V. Putino režimo likimas – B. Berezovskio rankose

Andrejus Piontkovskis yra politikos apžvalgininkas, nuoseklus Putino režimo kritikas.

Štai kažkada sugalvojo, kad į akis nekrentantis pilkas žmogelis, ištikimai tarnaujantis nepopuliariai Rusijos prezidento šeimai, gali tapti naujuoju prezidentu. Tuoj puolė važinėti po visą valstybę ir įkalbinėti gubernatorius vienytis į naują Kremlių palaikančią partiją. Įkalbėti pavyko tik tris ar keturis, kurie buvo labiausiai įklimpę į korupcijos skandalus, ir vieną, kuris tiesiogiai buvo prisidėjęs prie opozicijai priklausančios žurnalistės nužudymo. Po poros mėnesių ši „partija“ neįtikėtinai laimėjo parlamento rinkimus.

Kas turėjo įvykti per tuos du mėnesius, ir kodėl toks įžvalgus pasirodė didysis kombinatorius, investuojantis į tarsi beviltiškus projektus?

Nieko ypatingo. Tik Šamilio Basajevo reidas į Dagestaną, šimtai žuvusių rusų karių ir šimtai žuvusių dagestaniečių, sprogimas Maskvoje ir Volgodonske (žuvo apie tūkstantį žmonių), masinis bombardavimas ir nauji karo veiksmai Čečėnijoje (čia jau sunku suskaičiuoti žuvusius karius bei civilius). Beje, visi šie veiksmai ir aukos atvedė prie R. Kadyrovo, prie juosmens pasikabinusio auksinį pistoletą ir gaunančio dosnią Rusijos duoklę.

Šiame fone Berezovskio teležudikai, vadovaujami jo numylėtinio Dorenkos, ruošė kelią „sukčių ir vagių“ partijai bei naujajam nacionaliniam lyderiui, valdančiam iki gyvenimo pabaigos. Ekranuose vis pasirodydavo ryžtingas vyriškis, tai su kariniu munduru, tai su kimono, tai šiaip su ryžtingai iškeltu kumščiu, jis vedė mus nuo pergalės prie pergalės.

Trys partijos, trys sudedamosios putinizmo dalys sudarė absoliučią daugumą naujajame parlamente. Tai korumpuoti gubernatoriai, V. Žirinovksis ir V. Putiną garbinantys „liberalai“. Pastarieji buvo įsitikinę, kad pagaliau išsipildė jų svajonė apie Rusijos Pinočetą, kuris geležine ranka veda valstybę į „liberalias reformas“ ir šviesų rytojų. Taip, kelyje į tą rytojų galbūt teks paaukoti tūkstančius žmonių, tačiau juk visos reformos turi savo kainą.

Praėjo 12 metų, ir tas šviesus rytojus, už kurį kovojo geriausi Rusijos protai, galutinai atėjo. Liberalai ir toliau tarnauja V. Putino vyriausybėje ir vagia jau ne milijonais, bet milijardais dolerių. Kartą per metus nuvažiuoja į Davosą ir perskaito entuziastingas paskaitas apie 100 V. Putino žingsnių, kurie Rusiją pakylės iš 120 į 20 vietą civilizuotų valstybių sąraše.

Kriminalinės revoliucijos praryja ne tik savo vaikus, bet ir tėvus. Ryškus ir talentingas B. Berezovskis pernelyg išsiskyrė pilkame lojalių vykdytojų fone. Labai greitai jam teko emigruoti. Ten jam iš karto „atsivėrė akys“, ir jis staiga suprato, koks kvailas ir naivus jis buvo, net išnyko atminties „skylės“, pasakojant apie 1999 metus.

Štai prieš metus B. Berezovskis pareiškė: „1999 metais, prieš rudenį vykusius rinkimus, buvo pasiektas slaptas susitarimas tarp Basajevo ir Udugovo bei Kremliaus atstovų dėl to, kad reikalingas dar vienas pergalingas (Rusijai) karas Kaukaze. Udugovas aptarti detalių net buvo atskridęs į Maskvą. Berezovskis apie tą planą žinojo, svarstė jį su Udugovu ir anuometiniu premjeru Stepašinu, bet esą jam nepritarė. Pagrindiniai šio plano šalininkai buvo Stepašinas ir Putinas, kuris, beje, tuo metu pagal pareigas kuravo situaciją Čečėnijoje.

Šis nepaprastai svarbus Berezovskio liudijimas apie V. Putino karo nusikaltimą gali būti patvirtintas kitų šaltinių.

B. Berezovskis – aistringas ir įsitraukiantis žmogus. Kažkada jis padarė viską, idant atvestų V. Putiną į valdžią. O dabar, regis, supratęs savo kaltę prieš Rusiją, kiek pavėluotai bando ištaisyti savo klaidą. Jis rašo ugningus laiškus V. Putinui, reikalaudamas atsistatydinti, kreipiasi į parlamentines partijas, tačiau negauna jokio atsakymo.

Kita vertus, būtent B. Berezovskis šiandien savo rankose laiko V. Putino likimą. Tiesą pasakius, taip pat ir savo. Trumpas paatviravimas nelabai žinomame straipsnyje – viena, plačiai paviešinta medžiaga, iliustruota dokumentais ir liudininkų atsiminimais, apie Stepašino ir Putino susitikimą su Udugovu, rengiant Basajevo žygį į Dagestaną, – visai kas kita.

Net ir didžiausius putiniško „stabilumo“ gerbėjus sukrėstų šio režimo ištakų paslaptis. Tačiau suprantama, kodėl, regis, drąsus Berezovskis neskuba to daryti. Tai, kad jis pats dalyvavo derybose, tikrai jo nepuošia. Net jei jis iš tiesų prieštaravo. Kuo jo prieštaravimas pasireiškė? Jis privertė kolegas pakeisti nuomonę, kreipėsi į prezidentą ar visuomenę, juk valdė tiek laikraštį, tiek televizijos kanalą? Ne, jis nieko nepadarė, idant nusikaltimas nebūtų įvykdytas.

Maža to, jis ryžtingai klojo kelią V. Putinui į valdžią, kūrė jį aptarnaujančią „partiją“, net ir po Š. Basajevo išpuolio. Jis puikiai žinojo, kokią kainą tenka mokėti. Jis viešai nesuabejojo tuo, kad sprogimas Maskvoje ir Volgodonske, apie kuriuos kažkodėl valdžia žinojo iš anksto ir net prasitarė apie tai, yra teroristiniai aktai.

Nepaisant visko, esu įsitikinęs, kad B. Berezovskis privalo viešai prabilti. Jei jis iš tiesų, kaip teigia, labai skaudžiai išgyvena dėl to, kas vyksta jo Tėvynėje, jis turi nustumti į antrą planą egoizmą ir pasirūpinti, kad žmogus, kuris yra karo nusikaltėlis, nebūtų vėl išrinktas Rusijos prezidentu.

Taip pat B. Berezovskiui derėtų suprasti, jog kiekviena valdžia, kad ir kokia ji būtų, kuri pakeis V. Putiną, privalės iš naujo imtis tirti šio režimo klastotes, taip pat ir Š. Basajevo žygio aplinkybes. Tad B. Berezovskiui tikrai kada nors teks liudyti teisme. Išmintingiau, jei jis savo liudijimus pateiktų dar iki tokio teismo pradžios ir bent iš dalies tuo nuplautų savo kaltę.

Pagal Kasparov.ru parengė Andrius Navickas.