Vilniaus istorijos atspindžiai. Barokinio miesto paieškos su K. Sabaliauskaite

Praėjusiais metais Nacionalinėje dailės galerijoje vykusio Architektūros [pokalbių] fondo ciklo „Miestas. Lūžio taškai“ K. Sabaliauskaitės paskaitoje „Vilniaus architektūra XVII-XVIII a.: istorijos atspindžiai“ buvo apžvelgta, kaip vystėsi, keitėsi Vilnius ir kaip visa tai atsispindėjo miesto architektūroje.

Prarastas Vilnius

„Kai kalbame apie Vilniaus istoriją, mes neišvengiamai kalbame apie dingusį Vilnių. O kai aš kalbu apie Vilniaus istoriją, aš dar kalbu ir apie prarastąjį Vilnių, kuris šiuo metu man yra prarastas asmeniškai. Tikiuosi neilgam ir neamžinai, kadangi jau dešimt metų gyvenu Londone, ir tas praradimo ilgesio jausmas galbūt ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių pradėti rašyti knygas apie Vilnių“, – sako K. Sabaliauskaitė.

Rašytoja pasakoja, kad buvimas Londone ir praradimo jausmas jai suteikė teigiamą distanciją, kuri mokslininkams visada yra tik teigiamas ir sveikintinas dalykas. Distanciją, kuri kartais priverčia susimąstyti ir žvelgti tuos dalykus, kurių neįmatytum eidamas Vilniaus gatve.

Parašiusi romaną „Silva Rerum“, K. Sabaliauskaitė su leidykla pradėjo generuoti idėjas, kur jį įdomiai galėtų pristatyti. Pirmiausia rašytoja pagalvojo apie gražų barokinį, kamerinį interjerą, tačiau staiga suvokė, kad Vilniuje nėra nė vieno autentiško pasaulietinio sekuliaraus barokinio interjero.

Artimiausia erdvė buvo Vilniaus universiteto bibliotekos Baltoji salė, tačiau ten vėlgi yra tiktai sienos ir tik šiek tiek tikro architektūrinio aprėminimo. Vilniuje nebėra išlikusio tikro barokinio interjero, su tam laikotarpiui būdingais mediniais paneliais arba autentiškomis freskomis, damastais muštomis sienomis.

„Vilnius, kurio kadaise buvo labai daug – dabar nebeegzistuoja. Tada pradedi galvoti apie istorines priežastis, kodėl taip atsitiko. Pirmiausia į galvą ateina metafora, kad Vilnius yra tarsi palimpsestas (tai yra pergamentas, kuris dėl savo brangumo viduramžiais buvo naudojamas, kai tekstas jame užrašytas tapdavo nebeaktualus, tada raštininkas paprasčiausiai jį nuskusdavo labai švelniai ir ant jo rašydavo iš naujo). Vilnius yra palimpsestas ta prasme, kad istorijos įvykiai, okupantai, besikeičiančios valdžios, režimai, tarsi yra tie raštininkai, kurie stengėsi nuskusti senąjį Vilnių ir perrašyti jį iš naujo“.

Paradoksų miestas

Anot rašytojos, kai pradedi užsiimti atminties archeologija ir bandai įžvelgti miesto dėsningumus ir paradoksus, tada kvestionuoji klišes ir etiketes. „Visi mėgstame kalbėti, kad Vilnius  yra  baroko perlas. Tačiau štai koks paradoksas – barokinis miestas be barokinės struktūros, pvz., nėra nei vieno barokinio sodo ar parko, veikiančio nei vieno barokinio fontano, kas barokiniui miestui yra vienas svarbiausių atributų.

Vakarų istorikai, kalbėdami apie 1500–1650 metus, paprasčiausiai šį laikotarpį vadina  Lenkijos aukso amžiumi. Jo pradžia siejama su humanistinio renesanso intelektualine judėjimo plėtra per karališką dvarą, per jo skonį, pomėgius, per intelektualus, kurie tuo metu buvo įdarbinami ir išlaikomi. „Karališkasis dvaras 16 amžiaus Krokuvai neabejotinai buvo kultūrinio vartojimo ir architektūrinio skonio generatorius bei transliuotojas“, – teigia K. Sabaliauskaitė.

Maždaug penkiasdešimt metų, nuo 17 amžiaus pradžios iki karo su Maskva ir Švedija bei Kazokų antpuolio 1655-aisiais, Vilnius išgyveno labai įdomią genezę ir suklestėjimą, kuris vėliau dėl nepalankių istorinių aplinkybių buvo prievarta nutrauktas, ir Vilnius keliais etapais patyrė nenumaldomą nuostolį.

Kaip teigia meno istorikė, 16 amžius yra galbūt tas laikotarpis, kurio legendos ir gražioji Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija gana gerai funkcionuoja mūsų masinėje sąmonėje. Taip pat ir gražieji gobelenai, Žemutinės pilies rūmai, sodai, Karalienės Bonos importuotos gulbės, aukso šakutės, visas itališkas renesansas…

Vienas esminių renesanso atėjimo į Vilnių architektūrinio skonio vystymosi elementų buvo tas, kad kelis dešimtmečius miestas buvo tapęs  jaunojo Žygimanto Augusto rezidencija, tuo tarpu jo tėvas Žygimantas Senasis ir karalienė Bona buvo Krokuvoje.

Jaunas 23 metų valdovas atsinešė naują savo skonį, norėjo būti madingas. Jaunuolis atkeliavo į rūmus, kuriuos pastatė jo tėvas ir motina, tad didelės statybinės nuovokos dar neturėjo. Daugiau jis sutelkė dėmesį į Žemutinės pilies interjerą ir, žinoma, bandė jį dekoruoti labai ekstravagantiškai, pritaikydamas savo skoniui. Apie šiuos Žygimanto Augusto pomėgius yra išlaikytos iki šių dienų siaubingai didelės sąskaitos. Jis taip žarstė pinigus, lyg bijotų, jog kitą dieną šie gali išeiti iš mados. Svarbiausia buvo tai, kad jis savo nauju architektūriniu pavyzdžiu įkvėpė visą aplinką. Jį pradėjo mėgti didikai, kurie turėjo galimybę statyti ir labai noriai tomis galimybėmis naudojosi.

„Žygimantas Augustas atnešė į Vilnių ne renesansą, tačiau jo dekadentiškesnę atmainą – manierizmą. Būtent manierizmui, kaip architektūriniam stiliui, pirmenybę teikė visa valdovų aplinka – didikai, kurie statė ir renovavo savo rezidencijas.“ Pavyzdžiui, Radvilos, kurių rūmai neabejotinai buvo pabaigti statyti (manieristiniu stiliumi) Žygimanto Augusto laikais.

Kaip pažymi K. Sabaliauskaitė, viena vertus, įsivaizduojame manieristinius to laikmečio rūmus, kita vertus, – paėmus į rankas Laimono Briedžio knygą „Savas ir svetimas“ ir paskaičius aprašymus, kaip Vilnių matė užsienio keliautojai, tai 16 amžiaus renesansinis Vilnius visiškai neprimena tos gražios Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės idilės. Knygoje rašoma, kad kai kurie žmonės gyveno be dūmtraukių namuose, miegojo ant kailiais apklotų gultų ir buvo visiškai atsilikę, o pagrindinėje Pilies gatvėje stovėjo vos keletas mūro namų, kurie buvo pastatyti iš svetur atvykusių amatininkų.

16 amžiaus yra labai dinamiškas, nes antrojoje jo pusėje formuojasi kitas įdomus miesto objektas – tai jėzuitų atėjimas. Formuojasi Jėzuitų kolegijos, Universiteto pastatų kompleksas, kuris liudija besitęsiantį vilniečių pomėgį manieristinei itališkai architektūrai. Vilniečiai tuo metu rinkosi estetiką, bet ne funkcionalumą ir pragmatiką.

Architektūros proveržio miestas

Nuo 17 amžiaus Vilniaus architektūra linko prie itališkų pavyzdžių ir tai, pasak meno istorikės, lėmė du svarbūs veiksniai: didžiojo kunigaikščio dvaro ir jo aplinkos estetinės preferencijos  bei prasidėjusi kontrreformacija ir aktyvi Jėzuitų ordino veikla Vilniuje. Šiame amžiuje Vilniuje prasidėjo įdomus architektūros proveržis, kuriam įtaką padarė du svarbūs veiksniai: pirmasis –  tai kultūriniai magnaterijos ryšiai su Europa, antrasis –  ekonominis militarinis veiksnys.

Kaip teigia K. Sabaliauskaitė, 17 amžiuje didelę įtaką tokiam kultūriniam proveržiui turėjo ir labai įdomi naujoji karta. Tai pirmoji karta, kuri masiškai buvo siunčiama tobulintis  į užsienio universitetus. Daugelis jaunų žmonių vyko į tokias užsienio šalis kaip Italija, Šveicarija, Nyderlandai, todėl Vilniuje buvo pradėti pirmieji barokiniai statiniai. Pradėta statyti Šv. Kazimiero bažnyčia, Šv. Mikalojaus Jėzuitų bažnyčia ir kt.

Kelionių metu didikų pamatyti architektūriniai modeliai, fortifikacijos, Europos techninės naujovės, naujų rezidencijų bei bažnyčių stebėjimas, aprašymas, vertinimas buvo svarbi kelionių edukacijos dalis.

„Visi jaunieji didikai uoliai žymėdavosi, kur jie ką matė (pvz., kokio dydžio ar nuostabumo bažnyčią pastebėjo, užsirašydavo, kuriame mieste ji ir pan.) ir galbūt mintyse parsiveždavo idėjų, kaip labiausiai trokštamus objektus būtų galima atkartoti“, – pasakojo rašytoja.

Diegiant barokinius bažnytinius planus įtakos turėjo kontrreformacija ir jėzuitų veikla, tačiau fundatoriaus veiksnys taip pat buvo labai svarbus. „Natūralu, žmogus, kuris skiria šimtus tūkstančių auksinų bažnyčios statybai niekad jos nefinansuos, jeigu jam nepatiks jos architektūrinis planas, jeigu jis jam bus svetimas ir nepriimtinas. Tarkime, Leono Sapiegos lėšomis pastatyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, kuri yra nyderlandiško manierizmo pavyzdys, puikiai paaiškina faktą, kad L. Sapiega jaunystės metais studijavo Leipcigo universitete ir čia įtaką padarė būtent tos užsienio kelionės“, – sako meno istorikė.

Fundatorių perkamąją galią labai sustiprino militarinis veiksnys. 1611 metais Jono Karolio Chodkevičiaus pergalė  prie Smolensko  ir 1610–1613 metų laikotarpis, kai LDK ir Lenkijos kariuomenė trumpam buvo okupavusi Maskvą. Nors lietuvių bajorai ir didikai ten neišsilaikė, tačiau per tuos trumpus metus sugebėjo parsigabenti milžinišką karo grobį.

„LDK kariai bajorai smarkiai padidino savo kapitalą. Ir keliautojai, ir amžininkai, ir kai kuriais atvejais išlikę paveldo objektai liudija, kad po 1613 ir iki 1655 metų Vilniaus bažnyčios tiesiog skendėte skendėjo aukse“, – sako rašytoja.

Prasidėjo masinės bažnyčių statybos, bažnyčiose rekonstruojami ir atnaujinami ne tik vienuolynų korpusai, bet ir altoriai, koplyčios.

1632 m. po gaisro atstatoma Vilniaus katedra, suteikiant barokinį fasadą. Kaip manoma, architekto Vilhelmo Polio ir Konstantino Tenkalo suprojektuota Šv. Kazimiero koplyčia, finansuota karaliaus Vladislovo Vazos.

Vladislovas Vaza IV (1595–1648) buvo puikios meno kolekcijos savininkas, jam dirbo ne vienas agentas, užpirkėjas Flandrijoje, Olandijoje ir Italijoje. Jis buvo teatro mėgėjas, jo pageidavimu Vilniuje buvo statomos itališkos operos ir veikė Žemutinės pilies teatro trupė. Vazos nebetenkino morališkai pasenę interjerai, tad Vilniaus Žemutinės pilies menės ir apartamentai buvo atnaujinami pagal naujausią baroko madą.

„Šie Vladislovo Vazos IV apsilankymai tapo svarbiu miesto architektūros plėtros veiksniu, turėjusiu lemiamos reikšmės miesto urbanistikai. Pirmiausia turėjo reikšmės rezidencinės architektūros plėtrai, mat keliems šimtams dvariškių, dignitorių, periodiškai atvykstantiems į miestą, iškildavo apgyvendinimo problema. Visi juk netilpdavo Žemutinės pilies rūmuose. Paprastai tokiais atvejais būdavo nuomojami kambariai ar butai išcentrinėse gatvėse, geruose miestiečių namuose. Tokie vizitai versdavo miestiečius rūpintis erdvesne ir geresne savo gyvenamųjų patalpų kokybe, nes jų nuoma dvariškiams būdavo geras pasipelnymo šaltinis. Tai neabejotinai suteikė impulsą gausesnei mūro statybai ir ištaigesniam vidaus patalpų įrengimui.

Aktyvus kultūrinis miestas

Karališkojo dvaro vizitai mieste atidarydavo tam tikrą socialinį sezoną su operomis, spektakliais, pramogomis, politiniais susibūrimais, kurie suteikdavo miestui galingą ekonominį impulsą. Taip pat socialinis sezonas buvo vienas iš veiksnių, pritraukusių LDK magnatus, kurių daugelio žemės, pilys ir pagrindinės buveinės buvo baltarusiškoje kunigaikštystės dalyje ir Žemaitijoje. Tai irgi buvo vienas veiksnių statyti savo rezidencijas Vilniuje.

Tačiau aktyvus sostinės politinis ir visuomeninis gyvenimas lėmė, kad magnatams čia tekdavo praleisti vis daugiau laiko. Todėl augo jų poreikis turėti nuolatines rezidencijas mieste. Ypač gausu buvo nuo Trakų vartų (palei dab. Trakų ir Dominikonų gatves) čia vienu metu buvo prilipęs Senatorių gatvės pavadinimas. Vilniuje ištaigingas rezidencijas turėjo Astikai, Chodkevičiai, Glebavičiai, Goštautai, Kiškos, Oginskiai, Pacai, Radvilos, Sapiegos, Zemkavičiai ir kt. giminės. Dažnai viena giminė ar šeima turėjo net ne po vieną rezidenciją: Radvilos turėjo jų net 9.

Kaip teigia K. Sabaliauskaitė, ypač komplikuodavo situaciją tai, kad viena didikų šeima turėjo kelias arba keliolika miesto žemės valdų, išsibarsčiusių po skirtingas vietas ir aršiai paisydavo savo interesų ir jas skiriančiuose plotuose, pvz., puoselėdami būsimų žemių įsigijimų planus. Iki tol ankstyvasis, renesansinis Vilnius daugiausia buvo medinis, ir jo gatvių struktūra ir namų statybos ašys formavosi pagal išminamus takus, kurie vedė nuo pagrindinių kelių, įeinančių pro miesto gynybinės sienos vartus. Tad toks spontaniškas gatvių formavimosi principas ankstyvuoju laikotarpiu ir vėliau apsunkino magnatų žemėvaldos ir jurisdikcijos interesus. Jų atspindys yra labirintiškas, laužytas gatvių planas, kur šalia ne visai prestiziškų objektų, posesijose, išdygo prašmatniausi rūmai. Tokie kaip, pvz.,  Antrieji Radvilų rūmai, vadinti Jonušų rūmais, ir buvę dab. Vilniaus gatvėje. Iš vienos pusės ribojosi su Totorių kvartalu.

Gaisrų nukamuotas                                              

18 amžiaus pradžioje Vilnius buvo nusiaubtas karo, maro, įvairiausių nepriteklių. Atstatant ir rekonstruojant miestą buvo ieškoma pigių, bet įspūdingų sprendimų. 1737, 1848,1849 metais Vilnių nusiaubė trys galingi gaisrai ir, anot K. Sabaliauskaitės, pragaištingiausias buvo pirmasis, kadangi iš senojo renesansinio ir barokinio Vilniaus nieko nebeliko. Po šių įvykių nieko nebuvo gailima tik bažnytinėms fundacijoms  ir vienuolynams.

„Galbūt tai paaiškina, tarsi laiko dvasia stumia į religinius apmąstymus. Tos visos negandos nulėmė tai, kad miestas atsigręžia į fanatišką ir desperatišką tikėjimą, o ne į racionalios pragmatiškos procesais besirūpinančios Apšvietos idealus, jau pradedančius sklisti po Europą“, – sako K. Sabaliauskaitė.

Tuo metu Vilnius buvo beprarandantis sostinės pozicijas – čia nebesilankė karaliaus dvaras, nevyko aktyvi politinė veikla, nesivystė pramonė. Daugelis svarbiausių miesto pastatų tapo kritinės būklės, tarp jų ir Rotušė, Katedra. Būtent šiuos du pastatus ėmėsi renovuoti Laurynas Stuoka–Gucevičius, tačiau, jam bandant pataisyti Rotušės bokštelį, šis nusviro ir apgriovė stogą, panaši situacija nutiko ir su Katedra. Remontai tapo perstatymu klasicistiniu stiliumi, tas pats nutiko ir Katedrai.

Tuometinę Vilniaus architektūros ir statybinio amato krizę, anot K. Sabaliauskaitės, galima paaiškinti keliais veiksniais: užsitęsusiu ekonominiu sunkmečiu, Respublikos padalijimu, planingų ir ambicingų projektų stygiumi, taip pat architektų ir projektuotojų nekompetencija.

Anot rašytojos, galima liūdnai pajuokauti, kad 17–18 amžiaus Vilniaus architektūros raida vystėsi nuo didelių ambicingų statybų iki iš stilistiškai nedaug vėluojančių provaizdžių Europoje. Tačiau daugiau privačių valdų nei miesto raidos.

Parengta pagal paskaitos įrašą.