Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jeruzalės lotynų patriarcho patarimai Gavėniai: pasninkauti Jėzaus pavyzdžiu

Jeruzalės Lotynų patriarchas Fouad Twal
Jeruzalės Lotynų patriarchas Fouad Twal

Gavėnios pasninkas nereiškia tik susilaikymo nuo kai kurių gėrybių. Yra dar dvasinis pasninkas, jausmų sulaikymas nuo nuodėmės „žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Dar kitas pasninko elementas yra karitatyvinis: broliškai dalytis, vykdyti gailestingumo darbus ir šelpti varguolius iš to, kas buvo sutaupyta savanorišku atsižadėjimu Gavėnios metu. Visus šiuos Gavėnios pasninko aspektus priminė Jeruzalės lotynų patriarchas Fouad Twal, kuris savo ganomiesiems, – Šventosios Žemės krikščionių bendruomenėms Palestinoje, Jordanijoje, Izraelyje ir Kipre – pasiuntė ganytojišką laišką „Atgaila vardan Karalystės ir taikos“.

Patriarchas laiške prisiminė, jog Šventosios Žemės ir Artimųjų
Rytų gyventojai tebekenčia nuo smurto ir susidūrimų, tačiau labai ilgisi taikos. Taika yra viena didžiausių Viešpaties žmonijai suteiktų malonių. Todėl Viešpats ir nori, kad darbuotumės vardan taikos. Mes tokios taikos norime, stengiamės ją sukurti malda, atgaila ir pasninku, – pažymėjo laiške patriarchas.


Patriarchas Twal priminė Bažnyčios įstatymą dėl pasninko, kuris saisto asmenis nuo 14 iki 60 metų amžiaus. Nuo mėsos turi būti susilaikoma penktadieniais, ypač Jėzaus mirties penktadienį ir Pelenų trečiadienį. Kaip ir kitur pasaulyje, Patriarchato lotynai katalikai yra raginami pasninko metu valgyti tik kartą per dieną, tačiau ligoniai ir seneliai neprivalo laikytis tokios atgailos formos.

Patriarchas, priminęs apie dvasinį pasninką, susivaldymą nuo nuodėmės „žodžiais, darbais ir apsileidimais“, kvietė skirti daugiau laiko maldai ir dvasinėms pratyboms, atsisakant prabangių patiekalų, alkoholio, tabako, taip pat pasaulietiškų komercinių spektaklių, ypač rodomų per televiziją arba internetą.

Fouad Twal, Jeruzalės lotynų patriarchas, savo ganomiesiems pasiūlė savanoriško atsižadėjimo vaisiais šelpti varguolius arba skirti auką kuriam nors vyskupijos vykdomam projektui, kaip pavyzdžiui – prie Jordano upės statomai Jėzaus Krikšto bažnyčiai ir vienuolynui.

Jeruzalės lotynų patriarchas be to priminė: Kaip Jėzui nereikėjo krikštytis, taip jam nereikėjo pasninkauti. Jis būtų galėjęs atsisakyti maisto kokiu nors stebuklingu būdu. Tačiau troško visu kuo panašėti į savo brolius ir seseris, būti kaip mes, „visaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs“ (pgl. Žyd 4,14).

Jėzus leido Jonui jį pakrikštyti ir pasninkavo dykumoje keturiasdešimt dienų iš meilės mums, kad parodytų begalinį solidarumą su mumis ir nurodytų mums su juo skirtą išganymo kelią. Mums atgaila, pasninkas, susitaikymas su malda ir išmalda yra būtini norint išpirkti savo nuodėmes. Šiuo požiūriu Išganytojas, kuris pasninkauja, yra mums nepaprastas pavyzdys, nors mūsų pasninkas ir nebus toks kaip jo, pažymėjo laiške patriarchas. Mums tiesiog neįmanoma keturiasdešimt dienų ir naktų visiškai nevalgyti.

Mūsų pasninkas turi būti sekimas Kristaus, kuris davė pavyzdį, kviesdamas ne tik „vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14), kaip primenama šv. Jono evangelijoje, bet ir pagal apaštalo Pauliaus raginimą, daryti tai visose gyvenimo sferose: „būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus“ (Fil 2, 5), sako Tautų apaštalas.

Patriarchas taip pat priminė, kad Jeruzalės Bažnyčia saugo ir liudija ne tik Išganymo istoriją, bet ir geografiją bei topografiją. Vietovę, kurioje Jėzus pasninkavo keturiasdešimt dienų, lanko piligrimai. Tai Karantino kalnas, pavadintas pagal keturiasdešimt dienų trukusį pasninką, arabiškai Quruntul, 350 metrų aukštyje virš jūros lygio. Nuo kalnų olos, kurioje Jėzus buvo gundomas, atsiveria vaizdas virš Jordano slėnio. Vietovę „atrado“ Šv. Kryžių suradusi šv. Eleną piligrimystėje į Šventąją žemę 326 metais. Gundymų oloje VI amžiuje įsikūrė vienuoliai atsiskyrėliai. XII amžiuje vietovė priklausė Šventojo Kapo bazilikos kanauninkams ir ant kalno gyveno Karantino brolijos vienuoliai.