Ką iš to, kas yra gero Suomijos mokyklų sistemoje, amerikiečiai vis ignoruoja?

Amerikos žurnalo „The Atlantic“ internetinėje svetainėje publikuotas Niujorke dirbančios suomių žurnalistės, rašančios knygą apie tai, ko Amerika galėtų pasimokyti iš Šiaurės Europos šalių švietimo sistemų, Anu Partanen straipsnis „Ką iš to, kas yra gero Suomijos mokyklų sistemoje, amerikiečiai vis ignoruoja“ (angl. What Americans Keep Ignoring About Finland‘s School Success).

Straipsnyje puikiai išryškinti JAV ir Suomijos švietimo sistemų pamatinių vertybių skirtumai, lemiantys ir skirtingus pasiekimų rezultatus.

Niekas neabejoja, kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms būtina tobulinti savo švietimo sistemą. Ieškodama, į ką lygiuotis, ši šalis kreipia savo žvilgsnį į stulbinama sėkme išsiskiriantį Suomijos, nedidelės Šiaurės Europos šalies, iki šiol daugiausia garsėjusios kaip mobilaus telefono „Nokia“ tėvynė, švietimo sistemos pavyzdį. Pastaruoju metu Suomija pateko į gyvenimo kokybės pasaulinių tyrimų dėmesio zoną (tarptautinis naujienų žurnalas „Newsweek“ praėjusiais metais skyrė šiai šaliai pirmą vietą). Išskirtinių pagyrų sulaukė šios valstybės švietimo sistema, nes pastaraisiais metais Suomijos mokinių pasiekimai pasaulyje įvertinti aukščiausiais balais.

Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) kas trejus metus atliekamo įvairių šalių penkiolikmečių mokinių skaitymo, matematinio ir gamtamokslinio raštingumo PISA tyrimo rezultatai rodo, kad kiekviename nuo 2000 m. atliktame tyrime Suomija pagal visus tris gebėjimų įvertinimus tarp kitų šalių užima pirmąsias vietas, nedaug atsilikdama nuo tokių „pirmūnių“ kaip Pietų Korėja ir Singapūras. Paskutiniojo, 2009 m. tyrimo Suomijos rezultatai kiek prastesni, tačiau suomių mokinių pasiekimai vis tiek yra tarp geriausių. Tuo tarpu per tą patį laikotarpį JAV rodikliai geriausiu atveju vis būdavo vidutiniški.

Suomijos sėkmės fenomenas ypač įdomus, nes priešingai, negu pagal stereotipinį Rytų Azijos šalyse taikomą valandų valandas trunkančio pamokų kalimo ir mokymosi atmintinai modelį, šioje šalyje užduodama mažiau namų darbų ir vaikai užimami kūrybiškais žaidimais. Susidomėjimo vedinos, nenutrūkstamu srautu į Suomiją vyksta užsienio šalių delegacijos, norėdamos apsilankyti mokyklose ir pasikalbėti su šalies švietimo ekspertais, o pasaulinėje žiniasklaidoje nuolat minimas Suomijos vardas.

Taigi, dėmesio sulaukė ir neseniai įvykęs vieno iš žymiausių Suomijos švietimo reformos autoritetų, Suomijos švietimo ministerijos Tarptautinio judumo centro direktoriaus ir naujos knygos Finnish Lessons: What Can the World Learn from Educational Change in Finland? autoriaus Pasi Sahlbergo vizitas į JAV. Vietinė žiniasklaida plačiai nušvietė P. Sahlbergo lankymąsi Niujorko Dwighto mokykloje ir sukėlė daug diskusijų.

Tačiau, kaip sakė pats P. Sahlbergas žurnalistei Anu Partanen, neaišku, ar amerikiečiai suprato, ką jis norėjo pasakyti, nes, pasirodo, yra dalykų, apie kuriuos Amerikoje niekas nenori kalbėti.

Nors „Times“ straipsnyje apie įvykusią apvalaus stato diskusiją su Dwighto mokyklos mokiniais Suomijos pavyzdys buvo įvardintas kaip „dominantis mokyklų reformos modelis“, praktiškai visiems dalyviams pro ausis praslydo P. Sahlbergo pastaba, kad „Suomijoje nėra privačių mokyklų“. Tokia mintis amerikiečiams yra sunkiai įsisąmoninama: Suomijoje beveik visi bet kurio lygmens besimokantieji mokosi valstybinėse švietimo institucijose. Šis teiginys ironiškai nuskambėjo Dwighto mokykloje, kuri, kaip ir dauguma geriausių JAV mokyklų, yra privati institucija ir kurioje mokslas brangiai kainuoja.

Suomijos sėkmės paslaptį norintys perprasti amerikiečiai nuolat užduoda tuos pačius klausimus. Kaip įmanoma stebėti mokinių darbo rezultatus, jeigu jie nebus nuolatos tikrinami? Kaip galima gerinti mokymą, jeigu nėra prastai dirbančių mokytojų atskaitomybės, o geriems mokytojams nemokama už nuopelnus? Kaip skatinama konkurencija ir įtraukiamas privatus sektorius? Kaip užtikrinama galimybė pasirinkti mokyklą?

Suomijos atsakymai į šiuos klausimus atrodo visiškai prieštaraujantys viskam, ką bando daryti Amerikos mokyklų reformuotojai.

Visų pirma, Suomijoje nėra standartizuotų patikrinimų. Vienintelė išimtis – egzaminas baigiant mokyklą. Valstybinės mokyklų sistemos mokytojai vertina vaikus klasėse taikydami savo savarankiškai sukurtus žinių patikrinimo metodus.

Suomijoje nesiremiama mokytojų ir administratorių atskaitomybe. Mokymo procesas grindžiamas atsakomybe. Svarbu yra tai, kad aukštai vertinama mokytojų ir administratorių profesija, jiems gerai mokama ir jiems suteikiama didelė atsakomybė.

Jei amerikiečiams labai patinka kalbėti apie konkurenciją, tai suomiai dėl to tik nepatogiai jaučiasi. Savo knygoje P. Sahlbergas cituoja Suomijos rašytojo Samuli Puroneno mintį: „Tikri nugalėtojai nekonkuruoja.“ Vargu, ar įmanoma pasiūlyti labiau priešingą amerikietiškai idėją. Tačiau švietimo srityje Suomijos sėkmės istorija patvirtina, jog suomiškas požiūris turi privalumų. Suomijoje nėra geriausių mokyklų ar mokytojų sąrašų. Pagrindinė varomoji švietimo politikos jėga Suomijoje – ne mokytojų ir mokyklų tarpusavio konkurencija, o bendradarbiavimas.

Pagaliau Suomijoje galimybė pasirinkti mokyklą ar įtraukti privatų sektorių visiškai nėra prioritetas. Jei Amerikoje tėvai gali pasirinkti leisti savo vaikus į privačias mokyklas, tai galioja tas pats rinkos principas, kuris, galima sakyti, taikomas ir parduotuvėms. Mokyklos yra parduotuvė, ir tėvai gali nupirkti ką tik nori. Suomijoje, pasak P. Sahlbergo, tėvai irgi gali rinktis. Tačiau galimybės yra tokios pačios.

Pagrindinė mintis, kurią vargu ar išgirdo Amerikos auditorija, buvo išsakyta pasakojant apie tai, kad prieš kelis dešimtmečius, kai Suomijoje būtinai reikėjo pertvarkyti mokyklų sistemą, šalyje įgyvendinamos programos tikslas niekuomet nebuvo geriausi rezultatai. Tai buvo teisingumas, visiems prieinamo mokslo principas.

Nuo devintojo XX a. dešimtmečio pagrindinė Suomijos šveitimo politikos varomoji jėga buvo idėja, kad kiekvienas vaikas turėtų visiškai tokias pačias galimybes mokytis, nepriklausomai nuo to, kokioje šeimoje gyvena, kokios jos pajamos ar kurioje šalies vietoje gyvena. Švietimas pirmiausia buvo vertinamas ne kaip būdas parengti aukštais pasiekimais galinčius pasižymėti mokinius, bet kaip priemonė, panaikinanti socialinę nelygybę. Mokykla turėtų tapti vieta, kurioje vaikui būtų užtikrinta sveika ir saugi aplinka. Viskas prasideda nuo pagrindinių dalykų. Suomija siūlo visiems mokiniams nemokamą maitinimą mokykloje, galimybę nesudėtingai gauti sveikatos apsaugos paslaugas, psichologinę pagalbą ir individualias konsultacijas.

Tai, kad pasirinktas kelias teisingas, parodė jau 2001 m. PISA tyrimų rezultatai: Suomija aukštus akademinius rodiklius pasiekė ypatingą politinį dėmesį skirdama teisingumo principui įgyvendinti.

Būtent šį faktą amerikiečiai bemaž visuomet praleidžia negirdomis.

Pabrėždamas, jog knyga Finnish Lessons nėra vadovėlis, pagal kurį turėtų būti taisomos kitų šalių švietimo sistemos, Pasi Sahlberg mano, kad ji gali būti „vilties pamfletas“. Nes nepaisant to, kad Suomija ir JAV yra skirtingos šalys daugeliu požiūrių (vienas iš jų – tautos homogeniškumas), jų švietimo sistemos turi panašų tikslą. Norėdamos išlikti konkurencingomis valstybėmis tarptautinėje arenoje, jos turi investuoti į žinių visuomenę. Suomijos patirtis rodo, kad šaliai reikia parengti ne dalį visuomenės gyventi naujomis ekonominėmis sąlygomis, bet ją visą. Nepakanka turėti kelias geriausias pasaulyje mokyklas, jeigu lieka pamiršta dalis vaikų. Suomijos pavyzdys patvirtino – ir tai iššūkis Amerikos požiūriui į švietimo reformą, – kad įmanoma pasiekti aukštus akademinius rezultatus, sutelkus pastangas ne konkuruoti, bet bendradarbiauti, pagrindinį dėmesį skiriant ne pasirinkimui, bet teisingumui.

Parengta pagal Anu Partanen straipsnį „Ką iš to, kas yra gero Suomijos mokyklų sistemoje, amerikiečiai vis ignoruoja“ (angl. What Amerivans Keep Ignoring About Finland‘s School Success), The Atlantic, 2011 m. gruodžio 29 d.

Visą straipsnį anglų kalba galite skaityti spustelėję čia.