2012 02 08

Gražina Bielousova

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Mažos bažnyčios didelė dilema

Tęsdami pažintį su įvairių krikščioniškųjų konfesijų krikščionimis, turime gerą progą iš arčiau pažvelgti į nedidelės, Lietuvos jungtinės metodistų bažnyčios patirtį, kuria dalijasi kunigė Gražina Bielousova. Autorė šiuo metu yra LCC tarptautinio universiteto Teologijos ir anglų kalbos katedrų dėstytoja.

Turiu prisipažinti, kad aš nuoširdžiai myliu mažas protestantiškas bendruomenėles, kurios kaip druskos grūdeliai nubarsčiusios visą Lietuvą. Galbūt todėl, kad pati įtikėjau mažoje bažnytėlėje, o po to ir tarnavau nedidukėse parapijose įvairiose Lietuvos vietose. Ta mano meilė kyla ne iš kažkokios iškreiptos idilės, kurioje įsivaizduočiau, kaip keliolika Dievo namiškių gera kavą po pamaldų, ir kaip pirmieji tikintieji viską laiko bendrai. Greičiau todėl, kad man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

„Pasiskolintos“ teologijos problema

Kadangi lietuviška evangelinė mintis dar tik nedrąsiai žengia pirmuosius žingsnius, ir mes kol kas neturime aiškiai suformulavę savo kontekstualinės teologijos, tai yra sistematiškai neatsakę į klausimą, kaip Evangeliją reikėtų suprasti Lietuvos kontekste, ir neturime susikūrę lietuviškosios ekleziologijos – supratimo, apie tai, kas yra bažnyčia ir koks jos vaidmuo Dievo išganymo plane, dažnai skolinamės bažnyčios sąvoką ir veikimo principus iš tų kraštų, kur evangelinės bažnyčios yra stiprios. Ne paslaptis, kad daug ką esame perėmę iš protestantiškų kraštų, o ypač iš JAV evangelikų. Iš čia importuojame ir megabažnyčių įvaizdį, ir tūkstantinių atsivertimų lūkesčius, ir evangelizacijos modelius, ir bažnyčių steigimo principus. Tačiau tai darydami susiduriame su šiokia tokia problema: teologija ir ekleziologija perimta iš protestantiškos aplinkos atsako į klausimą, kaip bažnyčiai gyvuoti kontekste, kuriame konfesijų įvairovė ir protestantizmas yra savaime suprantami, netgi sudaro neatskiriamą socialinio gyvenimo peizažo dalį. Lietuvoje tokiame kontekste gimusias idėjas taikyti sudėtinga, nes protestantiškų bažnyčių egzistavimas ar religinė įvairovė čia toli gražu nepriimami kaip savaime suprantami. Nors veikia ta pati Dvasia, bet jos apraiškos Lietuvoje gali smarkiai skirtis nuo amerikietiškų bažnyčių.

Lietuviškos bažnyčios dilema

Perėmę protestantiškųjų Vakarų teologinę mintį, mes taip pat perimame ir tokias populiarias idėjas kaip kad „sveika bažnyčia auga“, „evangelizuok visus, visur ir visais būdais“, ir „po dvejų metų – bendruomenės branduolys, po penkerių – ir visa bažnyčia“. Bet didžiam ganytojų ir bažnyčios žmonių nusivylimui, staigaus augimo (o kartais ir augimo išvis) nematyti. Jei bažnyčia auga labai nežymiai ar kurį laiką netgi mąžta, ar pastorių ir kunigų tarnystė, tikinčiųjų pastangos ir net pats bendruomenės egzistavimas yra vertas ir reikalingas? Jei bažnyčios gyvavimo priežastis yra Mato 28 skyriuje Jėzaus duotas paliepimas „daryti mokiniais visų tautų žmones“, tai bažnyčia, kuri to negali matomai ir apčiuopiamai įgyvendinti, rodosi, neturi ir pagrindo gyvuoti.

Klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Aš jokiu būdu nenorėčiau nuneigti Didžiojo Paliepimo svarbos ar to, kad mūsų, kaip krikščionių, užduotis yra skelbti Evangeliją. Priešingai, aš visa širdimi palaikau šią idėją. Bet norėčiau pasiūlyti keletą minčių, kurios galbūt padės pažvelgti į evangelizaciją ir bažnyčios gyvavimo tikslą sekuliarėjančioje, emigruojančioje, postmodernioje Lietuvoje kiek kitaip.

Naujų tikinčiųjų stoka: kieno atsakomybė?

Visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį į tam tikrą „išteisinimo darbais“ teologiją, kuri kartais užsimaskavusi tūno net ir tarp pačių karščiausių evangelistų. Besiklausant jų, galima susidaryti nuomonę, kad krikščionio išgelbėjimas, o kartais net ir vieta amžinajame gyvenime, priklauso nuo žmonių, kurios jis atvedė pas Kristų, skaičiaus. Iš tiesų palydėti brolį ar seserį pas Kristų, matyti atsivertimo džiaugsmą yra didelė dovana ir malonė, kuri atnaujina ir paties skelbiančiojo tikėjimą, ir sustiprina bendruomenę, į kurią ateina įtikėjusysis.

Tačiau įtikėjimas nėra tikinčiojo nuopelnas, bet Dievo darbas. Žmogus, kurio pastangos liudyti Evangeliją nedavė vaisių, nėra mažiau brangus Dievo akyse nei tas, kuris atvedė pas Viešpatį tūkstančius. Jėzus, kalbėdamas apie Dievo karalystės atėjimą, pateikia sėjėjo pavyzdį: šis sėja sėklą, bet augimas nuo jo nepriklauso (Mk 4, 26–29). Jėzui antrina ir apaštalas Paulius, sakydamas: „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus užmokestį už savo triūsą. Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba“ (1 Kor 3, 6–9). Šios eilutės atskleidžia, kad sėjėjo – evangelisto darbas yra skelbimas, ir jis atsakys už savo triūsą, ir bus vertinamos jo pastangos sėti sėklą. Bet už rezultatus – už derlių, už atsivertimą – atsako Dievas. Be abejo, tai neatleidžia tikinčiųjų nuo atsakomybės už nuoširdų, pagarbų skelbimą, kylantį iš meilės Dievui ir artimui; greičiau, žinojimas, kad evangelizacijos vaisiai yra Dievo rūpestis, suteikia laisvę skelbti Evangeliją tais būdais, kuriuos tikintieji mato esant tinkamus savo situacijoje, pasikliaujant, kad Viešpats subrandins derlių ir nuims jį atėjus tinkamam laikui.

Bažnyčia kaip Dievo įrankis atkuriant pasaulį

Kitas svarbus suvokimas mažai bendruomenei – tai, kad mes esame pakviesti keisti pasaulį, kuriame gyvename ir tarnaujame. Kitaip tariant, nedidelis žmonių skaičius neatleidžia bendruomenės nuo dalyvavimo Dievo darbe atkuriant pasaulį. Kalno pamoksle Jėzus primena savo mokiniams, kad jie yra pasaulio druska ir šviesa. Kaip nedidelis druskos žiupsnis pasūdo visą puodą viralo, taip ir maža bendruomenė gali realiai keisti žmonių gyvenimus savo mieste, gyvenvietėje ar kaime.

Pats bažnyčios egzistavimas yra ženklas pasauliui, jog Dievas yra ir kad jis neapleido žmonijos.

Kai tarnavau nedidelėje bažnytėlėje Kybartuose, kiekvieną savaitę keturios moteriškės maitindavo vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Kassyk stebėdavausi tuo išradingumu, kurį parodydavo moterys, sočiai pamaitindamos per dvidešimt paaugliškai nepasotinamų valgytojų už šimtą litų. Jei Kybartuose nebūtų buvusios nedidukės metodistų bendruomenės, daugiau nei dvidešimt vaikų būtų likę alkani. Kiekvienas miestas ar miestelis turi savų poreikių, į kuriuos gali atsakyti bažnyčia, liudydama Dievo meilę. Dalyvaudama Dievo darbe ir eidama pas tuos, pas kuriuos eidavo ir Kristus, bažnyčia dalijasi Dievo misija pasaulyje ir toje misijoje atranda ir savo pašaukimą, prasmę ir džiaugsmą būti bažnyčia ten, kur ją pašaukė Dievas.

Bažnyčia kaip ženklas: nėra Dievo pamirštų kampelių

Galvojant apie mažą bendruomenę dar norėtųsi pridurti ir tai, kad pats bažnyčios egzistavimas yra ženklas pasauliui, jog Dievas yra ir kad jis neapleido žmonijos. Vertinant grynai iš žmogiško požiūrio, krikščionybė jau turėjo būti seniai išnykusi. Tai, kad bažnyčia ne tik neišnyko, bet ir toliau gyvuoja, steigia naujas bendruomenes, vykdo misijas, keičia žmonių gyvenimus Šventosios Dvasios jėga yra liudijimas, kad vyksta kažkas daugiau nei vien žmonių pastangos, masinė haliucinacija ar senų tradicijų gaivinimas. Ten, kur yra bažnyčia, žmonės negali teigti, kad jie gyvena Dievo pamirštame kampelyje, nes būtent ta bendruomenė, kad ir kokia maža, yra priminimas, jog gyvasis Dievas, Emanuelis, yra jų tarpe ir kviečia žmones pas save. Rinkdamiesi į pamaldas, Biblijos studijas, susitikimus namuose tikintieji liudija aplinkiniams būtent tai.

Išpažintis ir kvietimas

Baigdama turiu prisipažinti, kad kai tarnavau tose mažose bažnytėlėse Lietuvos užkampiuose, matyti prasmę, kodėl visa tai darau, nebuvo lengva. Šis suvokimas atėjo apmąstant savo patirtį „post factum,“ po to, kai pasitraukiau iš tarnystės parapijose. Man pačiai teko atsakyti sau į klausimą, ar treji metai praleisti ganant nedidukes bendruomenes buvo beprasmiai, nes dažnai savo darbo vaisių nematydavau. Iš to apmąstymo išniro ir mano pačios „erezijos“, klaidingi įsitikinimai apie sėkmę, bažnyčios pašaukimą ir Dievui patinkančią tarnystę. Permąsčiusi protestantiškų bendruomenėlių Lietuvoje egzistavimo tikslą, Klaipėdoje kas sekmadienį einu į mažą bažnytėlę, kurioje su broliais ir seserimis bandau rasti atsakymą į klausimą, kaip kartu galime liudyti prisikėlusį Jėzų šiame mieste.

O tuos bendradarbius Kristuje, kurie ieško atsakymo į klausimą, koks jų bendruomenės egzistavimo tikslas, ar įkvėpimo pradėti kažką naujo savo nedidukėje kaimenėje, norėčiau pakviesti į konferenciją „Bažnyčia kaip misijinė bendruomenė“, kuri vyks jau netrukus, vasario 17–18 dienomis, Klaipėdoje, LCC tarptautiniame universitete.