2012 02 26

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Vytautas Sadauskas SJ. Mokslas ir religija

Mokslo ir religijos dialogas yra vienas iš svarbiausių uždavinių, prie kurio sprendimo galime prisidėti. Šiuo dialogu pagrįstas požiūris iš pagrindų keičia mūsų žvilgsnį į visatą ir savo pačių egzistencijos supratimą.[1] Polas Deivis (Paul Davis), fizikas ir kosmologas.

Mokslas ir tikėjimas suteikia išbaigtą pasaulio viziją. Kaip žiūronai su dviem lęšiais pagerina regėjimą, mokslas ir tikėjimas teikia skirtingas perspektyvas žvelgiant į pasaulį ir ieškant tiesos.

Mokslas ir religija ieško tiesos, tačiau ta tiesa turi skirtingus matmenis. Mokslas ieško tiesos apie beasmenį, fizinį pasaulį, pasiduodantį mūsų mokslinėms manipuliacijoms ir eksperimentiniams tyrinėjimams, o religija – tiesos apie dieviškąją tikrovę – Dievą, sutinkamą su pagarbia baime, nuostaba, nuolankumu. Kembridžo universiteto matematinės fizikos profesorius Džonas Polkinghornas (John Polkinghorne) sako: „Aš stengiuosi žiūrėti abiem akim  – mokslo ir religijos – toks žiūrėjimas leidžia matyti daugiau nei žiūrint tik viena akimi“[2] .

Francis S. Kolinsas (Francis S. Collins) – vienas pažangiausių JAV genetikų, daugelį metų vadovavęs žmogaus genomo projektui, apie mokslo ir religijos santykį rašo:

„XXI a., į visuomenės gyvenimą vis labiau skverbiantis technologijoms, vyksta įnirtinga kova dėl kiekvienos širdies, dėl kiekvieno proto. Daugelis materialistų pergalingai skelbia, kad… tikėjimas į Dievą virsta šiandienos žmogui nederančiu prietaringumu, todėl esą būtų daug geriau, jei šitai pripažintume ir imtume keistis. Na, o tikintiesiems, manantiems, kad per dvasinę savistabą pasiekiama tiesa vertingesnė ir tvaresnė, nei iš kitų šaltinių sklindančios tiesos, mokslo ir technologijos pažanga kelia baimę ir įtarumą. Gynybiškumas stiprėja, aštrėja priešprieša.

Kaip elgsimės? Ar nusigręšime nuo mokslo, tariamai keliančio grėsmę Dievui, ir išsižadėsime visų vilčių plėtoti gamtos pažinimą, padedantį lengvinti žmonijos kančias ir kurti jos gerovę? Ar priešingai – nusigręšime nuo tikėjimo nusprendę, kad mokslo šviesoje dvasinis gyvenimas nereikalingas, o įprastą religinę simboliką metas pakeisti altorius puošiančiais dvivijės spiralės raižiniais.

Abi šios alternatyvos labai pavojingos, nes abiem atvejais neigiama tiesa, menkinamas žmonijos kilnumas. Be to, pasirinkti kurią nors vieną iš jų visai nebūtina. Biblijos Dievas yra kartu ir genomo Dievas. Jį galima šlovinti ir katedrose, ir laboratorijose. Jo kūrinija didinga, kelianti pagarbią baimę, sudėtinga ir nuostabi, ji negali kovoti pati su savimi. Tik mes, netobuli žmonės, galime pradėti tokias kovas. Ir tik mes galime jas užbaigti“.[3]

Šiandien Dievo buvimo argumentai jokiu būdu nesiremia noru paaiškinti nesuprantamus gamtos reiškinius (toks Dievas būtų „Dievas skylėms kamšyti“). Ieškome Dievo svarstydami ar mūsų Visata gali egzistuoti kaip objektyvi savarankiška būties forma. Mokslas, siekiantis pažinti pasaulį, į Visatą žvelgia kaip į struktūrą turinčią savyje pakankamą buvimo pagrindą. Anot filosofo ir teologo Chaviero Monserato (Javier Monserrat, SJ), tyrinėjimų duomenys rodo, kad Visatos kaip struktūrinės sistemos egzistavimo pagrindas, stabilumas ar pastovumas yra problematiški ir sunkiai suvokiami. Pagal sistemų teoriją, sistema gali būti dinamiška, bet stabili. Tačiau Visata šiuo atveju kelia problemą ne todėl, kad ji yra dinamiška, bet kad jos dinamiškumas neatrodo stabilus, t. y. turintis pagrindą savyje.[4]

Daugeliu atveju mokslas negali atsakyti į klausimus, kuriuos pats užduoda, nepažeisdamas savo metodologijos, pvz., iš kur kyla tobula ir visuotinė savarankiškos visatos tvarka, nukreipta į žmogaus atsiradimą ir sudaranti jam sąlygas būti laisvam?

Tyrinėjant visatos evoliuciją galima kelti klausimą, kaip viskas prasidėjo, kaip vystėsi gyvybės formos. Tačiau į tai, kodėl mes esame, koks mūsų egzistencijos tikslas, gamtamokslis atsakyti negali. Į egzistencinius kausimus, kas yra gėris ir blogis, kokia yra gyvenimo prasmė, kas yra grožis, vertybės ir kitus padeda atsakyti filosofija ir teologija.

Iš tiesų, žmogaus būties prasmė, Dievo realumas, tikimybė gyventi po mirties ir daugelis kitų dvasinio pobūdžio klausimų priklauso mokslo metodais nepasiekiamai sričiai. Mokslo „tinklu“ nepagausime dvasios egzistavimo įrodymų, tam reikalingas dvasinis „tinklas“. Mokslinis ir dvasinis tiesos pažinimas vienas kitą papildo. Todėl krikščioniui nereikia rinktis tarp mokslo ir religijos, tarsi Biblija ir, pvz., biologija viena kitai prieštarautų. Paleontologas ir filosofas Tejaras de Šardenas (Teilhard de Chardin, SJ) pa=zmiebi, kad nauji mokslo atradimai žadina širdies alkį, norą pažinti galutinę tiesą, atrasti visa ko prasmę, tačiau tik „Kristus išpildo giliausius troškimus, pažadintus mokslo pasiekimų“.

Kad suprastume sudėtingą pasaulį, kuriame gyvename, mums reikia vizijos, kuri nepaneigtų nei dvasinės, nei medžiaginės tikrovės. Ši pasaulio vizija turi apimti elementariosios dalelių fizikos įžvalgas ir estetines bei religines patirtis. Ji turi atsižvelgti į žmogų įspraustą laike ir paisyti jo amžinybės polėkius. Tik turėdami tokį visaapimantį požiūrį į tikrovę, galime kalbėti apie mokslo ir tikėjimo santykį.

Anot Dž. Polkinghorno, mokslininkai tiki, kad jie gali pažinti fizinį pasaulį, ir kad tas pažinimas yra patikimas. Mintis, kad branduolinė medžiaga yra sudaryta iš kvarkų ir gliuonų turbūt nebus fundamentaliosios fizikos paskutinis žodis – gal „gijų“ teorija (String Theory) pasirodys teisinga ir kvarkai, kurie laikomi pagrindine medžiagos sudedamąja dalimi, pasirodys kaip išraiška dar mažesnių ciklų vibruojančių išplėstoje daugiamatėje erdvėje ir laike. Tačiau kvarkų teorija yra patikimas medžiagos funkcionavimo vaizdas, duodantis įtikinamą fizinio pasaulio paaiškinimą tuo lygmeniu.

Teologai taip pat turi panašių aspiracijų. Nors Dievo begalybė niekuomet nepasiduos apibūdinama žmogaus protu, teologai tiki, kad dieviškoji prigimtis buvo apreikšta mūsų pojūčiams prieinamu būdu (Pvz., „Ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“ 1 Jn 1, 1). Todėl dieviškasis savęs apreiškimas yra patikimas vadovas kūrinių santykiui su Dievu puoselėti ir Dievo intencijoms apie galutinį žmogaus tikslą suvokti. Krikščionims dieviškasis apreiškimas koncentruojasi į Izraelio tautos istoriją ir Jėzaus Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo slėpinį. Šie pagrindiniai įvykiai yra nuolatinio Bažnyčios apmąstymo ir tyrinėjimo objektai.

Šiandien ateistinei religijos kritikai atstovauja Oksfordo biologas Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins) ir Kembridžo fizikas Stivenas Hokingas (Stephen Hawking). Neseniai lietuvių kalba pasirodė S. Hokingo knyga Didysis projektas. Šio mokslininko pasisakymai prieš religiją yra plačiai nuskambėję žiniasklaidoje. Ateistinė religijos kritika tikintiesiems naudinga tiek, kiek ji padeda nusikratyti iškreipto Dievo įvaizdžio – Dievo „skylėms kamšyti“ arba Dievo kaip senelio, puodžiaus ar laikrodininko, esančio danguje, sukūrusio Visatą ir ją valdančio. Straipsniais, kuriuos ketinu publikuoti bernardinuose, norėsiu parodyti, kad mokslas ir religija (panašiai kaip mokslas ir menas) vienas kitam neprieštarauja, o vienas kitą papildo. Nors mokslas ir tikėjimas susitelkia į skirtingus tiesos matmenis, juos vienija bendras įsitikinimas, kad egzistuoja tiesa, kurios reikia ieškoti.[5]

Mokslas ir tikėjimas – dvasinė patirtis

Galiu drąsiai sakyti, kad mokslo ir tikėjimo santykis, į kurį gilinuosi, studijuodamas įvairių mokslininkų mintis apie Visatą ir jos raidą, ir bandydamas mokslo įžvalgų šviesoje apmąstyti krikščioniškojo tikėjimo tiesas, yra viena stipriausių dvasinių patirčių mano gyvenime. Gal tai susiję su mano giliu įsitikinimu, kad tikėjimas Dievu kyla iš nuostabos. Nesiginčysiu su tais, kuriuos tikėti Dievu paskatino kitos patirtys, juk „Dievo keliai nežinomi“ arba „Dvasia dvelkia, kur nori“. Mano dvasinio gyvenimo kelionėje svarbią vietą užima nuostaba. Iš tiesų, gyvenime yra daug progų nustebti, tačiau gamtos mokslų pasiekimai per pastaruosius dešimtmečius, atskleisdami mūsų Visatos kilmę ir struktūrą nuo mikro pasaulio iki kosmoso suteikia dar vieną nuostabią progą nustebti ir žavėtis vaisingu, svetingu ir nuostabiai gražiu mūsų pasauliu. Tyrinėjant gamtos dėsnius, didžiausią nuostabą kelia tai, kad yra tas, kuris gali nustebti – žmogus. Moksliniai duomenys rodo, (kaip teigia mokslininkai), kad statistiškai mūsų iš viso neturėtų būti, bet mes esame. Todėl minėtu faktu reikia labiausiai stebėtis ir kažkam dėkoti.

Mano giliu įsitikinimu, turėtume išsivaduoti iš siauro, mūsų intelektu apriboto žvilgsnio į pasaulį. Iš tiesų, mūsų protas pajėgus suvokti tik dalį tikrovės, t. y. tikrovę, kuri yra apibūdinama erdvės ir laiko matmenimis. Mokslininkai svarsto, kad gali egzistuoti ir kiti tikrovės aspektai ar matmenys, kurių mūsų smegenys nepajėgios suvokti, nes jos nėra tam pritaikytos. Kaip krikščionis, galėčiau teigti, kad turime pasikliauti kitomis žmogiškomis galiomis, viena iš jų – tikėjimo intuicija, kuri byloja apie dar vieną mūsų tikrovės matmenį, duodantį pagrindą erdvėlaikio matmenims. Tai intelektualinis, moralinis ir estetinis mūsų tikrovės matmuo, kurio pradmenis mes visi nešiojamės savo prigimtyje, tačiau tikėjimu išpažįstame, kad šis matmuo pranoksta erdvę ir laiką, ir nėra tiesiogiai prieinamas gamtamoksliniams tyrinėjimams. Tai dieviškasis mūsų tikrovės matmuo, be kurio būtų sunku paaiškinti daug mūsų gyvenimo patirčių ir iki galo įprasminti mūsų žmogiškąją egzistenciją. Todėl manau, kad tikinčio žmogaus aplinkos samprata yra „platesnė“ – jis neapsiriboja tik biologiniu kraštovaizdžiu, neįspraudžia savęs į erdvėlaikio matmenis, bet, pasikliaudamas tikėjimu, gyvena pasaulyje, kuris turtingas Tiesa, Gėriu ir Grožiu, persmelkiančiais mūsų tikrovę, tačiau  neapribotais erdvės ir laiko. Vadinasi, tikėjimas daro mus atvirus tam, kas nėra tiesiogiai pojūčiams prieinama – Begalybei, anapusybei, transcendencijai – tam, kas iš tiesų gali nustebinti naujais, dar nebūtais dalykais (pvz., visatos ir gyvybės atsiradimas, Kristaus prisikėlimas ir t. t.).

Kai kas mano, kad tikėjimas yra bėgimas nuo realybės. Anaiptol, krikščioniškasis dvasingumas  nėra bėgimas nuo realybės, bet kasdienis gyvenimas, besiveržiąs pirmyn, gilyn, apimąs visas gyvenimo sritis. Tai savęs suradimas Kristuje. Ne Kristuje esančiame kažkur kitur, bet Kristuje, kuris suvokiamas kaip „Realybė mūsų realybėje, Buvimas mūsų buvime, Gyvenimas mūsų gyvenime“ (Tomas Mertonas).

Tikėjimas praturtina mūsų vidinį pasaulį net tik tuo, kad, aiškindami gyvenimo slėpinį, pripažįstame dieviškąjį tikrovės matmenį. Jis praturtina dar ir tuo, kad pripažįstame papildomus veiksnius, kurie sąlygoja mūsų Visatos ir žmogaus raidą. Tie veiksniai – tai Dievo Dvasios ženklai mūsų gyvenime pasireiškiantys vidiniu pasitenkinimu, džiaugsmu, gilia ramybe, ir skatinantys eiti pirmyn, įveikti sunkumus, išlikti optimistais net sudėtingiausiose situacijose. Krikščioniškasis dvasingumas pripažįsta, kad natūrali ir antgamtinė tvarka yra susipynusios, todėl minėtas patirtis, jeigu jos artina prie Kūrėjo, priskiria Šventajai Dvasiai, kuri be paliovos veikia mūsų gyvenime, ir skatina augti meile ir Dievo pažinimu.

Žmogus yra sudėtingiausias kūrinys visatoje. Jis, anot Šventojo Rašto, yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Todėl, tikėjimas mus moko, kad turime saugoti žmogaus paveikslą, nes tai yra Dievo paveikslas mūsų Visatoje. Dievas mus kantriai augino beveik 14 milijardų metų (toks yra mūsų Visatos amžius) kol pagaliau mes pasiekėme savo Kūrėją: „(Kristus) yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis, nes juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje…“ (Kol 1, 16). Tačiau Kristaus kaip „gyvybę teikiančios Dvasios“ (1 Kor 15, 45) buvimas yra paslėptas nuo mūsų akių dėl dviejų priežasčių: dėl nuodėmės, kuri temdo Dievo paveikslą, ir dėl jo artumo: „Jis yra arčiau mūsų nei mes patys sau, todėl mes jo ir nematome. Mums yra sunkiau jį matyti, nei savo pačių akis.“ (T. Mertonas). Nors mes jo ir nematome, tačiau gyvename kitokiame pasaulyje, t. y. pasaulyje, kuriame veikia Dievas.

Tikiu, kad asmuo besigilinantis į mokslo ir tikėjimo santykį, bus nustebintas istorijos, kurią pasakoja mokslas apie mūsų visatą ir „mąstančią nendrę“ – žmogų. Antra vertus, tikiu, kad jis pajus, jog ši pirmoji istorija apie mūsų pasaulį reikalauja antrosios istorijos – tikėjimo pasakojamos istorijos, nes kitaip pirmoji istorija niekuomet nebus iki galo paaiškinta, suvokta ir įprasminta. Ši tikėjimo pasakojama istorija, išlaisvinanti mūsų vaizduotę iš erdvės ir laiko rėmų, atskleidžia galutinę visatos ir mūsų paskirtį.

[1] http://www.guardian.co.uk/profile/paul-davies

[2] The Polkinghorne Reader: Science, Faith and the Search for Meaning, London: Templeton Press, 2010, p. 3.

[3] Francis S. Kolinsas, Dievo kalba, p. 222 – 223.

[4] Plg. Javier Monserrat, „Kenosis: Towards a New Theology of Science“, Pensamiento, vol. 63 (2007), núm. 238.

[5] Plg. The Polkinghorne Reader: Science, Faith and the Search for Meaning, p. 61-62.