Laiškai iš kaimo. Sausio anomalijos pamoka

Sausio 2-oji

Palydėdami praėjusius metus, vis laukdami balto sniego, galėjome apgailestauti, kad nebuvo ir tų gražiųjų gruodžio saulėlydžių. Gruodį besileidžianti saulė kartais būna ryškiai raudona ir visai šalta – gali į ją tiesiai žiūrėti. Didelė ir raudona. Kai tokia saulė slepiasi už horizonto linijos, kai vieną minutę matai jos tiktai pusę, tada ir supranti: šitokie aiškūs saulėlydžiai gali būti tiktai gruodį. Bet reikia sniego ir šalčio, tik tada tas gruodžio saulės raudonumas yra toks ypatingas.

Nebuvo šitaip praėjusį pirmąjį žiemos mėnesį. Ir tiktai pačią paskutinę gruodžio dieną pro debesis nedrąsiai pažvelgė saulė ir gelsvai nuspalvino smiltyninės rugiaveidės kalnelį. Tas geltonumas pasirodė tikrai ypatingas, nes ir balto tirpstančio sniego dar buvo, ir bukutis čia pat aidžiai pavasariškai švilpčiojo – nesuprasi, koks dabar metų laikas. Geltona spalva turi daug atspalvių, bet balto sniego apsuptas  rugiaveidžių geltonumas yra labai keistas, jo niekaip negali palyginti su kiaulpienių, arnikų ar debesylų žiedais. Atsiranda kažkoks nerealus mirgėjimas, ypač jei sniegas tirpstantis. Melsvo dangaus fone tas geltonumas gali priminti ir efemeriškąją vaivorykštę.

Tada atrodo, kad šitaip turėtų prasidėti pamoka apie impresionizmą. Klausimas, ar būna toks nerealus mirgėjimas, kokį pamatė impresionistai, matyt, yra daugiau gamtamokslinis nei estetinis. Klausimas yra toks: ar tu, kuris abejoji Prancūzijos dailininkų nuoširdumu, nors kartą matei, kaip Lietuvoje vasario mėnesį pražydusius lazdynus apkrinta baltas sniegas? Kas tada darosi ir kas matosi?..

Susirandu pageltusius „Šeškučių dienoraščio“ puslapėlius, ir sugrįžtu į tą jau tolimą mūsų žiemų anomaliją: „1990 m. vasario 17 d. Sninga. Bet šalčio nėr. Tik naktį pašąla, o dieną vėl laša nuo stogų ir medžių. Ir vis sninga. O juk ir gruodis, ir sausis buvo be sniego. Pavėlavęs sniegas – koks lauktas, bet prašmatnus ir tarytum laikinas jo baltumas. Nesušalusi žemė tirpdo jį ir jau kvepia tamsūs pernykščiai drebulių lapai. Keista, kad vasario viduryje gali užuosti rudenišką pūvančių lapų dvelksmą. Bet keisčiausia, kad apsnigusių eglių ir pušelių fone sugeltonavo lazdynų žirginiai. Lazdynai pražydo! Sužydo jie, žinoma, anksčiau, nes sausis buvo šiltas, bet sniegas dabar parodo, kokie ryškūs lazdyno žirginiai. Balta, balta visur, o geltonomis spurgomis pasidabinę krūmai švyti iš tolo…“

Buvo taip prieš 22 metus, net ir be šių dienoraščio lapelių gerai prisimenu tą netikėtą švytėjimą. Į tolimąją Gegužraibių pievą prie Šeškučių balų keliaudavau kiekvieną sekmadienį, buvo labai gera matyti, kad visai šalia Vilniaus yra išlikęs pirmykštis kraštovaizdis, kuriame suminti tiktai žvėrių takai. Eini, būdavo, tais takeliais, ir apninka tave toks laukiamas, keistas baugumas – štai, štai, rodos, susitiksi žvėrį ir pažvelgsi jam tiesiai į akis…

Šių sekmadieninių išvykų įspūdžius atspausdinau 1990-aisiais pirmajame „Kūlgrindos“ almanacho numeryje. (To almanacho tiražas – penkiolika tūkstančių egzempliorių – štai koks tada buvo išlaisvinto žodžio poreikis). Apybraižoje „Takai, kuriais vaikšto žvėrys ir žmonės“ citavau tada Rabindranato Tagorės žodžius: „Aš dažnai susimąstau, ar iš tikrųjų žmogus tiek daug skiriasi nuo žvėries. Gal dar galėtume prisiminti anas tolimas dienas, kai visi mes vaikščiojome vienais takais. Gal dar yra išlikę mūsų giminingieji pėdsakai kokioje pirmykštėje, žmogų ir žvėrį glaudusioje girioje tartum rojuje. Ir galgi vieną sykį bežodė nežemiška mūsų širdžių muzika staiga pabudins atmintį, sugrąžins mums anas stebuklingąsias dienas. Žvėris pasitikėdamas sustos ir įsižiūrės mums į akis, o mes, neslėpdami jaudulio, taip pat su meile įsižiūrėsime į akis jam, žvėriui. Susitiksime kaip brangiausi draugai, vos vos beatpažinę vienas kitą, nes kažin kokia stulbinanti jėga staiga bus nuplėšusi nedovanotino užsimiršimo kaukes, kuriomis mus yra paženklinęs laikas.“

Taip samprotavo Indijos mąstytojas dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Ir kai 1998-aisiais perskaičiau Vitoldo Gombrovičiaus prisiminimus lietuviškai, kur buvo aprašytas jo susitikimas su karve Argentinoje (Karvė žiūri į žmogų, o žmogus – į karvę), man pasirodė, kad originalumo čia yra nedaug. Beje, filosofė Jūratė Baranova apybraižoje „Baimė turėti ir baimė netekti“ (2008) šią Vitoldo Gombrovičiaus mintį iškelia kaip labai originalią. Bet juk Rabindranatas Tagorė šitaip rašė daug anksčiau…

Nereikalingi, žinoma, čia jokie įtarinėjimai, būna juk, kad ir fizikos dėsnis beveik vienu metu užrašomas skirtingose vietose. O gal visas šias praėjusių metų asociacijas lengvai išaiškintų nepamirštamasis Vytauto Almanio herojus – tolstojininkas Andrejus Kalendra: reikia būti savimi, nieko neskriausti ir ramiai dirbti tau skirtus darbus, nes vis tiek visos valdžios yra blogos. Tikrai gerą apybraižą paskelbė šis originalus prozininkas iš Akmenės krašto gruodžio mėnesį „Metuose“. Tokie sugrįžimai į nutolstantį mūsų kaimynų gyvenimą moko daugiau, nei pasaulinio garso autoritetai.

Trasnyko kaimas. Brolių Černiauskų nuotrauka

Sausio 9-oji

Rimantas Šavelis, atiduodamas skaitytojams apsakymų rinktinę „Langinė vėtroje“ (leidykla „Versus aureus“), prašo sustoti ir paklausyti, „kaip stygose nerimsta vėjas, … kaip graudžiai skamba krioklio vanduo, apkeliavęs dangų ir žemę ir vėl grįžtąs į debesų takus…“ Raginimas paprastas, bet svarbus, žinant, kaip smarkiai skuba dabar visas pasaulis.

O dar ne taip seniai šitokio akstinimo visai nereikėjo, visi sodiečiai skubėjo saikingai, rodos, tada ir vasaros buvo ilgesnės. Maža to, be priežasties užsisvajojęs žmogus buvo kažkoks neaiškus, tarsi pamiršęs, kur eina. Čia lengviausiai atsimenamas yra toks Romo Sadausko aprašytas Basalykas iš Latežerio: kai jis ankstų rytą bent kiek pastovėjo prie pirkios, rankoje jau turėdamas kašaitį, taigi susiruošęs grybauti, šitaip save subarė: „Šimai, necinginiauk“.

Štai šita Romo Sadausko apylinksmė proza, prieš dešimtį metų sudėta į knygą „Raibas gyvenimėlis“, iki šiol tebėra visiškai neįvertinta. Tiesa, vienu ausiu teko girdėti, kad Alytaus teatras scenoje vaidina linksmiausius ir absurdiškiausius to raibo gyvenimėlio epizodus. O uolus Romo Sadausko prozos skaitytojas Apolinaras Janušauskas iš Salininkų vieną kartą, jau seniai, man pasakojo, kad ši knyga tikrai nusipelno Žemaitės premijos, nes būtent čia yra pati tikriausia, pati švariausia… pietvakarinių dzūkų šnekta.

Taigi, kodėl Rimantas Šavelis kviečia sustoti, pasiklausyti ir kažką svarbaus suprasti? Kviečia tarsi paklusdamas šiandienei madai: visi baisiai skuba ir visi sako, kad taip gyventi negerai. Gerai yra, kai neskubi, ypač Šiaurės Lietuvoj, kur geras alus ir ramūs kaimynai. Apie tokio neskubaus gyvenimo prasmę geriausiai yra parašęs pasvalietis Petras Vasinauskas. Šio neordinarinio profesoriaus dienoraščiai, beje, taip pat dar laukia nesulaukia skaitytojų, nes, pavyzdžiui, garsioji knyga „Kelionė arkliu po Lietuvą 1975 metais“ išleista 1996-aisiais tiktai keturių šimtų egzempliorių tiražu. Tai yra nepaprastas žemdirbystės profesoriaus dokumentas, deja, jau beveik užmirštas. O Rimanto Šavelio proza man labai primena a. a. Antaną Čalnarį, kurio apsakymuose labai ryškus kaskart iškylantis buitinis absurdas.

Absurdiškų situacijų gausu ir Romo Sadausko „Raibame gyvenimėlyje“, bet čia autorius (ir skaitytojas) tik smagiai pasijuokia, įsiklausydami, beje, ir į tą tikrai dainingą dzūkų tarmę. Gražus,raibas ir beveik lengvas tas gyvenimas ant dzūkiško smėlio, ypač garsiajame Švendubrės kaime, į kurį Romas Sadauskas, matyt, dažnai užsukdavo, jei tokių gražių nuotykių regėjo. Gi Antano Čalnario ir Rimanto Šavelio herojai susiduria su esminiais, egzistenciniais klausimais… Geri Antano Čalnario apsakymai yra tarytum prapuolę, bet jeigu dabar, metų pradžioje, parūpo prisiminti labiausiai užmirštus autorius, tai pirmiausia gal reiktų susirasti Vito Žvirdausko knygą „Šeštasis keleivis“, kurią 1993 m. išleido „Nemuno“ redakcija. Palydėdamas šiuos tikrai įdomius apsakymus, Algimantas Mikuta rašo apie skandalingą neteisybę, lydėjusią Vito Žvirdausko kūrybą ir gyvenimą.

Sausio 23-ioji

Kai labai greitai prikrinta daug sniego, kai tiktai ūdra gali lengvai liuoksėti palei mažą upelį, vis panirdama į ledinį vandenį, gražiausiai pirmykščio baltumo oazėje atrodo ryškiai raudoni geležingi virduokliniai šaltiniai. Sniegas apsupa tyliai burbsinčią rausvą verdenę, ir Gamta parodo dar vieną rato idėją. Kai sniego nėra, tą virduoklio apskritimą gali pažeisti purienos ar viksvos, o dabar virduoklio apskritimas yra idealus.

Tokia pat apvali plaukia Nemunu ir ledo lytis, kai ją nuolat suka srovė… Labai staiga atėjo žiema, sniego jau beveik trisdešimt centimetrų. Ir pirmoji tikra pūga šiandien, kai čia pat pusiaužiemis. Važiuoju dviračiu lyg su geležiniu elniu, kelias labai sunkus, ir šiaurės rytų vėjas nedraugiškas, bet kaip džiugiai mane puola pakelės šunys ir šuneliai. Kažin ar šitaip nori jie sušilti, ar jiems taip labai patinka pūga? Rudenį buvo daug niūrių ūkanotų dienų, kai visi žmonės ir gyvūnai atrodė apsnūdę, o dabar ta melancholija visai nutolo. O gal ne tik sniegas, ne tik pūga visus džiugina, bet ir sugrįžtanti saulė, dar nedrąsus, bet jau jaučiamas pavasario artėjimas.

Merkinės piliakalnis. Brolių Černiauskų nuotrauka

Sausio 31-oji

Kolegoms sakiau, kad šiandien tikrai atvažiuosiu į Merkinę, o kūrenu sau dvi krosnis ir lesinu paukštelius. Kodėl pamelavau? Priežasčių keletas, bet gal svarbiausias čia yra šaltis. O labiausiai, matyt, užšalo sąžinė. Sulėtėjo bet koks darbas, mąstymas ir vertinimas. Kol supranti, kad negerai pasielgei, praeina daug laiko… Šitaip yra įvertinęs situaciją vienas herojus iš Vladimiro Korolenkos tremtinio užrašų („Mano amžininko istorija“). Tai buvo seniai Sibire. O Viačeslavo Šiškovo romane „Rūsčioji upė“ yra toks epizodas: tolimame Sibiro mieste naktį budintis gatvės policininkas, apsirengęs dvejais kailiniais, susiveržęs plačiais diržais, pargriūna ir nebegali atsikelti, eina pro šalį vagys, pakelia nelaimėlį tvarkos saugotoją (žmogus vis dėlto) ir nuskuba toliau… Tokia, matyt, ir buvo tvarka anuometinės Rusijos pakraščiuose, tose žemėse, kurias Maskva prisijungė penkioliktajame amžiuje po sėkmingo kazoko Jermako žygių už Uralo.

Sibiro platybėse, iš kurių meteorologai atvarė mums dabar tokį šaltą anticikloną, yra visko. Atrodo, kad jau devynioliktajame amžiuje atsirado toks sibiriečio tipas, kurio socialinės antropologijos žinovai dar iki šiol negali dorai paaiškinti. Kokios priežastys lėmė, kad būtent čia atsirado tas nepaprastai tvirtas, ištvermingas, darbštus ir sveikas sibirietis? (Beje, jis nėra nei žemdirbys, nei klajoklis gyvulių augintojas). Baikalo, Amūro, Kamčiatkos tautelės buvo labai prisitaikiusios prie čionykščio kontrastingo klimato, bet jeigu sveikatos kriterijus yra vidutiniškas žmogaus amžius, tai tie sibiriečiai kolonistai visus vietinius aborigenus tuoj pat pralenkė.

Bet argi kolonistai buvo kokie sveikuoliai? Kėlėsi į Sibirą net ir varguoliai valstiečiai, sužinoję, kad žemė ten duodama dykai. Važiavo už Uralo ir nuotykių ieškotojai, ir aukso sijotojai, ir valgomosios druskos kasėjai, ir medžiotojai, ir pirkliai. Jokio „bendro vardiklio“ nėra, o štai atsirado sibirietis – pats tikriausias sveikatos pavyzdys. Bent šitaip mąsto ir rašo devynioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus literatai. Ir ypač Peterburgo inteligentai stebėjosi tuo sibiriečiu, jeigu jis staiga iš tokios tolybės atsirasdavo – kailiniuotas, veltiniuotas, prisivalgęs laukinių bičių medaus, kedro riešutų ir tikros mėsos. (Andrejus Pečerskis rašo, kad Sibire didžiausias skanėstas yra tekšės uogos, ištroškintos ką tik nušautos meškos žarnose).

Štai taip mus, lietuvius, matyt, ir veikia staiga atėjęs Sibiro anticiklonas: nuo šalčio sulėtėjęs mąstymas priartina kažkokį romantišką tolimų žiemų vaizdą. Bet tasai sibiriečio fenomenas nėra labai romantizuotas. Taip buvo. Ir kaip gaila, kad būtent iki šito fenomeno mįslės neatėjo kadaise garsusis mūsų antropologas ir keliautojas Antanas Poška.