Umberto Eco: „Mūsų tapatybę sutvirtina kultūra, o ne karai“

Kai kalba pasisuka apie šiuo metu taip dažnai minimą skolų krizę, aš imu kalbėti kaip tas, kuris iš tiesų nieko nesupranta apie ekonomiką, bet turime prisiminti, kad kultūra, o ne karai sutvirtina mūsų europietiškąją tapatybę. Prancūzai, italai, vokiečiai, ispanai ar anglai šimtmečius kariavo ir žudė vieni kitus. Dabar jau 70 metų, kai Europa neregėjo karo ir, matyt, nebesusimąsto, kaip tai iš tiesų yra nuostabu. Vien mintis apie karą tarp ispanų, prancūzų, italų ir vokiečių sukelia šypseną. Tam, kad JAV iš tiesų susivienytų, reikėjo pilietinio karo. Tikiuosi, mums pakaks kultūros ir bendros Europos rinkos, kad pasiektume tą patį.

Neseniai grįžau iš Paryžiaus, kur Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy man įteikė garbingą trečiojo rango Garbės legiono apdovanojimą. Tai vyko kaip tik tuo metu, kai visos Prancūzijos politikai siekė, kad šalies skolinimosi reitingas nebūtų sumažintas, tačiau N.Sarkozy nenorėjo praleisti progos dalyvauti apdovanojimų ceremonijoje. Juokais galėčiau sakyti, jog vienas iš didesnių gyvenimo Europoje privalumų tai, kad galiu gauti sveikinimų gimtadienio proga iš Vokietijos prezidento ir Ispanijos ministro pirmininko. Nė vieno iš jų asmeniškai nepažįstu, bet po to, kai daugybę metų buvome įsikibę viens kitam į gerkles ir įsivėlę į brolžudiškus karus, dabar galime atsipūsti ir galiausiai įvertinti tai, kad kultūrine prasme visi esame europiečiai.

Ir jei man reikėtų apibūdinti kaipgi ta europietiška tapatybė atrodo, kokia ji yra dabar, 2012-aisiais, sakyčiau, kad ji labai plačiai pasklidusi, tačiau sekli. Vartoju šį žodį mėgindamas apibūdinti tai, kas yra per vidurį tarp „paviršiaus“ ir „gilumos“. Jaučiu, kad turėtume tai pakeisti, pagilinti, kol krizė tos tapatybės dalies visai nesudraskė. Štai universitetų mainų programa Erasmus vargu ar dažnai minima ekonomikos ir verslo naujienoms skirtuose laikraščių puslapiuose, bet būtent Erasmus užaugino pirmąją jaunų europiečių kartą. Aš juokais tai vadinu seksualine revoliucija: jaunas vyras iš Katalonijos susipažįsta su mergina iš Flandrijos. Jiedu įsimyli, susituokia, kaip ir jų vaikai, tampa tikrais europiečiais. Erasmus mainų idėja galėtų tapti privaloma. Ir ne tik studentams, bet visiems: taksi vairuotojams, santechnikams, kitų profesijų atstovams. Tai sakydamas, turiu omenyje, kad visiems būtų į naudą praleisti šiek tiek laiko kitose ES šalyse, pažinti kitų šalių gyvenimo būdą ir darbo kultūrą.

Tokia idėja gali paprasta ir patraukli, tačiau pasididžiavimas būnant europiečiu vis labiau užleidžia vietą populizmui ir tiesiog atsainiam svetingumui. Būtent todėl ir sakau, kad mūsų europietiškasis identitetas – seklus. Europos tėvai – Konradas Adenaueris, Alčidė de Gasperis ir Žanas Monė – keliavo palyginti nedaug. De Gasperis kalbėjo tik vokiškai, nes buvo gimęs Austrijos-Vengrijos  imperijos teritorijoje ir, žinoma, neturėjo priėjimo prie interneto, kad galėtų skaityti užsienio spaudą. Jų kuriama Europa buvo atsakas į visus sukrėtusį karą, ir jie pasidalino turimais resursais, kad įtvirtintų taiką. Tuo tarpu dabar mes turime stengtis sustiprinti, pagilinti europietiškąją tapatybę.

Kai per vieną ES miestų merų susitikimą pateikiau idėją, kad Erasmus programa būtų taikoma savivaldybių darbuotojams ir kitiems profesionalams, Velso meras aiškiai pasakė: „Mano miesto žmonės niekada su tuo nesutiks!“ O kai prieš kelias dienas apie tai kalbėjau per vieną Anglijos televiziją, laidos vedėjas mane paprasčiausiai nutildė, nes kur kas aktualiau jam atrodė kalbėti apie eurą ištikusią krizę, apie viršnacionalines Europos institucijas ir naująsias technokratines Graikijos bei Italijos vyriausybes, kurios, matote, nebuvo tiesiogiai renkamos, todėl yra nedemokratiškos.

Ir ką gi aš galėjau atsakyti? Gal derėjo sakyti, kad mūsiškė Italijos vyriausybė yra teikiama prezidento, kurį renka parlamentas, ir tvirtinama to paties parlamento, kuris yra tiesiogiai išrinktas? O gal reikėjo sakyti, kad visose demokratijose yra daugybė institucijų, kurių nariai nerenkami, tarkime, Anglijos karalienė ar Amerikos Aukščiausiasis teismas, tačiau niekas jų nedrįsta pavadinti nedemokratiškais.

Dar prieš krizę europietiškosios tapatybės silpnumas jau buvo gana aiškiai matomas. Tarkime, tada, kai Konstitucijos projektas buvo atmestas referendumu. Bet ar būta ko stebėtis? Juk dokumentą sukūrė išimtinai politikai, ir išsilavinusiems žmonėms nebuvo jokios galimybės dalyvauti rengiant dokumentą, o su rinkėjais jis taip pat nebuvo aptariamas. Tas pat nutiko ir su euro banknotais, kurie buvo sukurti be įprastų svarbių ir reikšmingų žmonių portretų, o tik su  nuasmenintais gamtovaizdžiais ar architektūros elementų vaizdais. O jei dar kalbėtume apie religingumą, tai apie mūsų identiteto nusilpimą tikrai nemažai sako faktas, jog JAV tapo pačia religingiausia šalimi, tuo tarpu Europai religija, atrodo, visai neberūpi. Deja, taip yra.

Kai dar buvo gyvas popiežius Jonas Paulius II, vyko labai daug ir įtemptų diskusijų apie tai, ar dera pritarti tokiai Europos Konstitucijai, kurioje neminimos mūsų civilizacijos krikščioniškos šaknys. Šioje diskusijoje dominavo pritariantieji sekuliariai pozicijai, ir jie dėl to pernelyg nesuko sau galvos. Bažnyčia, žinoma, kategoriškai prieštaravo. Tačiau buvo ir trečias kelias, kur kas sunkesnis ir ilgesnis, bet jis tikrai dabar būtų suteikęs mums tvirtybės.

Tas kelias – būtinybė kalbėti ir atsižvelgti į visas pagrindines tradicijas, pagimdžiusias Europą – antikinę graikų-romėnų tradiciją, neabejotiną judaizmo indėlį ir krikščionybę. Savo istorijoje vienu metu turėjome Venerą ir Nukryžiuotąjį, Bibliją ir skandinavų mitus, kurių apraiškos dabar gyvos Kalėdų eglutės puošimo tradicijoje, daugybėje švenčių ir kitų kultūrinių simbolių. Europa – žemynas, gebėjęs sulydyti į vieną visumą daugybę tapatybių, tačiau jų nesupainioti ir nesumaišyti.

Per šią prizmę aš  regiu ir Europos ateitį. Kas dėl religijos, tai būkime atidūs. Daugybė žmonių, kurie nebeina į bažnyčią, nė kiek ne menkiau tiki prietarais ir jais remdamiesi konstruoja savo gyvenimą. Ir daugybė tų, kurie sakosi esantys nepraktikuojantys katalikai, savo piniginėse nešiojasi šventųjų paveiksliukus.

Su visais savo trūkumais ir netobulumais globali rinkos ekonomika pasaulinį karą paverčia vis mažiau tikėtinu. Net ir tarp tokių šalių kaip Kinija ir JAV. Europa niekada netaps Jungtinėmis Europos valstijomis, t.y.  į JAV panašia  šalimi su  visiems bendra kalba. Mes turime tiek daug kalbų ir kultūrų, kad idėja apie, tarkime, bendrą laikraštį visai Europai skamba kaip utopija. Tuo tarpu internetas mums ne tik sudaro galimybes, bet tam tikra prasme ir priverčia vienas su kitu susidurti. Mes gal ir neskaitome rusiškai, bet galime rasti daugybę puslapių apie Rusijos įvykius mums suprantama kalba. Tad taip netiesiogiai susidurdami vienas su kitu imame ir vieni kitais labiau domėtis.

Ir ant euro banknotų norėdami aiškiai deklaruoti savo tapatybę, mano galva, galėtume spausdinti ne gamtos vaizdelius, ir ne politikų ar lyderių, kurie skaldė Europą, atvaizdus, bet veidus tų kultūros atstovų, kurie mus vienijo: nuo Dantės iki Šekspyro, nuo Balzako iki Roselinio. Ir turime kuo daugiau skaityti. Tokių knygų, kurios padėtų geriau suvokti kultūrinius skirtumus ir pažinti kitas kultūras. Tikiu, kad būtent taip pamažu ir po truputį pagilinsime savo europietiškąją tapatybę.

Parengta pagal The Guardian.co.uk.