Jūratė Stauskaitė. Svarbiausia – menas gyventi

„Kai manęs klausia, koks menas svarbiausia, visada sakau, kad menas gyventi.“

Užaugau Šančiuose, proletariniame Kauno rajone, mokiausi paprastoje mokykloje, ne kažkokioje specialioje meninės krypties… Tiesa, tėveliai buvo neišsipildę menininkai, nors buvo paprasti žmonės; gyvenimas taip susiklostė, kad kūrybinių gebėjimų neturėjo galimybės realizuoti.

Itin dramatiškas mano gyvenimo momentas buvo, kai sulaukusi 10-ties sužinojau, jog turiu tėvą – iki to maniau, kad jis miręs. Iš tiesų tėvelis buvo Sibire, tačiau šeima sąmoningai nuo išsiplepėti galinčio vaiko tiesą slėpė, mat tik tokiu būdu vyresnieji brolis ir sesės galėjo įstoti į aukštąsias mokyklas. Užaugau apgaubta paslapties. Manau, kad tokie dalykai labai stipriai paveikė asmenybės formavimąsi.

Dievulis davė man daug energijos vis kai ką veikti, tad aktyvi buvau nuo mažens – gerai mokiausi, lankiau visus įmanomus būrelius – nuo Raudonojo Kryžiaus iki skaitovų ir lėlių būrelio. Vėliau, mąstydama, kur stoti, rinkausi tarp dailės, literatūros, anglų kalbos ir režisūros. Man atrodė, kad visose srityse galėčiau atrasti save. Taip jau išėjo, jog netyčia įstojau į dailę. Dabar galvoju, kad labai pataikiau, nors tuo metu stoti buvau visiškai nepasiruošusi, nebaigusi jokios dailės mokyklos.

Man visada atrodė per mažai vienos veiklos, vienos srities. Nors baigiau Dailės akademijoje grafiką, niekad nepamiršau, kad kažkada svajojau apie režisūrą, todėl baigusi akademiją įkūriau Lėlių teatrą Vilniaus ryšininkų klube. Vaidinti pakviečiau S. Neries mokyklos mokinius: Rimą Driežį, kuris dabar yra režisierius Vilniaus „Lėlės“ teatre, Vegą Vaičiūnaitę, kurios tarp mūsų jau nebėra. Taip išmėginau save ir režisūroje. Po kelių spektaklių supratau, kad režisūra nėra toks lengvas dalykas, kaip galbūt iš pradžių atrodė, ir šį užsiėmimą mečiau. Vėliau keletą metų dirbau dailininke Kauno lėlių teatre.

Kai manęs klausia, koks menas svarbiausia, visada sakau, kad menas – gyventi. Gyvenimas man nepašykštėjo labai daug įvairiapusiškų dalykų, ir tai man padėjo suvokti, kad užsiimant bet kuria veikla reikia galvoti ne apie tai, kiek tai suteiks garbės, bet kiek praturtins tavo gyvenimą. Tuo besiremdama gyvenu šiandien.

Ne pasakoti, o pasakyti

Darbai pirmiausia visada gimsta galvoje. Dar niekada taip nėra buvę, kad stovėčiau prieš tuščią popieriaus lapą ir nežinočiau, ką piešti. Jei aš atsistoju prie jo, vadinasi, jau žinau, man viskas aišku, tereikia pradėti… Mano darbai gimsta iš gyvenimiškos patirties, todėl nejaučiu būtinybės kasdien sėdėti studijoje ir kažką paišyti. Pavyzdžiui, būna, eidama gatve pamatau saulėje gulinčią katę ir – pati nežinau kodėl – jaučiu, kad katė man kažką pasakoja. Ir jau matau paveikslą. Katė iš esmės čia „niekuo dėta“, bet tokios nuojautos sukelia kūrybinių vizijų.

Tik baigusi institutą pradėjau atrasti savo formą, ėmė didėti piešinių formatai, paveiksluose atsirado daug baltos erdvės, ir taip pamažu formavosi mano braižas. Atsirado poreikis ne pasakoti, o pasakyti. Toks maksimalus minimalizmas. Sukūrusi ciklą „Baltas paukštis meta juodą plunksną“ (1983 m.) save pradėjau suvokti kaip menininkę. Iki to, sakyčiau, buvo kažkoks klajojimas, blaškymasis.

Meno esmę padėjo suvokti vienas išgyvenimas pajūryje. Buvo naktis, siautė baisi audra, ir aš, vedama smalsumo, nuėjau pajūrin. Tada pagalvojau: o jeigu visą šią audrą pamėginčiau atkurti? Jei nupaišyčiau visas tas siautėjančias bangas, tai būtų viso labo tik tikrosios audros išniekinimas, kažkoks surogatas. Supratau, kad nei vėjo, nei šniokšimo, nei mainymosi, nei baimės, kurią jutau, nupaišyti neįmanoma. Iš pasąmonės išniro paprasta paralelė – P. Picasso „Gernika“. Kaip karą galima geriau pavaizduoti? Tikrai ne kaip J. Mateikos „Žalgirio mūšį“ – ten mūšio nėra – tik žmonės, jų apranga, kitos buities detalės, arkliai, bet tai – ne kova… Menininko tikslas – vizualinėmis priemonėmis sukelti audros, karo emocijų žiūrovui. Tai ir yra raktas į meno esmę.

Esu išgyvenusi ir Apvaizdos momentų. Jeigu būčiau iki to laiko netikėjusi Dievu, tai turbūt būčiau įtikėjusi per savo kūrybą, duotus vaizdinius ir suvokimus, kurių negaliu priskirti sau. Vienas iš tokių – keturių darbų ciklas „Baltas paukštis meta juodą plunksną“.

Yra tokie Palangos kūrybos namai, kur kartais važiuodavome visam ar net dviem mėnesiams – atitrūkti nuo buities ir kurti, pabūti su savimi. Būdavo taip, kad vyrai dailininkai dažniausiai gerdavo, o moterys užsidariusios savo kambarėliuose be perstojo paišydavo. Vyrai, atitrūkę nuo šeimos, norėdavo atsipalaiduoti, o moterys žinojo, kad jos turi tik tą vieną mėnesį, nes namuose laukia šeima, buitis. Pamenu, kartais net nenorėdavau skambinti namo, sužinoti apie dukrelės slogą ar čiaudulį, nes bijojau, kad tas kūrybinis jaudulys pranyks. Būtent ten, pajūryje, taip atsiskyrus ir gimė nemažai mano svarbiausių darbų.

Ciklo „Baltas paukštis meta juodą plunksną“ neišprotavo mano protas… Jau daug vėliau, skaitydama apie archetipus ir moters-paukščio simbolį, jo sąsajas su Šventąja Dvasia, patyriau didelį atradimą. Jei esi atviras pasauliui, tu tokių dovanų ir gauni, nors sąmoningai ir nesuvoki to, kas gimsta prieš akis besidarbuojant. Kūryba gimsta iš patiriamos tiesos, iš katino, besišildančio prieš saulę, ant grindinio, kurį pamatai… Ir to net negali vertinti, tai nei gera, nei bloga. Tam tikra prasme kūryba yra net ne tavo, tai – duotybė.

Dailės mokyklos kūrimo kelias: „Nenorėjome sekti valdišku keliu“

Idėja kurti kitokią dailės mokyklą kilo mums kartu su menotyrininke Aldona Dapkute, kuri jau tuo metu buvo ir dailės pedagogė. Nenorėjome sekti „valdiškos“ mokyklos keliu – pastatyti kubą ar gipsinę galvą ir liepti visiems piešti, bet užsiimti kažkuo daugiau. Asmenybės ugdymas menu nebuvo visiškai originali idėja, Skandinavijoje taip jau buvo dirbama, tik pas mus negirdėta ir nesuprantama. Tokio ugdymo esmė paprasta – svarbu ne profesionalų meną mėgdžioti, bet atsisukti į save. Nesvarbu, kokie tavo gabumai, jie atsiskleis natūraliai, jei tu pirmiausia atskleisi save. Jei neatsiskleis dailėje, atsiskleis kitur, tačiau svarbiausia – geriau pažinsi save ir atrasi neįkainojamo pasitikėjimo.

Pradžia buvo nežmoniškai sunki, jei dabar reikėtų visa tai pakartoti tokiomis pat sąlygomis, ryžto ir nusiteikimo greičiausiai nebeužtektų. Slėgė juridinė ir finansinė nežinomybė. Mūsų įregistruota mokykla buvo pirmoji privati švietimo įstaiga, kurią „įforminom“ kaip paprastą individualią įmonę, niekuo nesiskiriančią nuo kokios batų siuvyklos.

Pradžioje norėjome sudominti bent nedidelį žmonių būrelį. Tai buvo 1991-ieji, toks „įkaitęs“ laikas. Pamenu, tokį romantišką skelbimą išsiunčiau į „Šiaurės Atėnus“ ir „Literatūrą ir meną“, kad nusišluostykim ašaras ir kurkime… Dabar, žinoma, tai skamba kiek egzaltuotai, bet tuomet tai buvo tikra, visi taip jautėmės.

Pirmąjį užsiėmimą atsimenu kaip dabar – abi su Aldona stovėjom prie lango ir stebėjom besirenkančius žmones, kurių atėjo per 100, daugiausia studentai. Buvo baisu, iki tol niekada nebuvau dėsčiusi. Mes stovėjom prieš juos ir reikėjo kažką pasakyti, o kojos ir rankos drebėjo… Tada ir suvokiau, kad mūsų mokykloje viskas bus kitaip. Jaučiausi kaip misionierius džiunglėse, kurio niekas nepažįsta, niekam jis per daug nerūpi, bet jis privalo savo misiją atlikti.

Mokyklą galiu vadinti savo gyvenimo projektu. Viskas nuo pat veiklos pradžios buvo nauja – ir kasdien tebėra nauja iki šiandien. Viena vertus, niekada nebuvome tiesiogiai remiami valstybės, ir tai suteikia šiokios tokios finansinės nežinios. Kita vertus – tai duoda visišką veiklos laisvę ir nepriklausomumą. Nereikia niekam atsiskaityti, pildyti krūvos dokumentų, nereikia su niekuo derinti mokymo programų – ji yra mūsų ir tik mūsų. Per 20 metų viskas labai pasikeitė ir tebesikeičia – žmonės, kontekstas – ir mūsų laisvė leidžia programą lanksčiai keisti pagal esamą situaciją.

Išlaisvinti asmenybę – svarbiausias tikslas

Kurdama mokyklą turėjau tokios laisvės mokyklos viziją. Šiandien tą laisvę suprantu kaip siekį kuo mažiau meluoti. Iki šiol manau, jog tai, ką mes darome, turėtų būti kiekvienoje vidurinėje mokykloje, kaip kad yra Skandinavijoje.

Tarkime, ateinu į pamoką su konkrečia idėja ar užduotimi. Ir jei pamatau ar pajaučiu tam tikrą nuotaiką tarp susirinkusiųjų ir žinau, kad ta idėja šiandien netinka, aš tuojau pat galiu viską keisti… Toks lankstumas yra pats vertingiausias dalykas. Kiekviena pamoka – unikali ir visiškai nepanaši į kitą. Juk kiekvieną kartą dirbu su vis kitais žmonėmis. Pamokos pavadinimas gali būti toks pat, bet turinys vis tiek kaskart skiriasi. Tokios patirtys ir man pačiai be galo įdomios. Mokykla yra kūrybinis organizmas, tai tam tikras paveikslų ciklas…

Dažnai sulaukiu klausimo, ar man negaila savo laiko, kurį galėčiau skirti kūrybai, atiduoti pedagoginei veiklai. Mano atsakymas visada toks pats – pamoka man yra vienas malonumas.

Vidurinėje mokykloje ir šiandien vyrauja pamokų modelis, kai klasėje pastatomas koks nors ąsotis, ir visi vaikai jį paišo. Jei vaikas negabus, jo laukia blogas pažymys, o tai atbaidys jį ne tik nuo dailės, bet greičiausiai ir nuo bet kokio meno gal net visam gyvenimui… Manau, jog negalima vertinti vaiko už tai, už ką jis tiesiog negali būti vertinamas. Vaikas turi teisę paišyti nebūtinai tą ąsotį, kuris pastatytas, jis gali piešti savąjį ąsotį, kad ir kreivą, šleivą, – bus tik gražiau. Žmogus nuo pirmųjų žingsnių turi suvokti, jog šiame pasaulyje jis nėra tam, kad jį kopijuotų, o tam, kad pasaulis jį atskleistų. Tokiu atveju kiekvienas žmogus „užsikabins“.

Išmokti piešti gali kiekvienas, daug svarbiau – pažadinti jutimus, atsiverti. Visai nėra reikalo būti dailininku, jų ir taip užtenka (juokiasi).

Sunkiausia dirbti su tais, kurie dailės jau mokėsi. Mokėti akademiškai piešti nėra blogai, bet vaikas turi teisę žinoti, kad yra ir kitų raiškos būdų, ne tik pavaizdavimas. Pirmiausia reikia leisti žmogui pajausti kūrybinį malonumą ir tik tada, jei jam tai patinka, galima mokytis profesionalumo. Svarbu leisti žmogui žaisti, džiaugtis kūrybiškumu ir atsiverti, užuot mokius būti menininku. Išlaisvinti asmenybę – štai didžiausias tikslas.

Tokie metodai šiandien kai kur taikomi ir muzikoje. Pirmiausia vaikui duodamas fortepijonas ir leidžiama su juo daryti tai, ką jis nori… Ir tik patyręs žaidimo džiaugsmą jis pats suvoks, kad jei nori kažką kurti, turės ir pasimokyti. Jei pradėsime mokyti nuo tokių nuobodybių kaip gama, tai greitai virs kančia ir „lažu“.

Pamenu vieną atvejį, kai pas atėjo mokytis toks Antanas, nepaprastai gabus paauglys, kupinas maišto. Tądien užduotis buvo nupiešti medį. Pradėjome paišyti, ir netrukus vėluodamas, tačiau iškilmingu veidu įžengė į klasę įsitempdamas didelį maišą šakų. Tą maišą išvertė ant grindų ir pasakė: „Čia yra Vilnelės krantai.“ Tad medžio temą pakeitėm į Antano sugalvotą ir paišėm Vilnios krantines… Buvo ne tik smagu, bet ir esminga, svarbu, nauja.

Pamenu ir kitą atvejį. Turėjom tokį mokinį Juozą Brunzą (dabar Dailės akademijoje jis dėsto dizainą). Paišėme Pietą. Prieš tai daug kalbėjomės apie Mariją. Juozas stovėjo, stovėjo, nepaišė, kažką tik mąstė… Aš priėjau ir klausiu: „Kodėl tu nepaišai?“ O jis sako: „Ji tokia tobula, kad aš bijau prisiliesti.“ Tuomet sakau: „Imk paltą ir eik namo, pamoka tau įvyko…“

Mano patirtis rodo, kad vienas daiktas atveria kitą. Pavyzdžiui, kaip įvesti vaikus į Rytų meną, zen filosofiją, kone kardinaliai priešingą mūsų vakarietiškai. Europietiškas suvokimas yra labai ekstravertiškas, viskas sukasi apie saviraišką, savęs pateikimą, savęs rodymą… Pirma pamoka įvyksta itin švarioje studijoje, stalus apdangstau baltu popieriumi, fone įjungiu tylią, meditatyvią muziką, uždegu žvakelių, o pati dingstu. Tada mokiniai pradeda rinktis į klasę. Ko siekiu? Pirmiausia, kad vaikai nustebtų, pastebėtų, jog šiandien kažkas kitaip, neįprasta. Kiekvienas turi po nedidelį popieriaus lapelį, po pieštuką ir žvakelę – kad turėtų kiekvienas savo erdvę. Pamokai prasidėjus, kiekvieno paprašau klasėje surasti kuo niekingesnį mažą, bereikšmį daiktelį, kurio iki šiol greičiausiai niekas nė nepastebėjo – šaukštelį, degtuką, šakutę, trintuko gabaliuką, vinį. Kiekvienas pusantros valandos turi skirti tam mažam, regis, piešimo apskritai nevertam daikteliui. Ir jokių šešėlių – tik daiktelis. Tu turi perlipti per savo ego ir pamilti tą mažutį, nesvarbų niekutį. Tik po pamokos pasakau temą ir esmę – nėra nė vieno dėmesio neverto ar nesvarbaus daikto, gyvo padaro, poelgio ar nutikimo.

„Anksčiau ar vėliau grįšime prie to, kas tikra“

Vertinu šiuolaikinį meną, bet manau, kad ilgainiui žmonės grįš prie tapybos, piešimo, gal net amato – to, kas paprasta ir tikra. Kodėl vėl žavimės močiučių nėriniais… Mes dažnai bijome, nedrįstame pasakyti, jog mums kažkas patinka, galbūt bijome būti nesuprasti ar atstumti. Aš, pavyzdžiui, kartais labai mėgstu pažiūrėti kokį nors banalų filmą ir nubraukti ašarą, ir nematau nieko blogo. Aš suprantu ir žinau, kad tas filmas banalus, bet man jis sukelia emocijų. Ar tai blogai?

Manau, jog mūsų menas pakankamai stipriai išlaikęs tradiciją. Formalizmu jau dabar visas pasaulis persisotinęs… 1989-aisiais buvau pakviesta surengti parodą Norvegijoje. Tada nesupratau, kodėl jie išsirinko būtent mane. Pamenu, kaip jie pasakė: „Jūsų mene pamatėme tai, ko mes jau nebeturime, bet dar nepamiršome.“ Manau, šis posakis labai gerai atspindėjo tuometinę Skandinavijos šalių situaciją, šiandien tinka mums patiems. Be to, jis nusako mano kartos dailininkų vertę, kurios mes iki šiol neįvertinom.

Kodėl, tarkime, šiandien populiari opera? Juk opera tėra banaloki siužetai ir scenoje rėkiantys žmonės, tačiau mus visus tai veikia. Galbūt todėl, jog ten primityviausia prasme „pagautas“ žmogaus buvimas (tokias įžvalgas neseniai patvirtino atsitiktinai išgirstas S. Parulskio komentaras šia tema). Postmodernusis menas, kad ir koks kartais būtų intelektualus, dažnai vis dėlto tėra „niekas apie nieką“, o tai nesulaukia jokio rezonanso, nes žmonėms nekelia emocijų. Visi esame žmonės, emocinės būtybės, ir tie jausmai neabejotinai sugrįš ir į menus, galima sakyti, jau ir dabar grįžta. Kažkada studentai kratėsi akademinio piešimo, o dabar jau pamažu prie jo grįžtama. Manau, po truputį suprantama, kad meistrystė, profesionalumas irgi teikia be galo daug malonumo.

Visada turėjau nuojautą, kad žmogus sugrįš prie žmogaus, tyla prie tylos, triukšmas – prie triukšmo, kitaip tariant, viskas stos į savo vietas.