Tomas Taškauskas. Kur dingo Maironio barzda?

Jono Mačiulio jaunystės biografija iš pirmo žvilgsnio atrodo santūri, kaip ir jo kūryba. Kuriozų – tik vienas kitas. Pavyzdžiui, būsimojo poeto tėvas apylinkėse garsėjo tuo, kad buvo išmokęs savo arklį… šokti! Per 1863–1864 m. sukilimą tuomet dar kūdikiui Jonui auklė pasiuvo ir užmaukšlino „konfederatkę“ – pritarimo pasipriešinimui simbolį. Tad galima pašmaikštauti, kad patriotinis pasaulio suvokimas būsimajam rašytojui buvo įskiepytas nuo pat pirmųjų gyvenimo metų.

Juozas Tumas-Vaižgantas yra papasakojęs istoriją apie sutvirtinimo sakramentą, kurį jaunajam Jonukui suteikė Motiejus Valančius. Po iškilmių vyskupas užkalbino jose dalyvavusius vaikus ir paklausė, gal jie ko norėtų. Drąsiausias buvo J. Mačiulis, kuris išsirinko rožinį, nors buvo siūloma ir saldainių, riestainių, knygelių… Ankstyvas būsimojo kunigo pamaldumas reiškėsi ir tuo, kad vaikystėje jis motinai skaitydavo „Šventųjų gyvenimus“. Šią knygą prisiminti Jonas mėgdavo ir vėlesniuose laiškuose seserims.

To meto Kaune, kur tėvas Joną Mačiulį išleido mokytis, kultūros kalba buvo lenkų, o mokslo kalba – rusų. Būsimasis Maironis lenkiškai pramoko dar tėvų namuose ir į gimnaziją iškeliavo jau kiek sulenkėjęs, kaip Maculevičius. Kadangi prastai mokėjo rusiškai, parengiamojoje klasėje buvo paliktas antriems metams. Beje, ir baigdamas gimnaziją neparodė ypatingų mokslo rezultatų – brandos ates­tate daugiausia ketvertų, keli trejetai ir tik vienas penketas (iš tikybos). Tikriausiai ne įvertinimų vaikėsi.

Man įdomiausi trys Jono Mačiulio jaunystės epizodai: pirmieji kūriniai, santykis su šeima ir studijų pasirinkimas.

Nors buvo gabus matematikai, jau 6 klasėje būsimasis rašytojas buvo įvertintas už rašto darbą „Apie draugystę“. (Norėčiau pastebėti, kad draugystė (ir vienatvė) iki pat gyvenimo pabaigos lieka viena cent­rinių Maironio kūrybos temų, į kurią vis dar nėra atkreipta pakankamai dėmesio.) Gimnazijoje jis padėdavo ir kitiems mokiniams rašyti rašto darbus. Būtent 6-oje klasėje pamėgo literatūrą, ypač poeziją, ir istoriją. Iki stojimo į universitetą lenkiškai prieiliavo kelis sąsiuvinius, kuriuos studijų metais sunaikino. Tai lemtingas Jono Mačiulio sprendimas, revoliucinis nesitaikstymas su to meto kultūrine konjunktūra. Prisiminkime Antano Baranausko pavyzdį –­ jis juk vyskupu tapo, o Maironis – ne… Iš kitos pusės gaila, kad tie kūriniai neišliko, nes tikrai įdomu, apie ką Maironis rimavo lenkiškai. Gal kaip Mickevičius lenkiškai bylojo apie meilę Lietuvai?

Tiek gimnazijoje, tiek vėliau Jonas Mačiulis gausiai susirašinėjo su savo šeimos nariais, ypač su seserimis. Anot Vandos Zaborskaitės, būsimojo poeto santykis su šeima buvo grynai pozityvus. J. Tumas-Vaižgantas labai epizodiškai užsimena apie šių laiškų turinį, todėl lieka laukti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto šiemet planuojamos išleisti knygos „Maironis: laiškai ir atsiminimai“.

Baigęs gimnaziją ketino studijuoti Varšuvoje (ten tuo metu mokėsi ir Vincas Kudirka), bet negavęs leidimo Jonas Mačiulis išvyko į Kijevą ir įstojo į Šv. Vladimiro universiteto Filologijos-istorijos fakultetą. Kaip pastebi V. Zaborskaitė, anų laikų valstiečio vaikui tai buvo visiškai neįprastas pasirinkimas. Faktą, kad Maironis sąmoningai pasirinko tai, ką norėjo studijuoti, paliudija nusivylimas tenykščių studijų kokybe: profesoriai netikę, filologija tuščia, nieko pirmame kurse nei apie literatūrą, nei apie poeziją… Neradęs ko ieškojo, pasielgė drąsiai – studijas metė ir grįžo į Kauną. Vis dėlto iš Kijevo parsivežė naujų žinių apie Lietuvos istoriją, kurią buvo pradėjęs aprašinėti dar 6-oje gimnazijos klasėje.

Studijų laikais Jonas Mačiulis nešiojo juodą dvišaką barzdelę, kurią Kauno seminarijos rektorius prelatas Jeronimas Račkauskas liepė nusiskusti. Išlikusiose nuotraukose niekada nepamatysime Maironio su barzda, tad į pagalbą galime pasitelkti nebent vaizduotės fotošopą.

P. S. 2011 m. lapkričio 4 d. „Literatūroje ir mene“ Benediktas Januševičius prikelia tarpukario maironiocidų verdiktą, esą „Maironio tekstai šiandien nėra poezija“. Tai tik įrodo, kad kultūros stereotipai keičiasi labai lėtai. Jau prieš pusšimtį metų, 1962-aisiais, Alfonsas Nyka-Niliūnas išsakė taiklų pastebėjimą, kad „Maironis ir šiandien tebėra nežinomas, neįvertintas, neatskleistas ir, iki tam tikro laipsnio, nesuprastas. Ir čia kaltas ne kas kitas, kaip tik tam tikras iš kartos į kartą paveldimas „patriotinis kompleksas“, vis dar fatališkai tebežlugdantis gyvo ir iš anksto neapspręsto kontakto su Maironio poezija galimybę“. 2009 m. savo tekste „Rašytojo sutramdymas“ poetas Marcelijus Martinaitis priverstas aidu atkartoti panašią įžvalgą: „Jaunesniems žmonėms J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis – jau tik gatvių pavadinimai, ir daugiau nieko.“

Anot A. Nykos-Niliūno, ši situacija iš dalies susijusi su tuo, kad skaitytojai nesutinka įsivaizduoti savojo poeto kasdienybėje ir šitaip sudaro savotišką „nepažinimo paktą“. „Nepažinimo paktas“ taip pat susijęs ir su išankstinėmis nuostatomis Maironio eilėraščių atžvilgiu. Tai pirmiausia manymas, kad estetinę Maironio kūrybos vertę nusveria ideologinė. 2012-aisiais, Maironio metais, turime galimybę šį paktą užginčyti.