsidūriau čia, kur dabar esu. Šv. Martynas ir šv. Mykolas Arkangelas, didysis vienuolių globėjas, turėjo tuose kalnuose bažnyčias. Saint Martin-du-Canigou, Saint Michel-de-Cuxa. Ar verta stebėtis, kad tenykštės vietos man kelia draugiškus jausmus?

Vienas iš jų, akmuo po akmens, po dviejų dešimčių metų atsekė man iš paskos per Atlantą; jį iš naujo pastatė patogiai netoli nuo manęs kaip tik tuo metu, kai man labiausiai reikėjo matyti, kaip iš tiesų atrodo vienuolynas, kaip jame galėtų gyventi žmogus – gyventi, kliaudamasis protinga savo prigimtimi, o ne glaustis it priklydęs šuo. Kusos (Cuxa) šv. Mykolo bažnyčia virto nepaprastu, labai jaukiu muziejėliu Niujorko centro parke, atgręžtu į Hadsono (Hudson) upę, taip, kad jame net pamiršti, kokiame mieste iš tiesų esi. Ji taip ir vadinama – Vienuolynu (The Cloisters). Net būdama dirbtinė, ji sugebėjo išsaugoti tiek savosios tikrovės, kad atrodo tarsi priekaištas viskam aplink, išskyrus medžius ir Paliseidų (Palisades) uolas.

Bet mano tėvo ir motinos draugai, atvažiuodami į Pradą, paltų kišenėse atsiveždavo susuktų į tūteles laikraščių, atvirukų su patriotiškomis karikatūromis, kuriose nupiešti sąjungininkai įveikdavo vokiečius. Mano seneliai – tai yra Amerikoje gyvenantys motinos tėvai – nerimavo, kad ji gyvena karo apimtoje šalyje; buvo aišku, kad Prade ilgiau pasilikti nebegalėsime.

Man buvo vos vieneri. Kelionės visai neatsimenu – mes nuvykome į Bordo (Bordeaux) ir įlipome į laivą, kurio priešakiniame denyje stovėjo patranka. Perplaukėme vandenyną, bijodami vokiečių povandeninių laivų, atvykome į Niujorką ir šalį, kurioje nebuvo karo. Viso to dabar neatsimenu, bet nesunkiai atkuriu pirmą savo amerikiečių senelių susitikimą su nauju žentu ir vaikaičiu.
Tėvukas, kaip šeimoje vadino mano amerikietį senelį, buvo triukšmingas ir karštas žmogus, greit įsiaudrindavęs uostuose, laivuose, traukiniuose ir stotyse, liftuose, autobusuose, viešbučiuose ir restoranuose; tada jis pradėdavo visiems nurodinėti, ką daryti, ir lengvai keisdavo ankstesnius susitarimus. Senelė, kurią vadinome močiutėle, buvo jo priešingybė; jos prigimtinis nuosaikumas, lėtumas ir nenoras audringai veikti imdavo stiprėti proporcingai tėvuko siautėjimams. Kuo audringiau blaškydavosi tėvukas, kuo garsiau rėkė ir nurodinėjo, tuo lėtesnė, netvirtesnė darėsi močiutėlė, o galiausiai ir visai sustingdavo. Bet gal šis nesuvokiamas, nekaltas, pasąmone grindžiamas konfliktas 1916 metais dar nebuvo išsiskleidęs ir pasiekęs tų sudėtingų padarinių, kurie atsirado gal po penkiolikos metų.

Neabejoju, kad būta ir tam tikro kartų konflikto, nes tėvas su motina nutarė įsigyti sau namus ir juose apsigyventi. Namas buvo mažiukas, labai senas, palaikis, stovėjo po dviem ar trim aukštom pušim Flušinge, Long Ailende (Long Island), kuris tada laikytas provincijos miesteliu. Gyvenome už jo, laukuose ties Kildžordanu, Jamaika ir senąja Truanto mokykla. Name buvo keturi kambariai – du apačioje ir du viršuje; du kambariai vos didesni už drabužių spintas. Tikriausiai tas namas buvo labai pigus.

Namo savininkas ponas Dugganas, iš kurio jį nuomojome, netoliese laikė užeigą. Tėvas ant jo supyko už tai, kad šis prisipjovė rabarbarų, kuriuos mes auginome sode. Atsimenu, tai nutiko apniukusią vasaros pavakarę. Vakarieniavome prie stalo, nuo kurio ir buvo pastebėtas ponas Dugganas, tarsi banginis rabarbarų jūroje pjaunantis raudonus stiebus. Tėvas pakilo ir išskubėjo į sodą. Išgirdau piktus žodžius. Mes sėdėjome prie stalo tylėdami, nevalgydami, ir tėvui grįžus aš pradėjau jį kamantinėti, stengdamasis išsiaiškinti situacijos moralą. Iki šiol atsimenu, kokia sudėtinga ji man pasirodė, nes abi šalys turėjo rimtų argumentų. Tiesą sakant, lig tol maniau, kad šeimininkas panorėjęs gali bet kada išsirauti visas mūsų daržoves, o mes nieko negalėtume padaryti. Pasakoju apie tai, kuo puikiausiai suvokdamas, kad atsiras tokių, kurie panaudos tai prieš mane ir pareikš, jog iš tiesų vėliau vienuoliu tapau todėl, kad dar lopšyje buvau išsiugdęs viduramžių baudžiauninko pasaulėžiūrą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tėvas tapė, kiek galėjo. Jis pripildė keletą eskizų sąsiuvinių, Niujorko pakrantėje baigė kelias akvareles ir galiausiai net surengė parodą Flušinge, salėje, kurią laikė ten gyvenantys menininkai. Už dviejų namų nuo mūsiškio, baltame namelyje stačiu kraigu, apsuptame plačios žalios vejos, su buvusiose arklidėse įrengta studija, gyveno Brysonas Burroughsas, kuris tapė blyškius klasikinio stiliaus paveikslus, primenančius Puviso de Chavannes’o darbus. Tai iš tikrųjų buvo malonus žmogus, kaip rodė ir jo paveikslai, mums labai draugiškas.
Tėvas negalėjo išlaikyti šeimos vien tapyba. Karo metais vertėmės iš to, ką jis uždirbdavo kaip kraštovaizdžio sodininkas; tai buvo iš esmės sunkus fizinis darbas, nes jis ne tik projektavo sodus aplink gyvenantiems turtuoliams, bet ir pats sodino bei prižiūrėjo augalus. Taip mes gyvenome. Tėvui pinigai neateidavo už dyką. Jis buvo labai geras sodininkas, nusimanė apie gėles, žinojo, ką daryti, kad viskas vešėtų. Dar svarbiau tai, kad šį darbą mėgo beveik taip pat, kaip tapybą.

1918 metų lapkritį, likus bene savaitei iki ano pasaulinio karo paliaubų, gimė mano jaunesnysis brolis. Jis buvo kur kas ramesnės prigimties už mane, nekamuojamas tokios daugybės neaiškių poreikių bei impulsų. Atsimenu, kokį įspūdį visiems darė jo nuolatinis, netrikdomas pasitenkinimas. Ilgais vakarais, kai jį guldydavo į lovelę dar saulei nenusileidus, jis, užuot priešinęsis ir kovojęs, kaip darydavau aš, kai reikėdavo eiti miegoti, gulėdavo viršuje savo lopšelyje, ir būdavo girdėti, kaip pats sau kažką niūniuoja. Niūniuodavo kas vakarą tą pačią melodiją – labai paprastą, net primityvią, malonią, puikiausiai tinkamą ir metų laikui, ir dienos metui. Mes apačioje beveik visai nuščiūdavome, užliūliuoti lopšelyje niūniuojančio vaiko, ir žiūrėdavome, kaip dienai baigiantis virš laukų sušvinta ir pro langus krinta įstriži saulės spinduliai.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Iš spaudai rengiamos knygos: Thomas Merton. Septynaukštis kalnas. Tikėjimo autobiografija („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2012)