2012 02 16

bernardinai.lt

Kamanė

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Alfas Pakėnas. Iš budinčiojo užrašų (1)

1998 m. kovo 10 diena, antradienis

    Šiandien – Keturiasdešimties parlėkusių paukščių diena. Šiandien – Keturiasdešimties kankinių diena. Ir poeto Justino Marcinkevičiaus gimtadienis – jam 68 metai. Gražus atsineštinis vardas – Justinas. Paukštis, kankinys ir poetas. Jaučiu stiprų, giluminį ryšį tarp šių žodžių. Poetas ir yra paukštis, kankinys, šventasis.

  „Džiaugsmas nekūrybingas. Jis neturi katarsio. Didžiausius dvasios stebuklus kuria skausmas ir kančia. Todėl didelis menas visada moko kentėti. Kodėl jūsų tas eilėraštis toks liūdnas, — kartais klausia koks nors skaitytojas. Todėl, kad jis nenori žiūrėti  į gyvenimą paviršutiniškai. Džiaugsmas – sočiųjų religija. Jis nepavojingas. Į jį gera žiūrėti – kaip į vaiką, kuris žaidžia gyvenimą. Bet jūs pradėsite gyventi ir kurti tada, kai jus palies skausmas. Gal ne eilėraščius, ne dramas. Pradėsite kurti žmogų. Iš savęs.“ Tarsi eilėraštį nuo jaunystės esu išmokęs Justino Marcinkevičiaus žodžius iš jo knygos „Dienoraštis be datų“.

  Kauno ąžuolynas, Apskrities bibliotekos salė. Jauno, jau pavasariško vėjo gūsis pakelia  sausus lapus, ir jie skrenda pažeme lyg žiemą iškentėjusių kurapkų pulkelis – negalėdamas pakilti aukštyn. Užtat aukštyn lengvai kyla eilėraščiai – bibliotekos salėje, kur vyksta gyvojo žodžio almanacho „Ąžuolynas“ antrasis šių metų renginys – tarsi verčiamas antrasis puslapis. Pristatoma Justino Marcinkevičiaus naujausia eilėraščių knyga „Žingsnis“. Salėje – ištisas meno žmonių žvaigždynas: Justinas Marcinkevičius, Rūta Staliliūnaitė, Giedrius Kuprevičius, kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius…

– Keista ta mūsų žemelė Lietuva: iš ryto paimi laikraštį, pilną smurto, mirčių, o vakare štai užeini į bibliotekos salę, kur tiek daug šviesių veidų ir susidomėjimo poezija. Nors dabar toks laikas, kad nežinai, kada, kur ir kaip gali būti apspjaudytas, pažemintas, net nužudytas, vis tiek tikiu, kad nugalės ta, šviesioji, jūsų gerumo, vilčių ir tikėjimo Lietuva. Todėl šviesiom akim pažvelkime į Lietuvą, į sutiktą žmogų, nusišypsokim jam – tai didžiausias stebuklas, koks gali įvykti šiandien, – tokie buvo pirmutiniai poeto žodžiai.

Gera klausyti Justino Marcinkevičiaus – apie ką jis bekalbėtų. Apie gyvenimą, apie Lietuvą, savo tėviškę Važatkiemio vienkiemyje, vakarykščią dieną ar šiandieną. O labiausiai – apie kūrybą:

–  Eilėraštis tarsi kuria mane. Taip, tikras eilėraštis nepraeina be pėdsakų. Rašydamas jį kuriu ir save, nes negaliu siūlyti vieno pasaulio skaitytojui, o pats kitame pasilikti. Ne, negali būti, kad, parašęs gerą eilėraštį, aš pakilčiau nuo stalo toks, koks buvau. Pasilieka jo antspaudas manyje“, – sakė poetas, tačiau prisipažino, kad ir dabar negalėtų apibūdinti, kas yra poezija, nors jau daug druskos suvalgęs, bendraudamas su ta įnoringa moterimi, reikalaujančia visiško atsidavimo ir ištikimybės. Poetas sakė, kad šį eilėraščių rinkinį norėjęs pavadinti „Rudens knyga“, tačiau ta rudens metafora padvelkė banalumu, kažkuo jau šimtus kartų girdėtu ir perrašytu. Todėl ir atsirado būtent toks knygos pavadinimas – „Žingsnis“: „Dar vienas žingsnis į TEN, iš kur negrįžtama. O gal ir link jūsų, skaitytojų, kuriuos tariausi laimėjęs kaip poetas. Tai didelė mano pergalė. Poezija susideda iš akimirkų, o pati kūryba yra amžinas grūmimasis su laiku. Noriu tikėti, kad tai žingsnis iš tamsos, žingsnis į šviesą, gyvybę, nors jau žingsniuoju rudeniniu lauku. Todėl ir knyga rudeninė, juk aš nebe tas, kas buvau, kai rašiau „Dvidešimtą pavasarį“, — liūdnokai prisipažino poetas, švenčiantis 68-ąjį gimtadienį.

Gražus tas rudeninės knygos patekėjimas. Poezijos pilnatis kovo danguje.

2010 m. balandžio 6 diena, penktadienis
   
    Buvau Vilniuje. Karininkų namuose vyko Lietuvai pagražinti draugijos, kurią 1921 metais įkūrė Vaižgantas, penktasis suvažiavimas. Kalbos kaip kalbos, bet įdomiausia tai, kad dalyvavo poetas akademikas Justinas Marcinkevičius, žurnalistas Vilius Bražėnas, alpinistas Vladas Vitkauskas, aktorius Tomas Vaisieta. Žmonės, kurie sukelia gyvenimo ir kūrybos ilgesį. Po renginio visi sugužėjome į draugijos būstinę Pamėnkalnio gatvėje. Trumpam užsuko ir Justinas Marcinkevičius. Padovanojau atsiminimų knygą „Neužmirštamas Vaižgantas“, pakviečiau į šios knygos pristatymą Mokslų akademijoje, kuris buvo numatytas gegužės 5 dieną. Prižadėjo: jeigu tik sveikata leis. O tą vakarą išgėrėme po taurę raudonojo vyno. Sėdėjau šalia poeto, kalbėjomės apie Vaižgantą. Praėjusį rudenį Malaišiuose – Vaižganto tėviškėje – Marcinkevičiui buvo įteikta Vaižganto premija. Prisipažino, kad niekada nebuvo arti Juozo Tumo-Vaižganto ir jo kūrybos, bet labai vertina tai, apie ką jisai rašė – žemės darbus, kaimo buitį. „Paauglystėje ir jaunystėje teko dirbti visus žemės ūkio darbus – man labai būdavo gera arti žemę, šienauti, pakinkyti arklį, važiuoti vežimu“, – sakė poetas.

Kažkas, regis, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis, paklausė, iš kur ta didžiulė meilė kalbai, lietuviškam žodžiui. Poetas atsakė labai paprastai, prisiminė tėviškę, kur išmoko tikrosios lietuvių kalbos, prisiminė anksti mirusios motinos dainuotas dainas ir atmintinai perskaitė Mikalojaus Daukšos žodžius iš jo garsiosios „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kas išsklaidė ir išvaikė tuos, kurie buvo pastatę bokštą iki pat debesų, norėdami išgarsinti savo vardą? Kalbų nesantaika. Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir sukilimus pasaulyje? Kalbų skirtingumas. Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų.”

– Šituos žodžius jums, draugijos žmonėms, reikėtų pasikabinti čia ant sienos, kad visados matytumėt ir išmoktumėt atmintinai, – labai nuoširdžiai ir paprastai pasakė poetas. Vėliau aš skaičiau Sergejaus Jesenino eilėraščius, kuriuos jaunystėje išvertė Just. Marcinkevičius, 1961 metais išleidęs šio rusų lyriko kūrybos rinktinę lietuvių kalba „Baltoji obelų pūga“.

– Tu man priminei jaunystę, tuos metus, kai verčiau Jeseniną. Tada šis poetas mane tiesiog kankino – kol jo eilėraščių neišverčiau į lietuvių kalbą.

2011 m. vasario 16 diena, trečiadienis

    Baltas šviežias sniegas, saulė ir ryškios lietuviškos trispalvės spalvos – nepaprastai gražus derinys. Įsijungiau televizorių, Eurika Masytė dainavo „Laisvę“ pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius. Ta daina man visados labai patiko. Bet šįkart keistai suklusau. Ir pamačiau, kad parašyta ekrano apačioje:  „Justinui Marcinkevičiui atminti“. Ir skaičiai: 1930—2011. Iškart viską supratau: mirė Justinas Marcinkevičius. Jau kurį laiką jaučiau – tai jo išėjimo dienos. O vidurdienis toks gražus – saulėtas, ramus. Tik speiguotas. Gražios istorinės šventės varsas nutamsino juodi ataudai.

Vidurdienį buvau išėjęs pasivaikščioti į Ąžuolyną. Pasakiau ąžuolams, kad mirė Justinas Marcinkevičius. 

2011 m. vasario 19 diena, šeštadienis

Šiandien laidojo Justiną Marcinkevičių. Tautos poetą, žmogų, anot Viktorijos Daujotytės, kuris „nelaisvu laiku savo tautai pastatė Katedrą, sugrąžino istoriją, jos pradžią su Mindaugu, pirmąją knygą su Mažvydu, geležies prabudimą su Donelaičiu, patį tyriausią Lietuvos sąjūdį su Simonu Daukantu. Sukūrė – kaip ir Maironis – savo poetinę geografiją su šventuoju Nemunu, su basom išvaikščiotu ir išmylėtu peizažu. Sugrįžo prie lietuvių liaudies dainų.“ Žmogų, kuris yra pasakęs: paskui liaudies dainą eičiau ir eičiau…

Balta, snieguota gedulinga procesija. Poeto kapo duobę apkrito baltas švarus sniegas – tarsi jo gyvenimas. Sako, paskutiniai poeto žodžiai buvo: „Kiek dar liko iki Vasario 16-osios?“ Kaip kadaise mirštančio Vaižganto: „Vaikai, gelbėkit Lietuvą!“ J.Marcinkevičiaus mirtis buvo prilyginta J. Basanavičiaus mirčiai. Simboliška, kad abu mirė Vasario 16-ąją. Marcinkevičius išėjo Amžinybėn ankstyvą rytmetį. Basanavičius – vakare. Marcinkevičius susižalojo, nukritęs nuo laiptų, eidamas pasiimti naujų laikraščių. Basanavičius nukrito nuo kopėčių Mokslų draugijos knygyne siekdamas paimti knygą. Stipriai susimušė šoną, vėliau gavo plaučių uždegimą. Basanavičius mirė eidamas 77-uosius metus, Marcinkevičius – baigdamas 81-uosius.

Ir tą 1927 vasarį buvo stiprus šaltis. Tame speige – ir anais tolimais laikais, ir dabar – Lietuva apraudojo geriausius savo sūnus – Atgimimo vadus ir dainius. J. Basanavičių ir J. Marcinkevičių.