2012 02 29

bernardinai.lt

Bažnyčios žinios

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Mons. Algirdas Jurevičius. Autentiškas gailestingumo priėmimas Atgailos sakramentu (I)

Tekstas paskelbtas 2012 m. vasario 20 d. „Bažnyčios žinių“  Nr. 2.

Refleksija pagal šv. ses. M. Faustinos Kowalskos „Dienoraštį“ – Dievo gailestingumas mano sieloje

Pastaruoju metu apie gailestingumą daug kalbama Bažnyčioje, visuomenėje, šeimoje ir t. t., tačiau kalbėjimas nedaug ką tegali pakeisti. Kalbos filosofai pastebi paradoksalų dėsnį: kuo dažniau žodis vartojamas, tuo mažiau jis tampa paveikus. Kadangi gailestingumas mums yra paties Dievo apreikštas, jis negali būti bergždžias, turi įvykdyti tai, ko yra siųstas (plg. Iz 55, 11).

Dievo gailestingumas, apreikštas per Jėzų Kristų ir dar kartą neįprastu būdu primintas per šv. Faustiną, tampa primygtiniu kvietimu keltis ir eiti pas Tėvą (plg. Lk 15,18). Evangelijose randame atgailautojų ir atsivertėlių, kurių atgailos bei atsivertimo autentiškumą patvirtina konkretūs darbai, pavyzdžiui, muitininkas Zachiejus dalija varguoliams ir nuskriaustiesiems savo turtą (plg. Lk 19, 8), o iš tobulumo siekiančio jaunuolio Jėzus pareikalauja parduoti savo turtą ir įgyti lobį danguje, tačiau šis tam nesiryžta (plg. Mt 19, 21–22).

Autentiškas dieviškojo gailestingumo priėmimas ir Dievo malonės patirtis skatina imtis konkrečių veiksmų: per Atgailą apsivalyti ir keisti gyvenimo būdą, atsidavusiai tarnauti, įsitraukti į krikščionių bendruomenę. Laiške romiečiams įspėjama apie pavojų, kad Dievo dovanos gali tapti tik trumpalaikiu jausmu ar momentiniu džiaugsmu, neturinčiu gilesnio poveikio žmogaus gyvenimui: „Kaipgi drįsti niekinti jo [Dievo] gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius?! Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?“ (Rom 2, 4).

Pastaruoju metu Dievo gailestingumo skelbimas dažnai siejamas ir su šv. Faustinos mistine patirtimi, pasklaidykime jos Dienoraštį kreipdami dėmesį į autentišką Dievo gailestingumo priėmimą ir įgyvendinimą Atgailos sakramentu.

I. Viltis slegiančio Dievo teisingumo akivaizdoje

Kiekvienas iš mūsų siekia teisingumo, kurio kaskart vis pasigendama net ir valstybės teisinėje sistemoje. Teisingumą Bažnyčios mokymas pristato kaip dorybę, kurią pažeidus kyla pareiga atitaisyti padarytą skriaudą, nes to reikalauja teisingumas ir tai tampa sąžinės pareiga. O kaip atitaisyti skriaudą, padarytą Dievui? Ar Dievas leisis į derybas su nusikaltėliais? Šių klausimų akivaizdoje ses. Faustina pirmiausia pasišlykšti nuodėme ir išsigąsta Dievo teisingumo:

– „Viduje, savo sielos gelmėje, pažinau, kokia baisi yra nuodėmė, net ir pati mažiausia, kaip vargino Jėzaus sielą. Verčiau kentėčiau tūkstantį pragarų, negu nusidėčiau menkiausia kasdiene nuodėme“ (1016);

– Dievo teisingumas slėgė sielą, todėl teisingumo diena pavadinama baisia diena, o Viešpaties teisingumo akcentavimas Jo gerumo sąskaita tampa netgi šėtono įrankiu įstumti nusidėjėlį į neviltį.

Vienintelė išeitis iš šios beviltiškos situacijos – kreiptis į Dievo gailestingumą, kuris pristatomas kaip Dievo vartai į išsigelbėjimą. Kadangi „gailestingumas didžiuojasi prieš teismą“ (Jok 2, 13), „laiminga siela, kuri gyvenime pasinėrė į gailestingumo versmę, nes jos nepasieks teisingumas“ (1075).

Pasaulio nuklydimų akivaizdoje kalba apie Dievo gailestingumą tampa eschatologiniu šaukiniu: „Tai yra ženklas paskutiniams laikams, po jų ateis teisingumo diena“ (848), „Kas nenori įeiti pro gailestingumo duris, tas turi įeiti pro mano teisingumo duris“ (1146).

II. Žvilgsnis į dvi bedugnes

Dauguma mistikų tarp Dievo šventumo ir žmogaus menkumo mato didžiulę prarają. Šis žvilgsnis nuolat lydėjo ir ses. Faustiną. Dievo ir žmogaus susitikimą ji mato kaip dviejų bedugnių susitikimą, kuriame „Bedugnė šaukia bedugnei“ (Ps 42, 8).

Žmogiškosios prigimties skurdo pažinimo bedugnė sukelia baimę, tačiau ses. Faustina gręžia akis ir į dieviškojo gailestingumo neišmatuojamą gelmę, kuri yra didesnė už žmogaus skurdą ir todėl suteikia nusiraminimą bei pasitikėjimą Dievo gailestingumu.

Ses. Faustina pripažįsta, kad jei „sieloje yra kas nors gera, tai tik šventoji Jo malonė“ (56), be kurios žmogus akimirksniu virstų niekuo, tačiau savųjų silpnybių pažinimas taip pat pristatomas kaip malonė, kurios ji ne kartą meldė ir už ją dėkojo. Anot ses. Faustinos, „Iš kai kurių sielų Dievas trokšta didžiulio tyrumo, todėl leidžia giliau pažinti skurdą“ (112).

Įpultume į didžiulį pesimizmą ir neveiklumą, jei sustotume tik prie žmogiškosios egzistencijos skurdo ir prigimties silpnumo, nes ir ses. Faustina bandė tokiu būdu išsisukti nuo pasiuntinybės – būti dieviškojo gailestingumo skelbėja: „…ir pradėjau Viešpačiui vardyti savo negalias, ir dangsčiausi jomis, kad pripažintų mano atsikalbinėjimą, jog esu nepajėgi įgyvendinti Jo sumanymą. Tada išgirdau šiuos žodžius: Nebijok, aš pats papildysiu viską, ko tau stinga“ (435). Tampa akivaizdu, kad silpnus žmones Viešpats apgaubia ypatingu savo gailestingumu.

Faustinos laikais žmonės matė savo skurdą, bet per mažai žvelgė į Dievo gailestingumą. Ryšį su Dievu labiau atspindėjo ne asmeninis santykis, bet baimingumas ir bendravimas su Viešpačiu „iš tolo“. Tai atsispindi ir ses. Faustinos pokalbyje su viena iš vyresniųjų motinėlių: „Sese, išmušk sau iš galvos, kad Viešpats Jėzus su tavimi taip artimai bendravo – su tokia vargeta, tokia netobula. Viešpats Jėzus bendrauja tik su šventomis sielomis, įsidėmėk tai. – Pripažinau, kad ji buvo visiškai teisi, nes esu vargeta, bet pasitikiu Dievo gailestingumu. Susitikusi su Viešpačiu nusižeminau ir kalbėjau: Jėzau, tikriausiai Tu su tokiomis elgetomis taip nebendrauji? – Būk rami, dukra mano, būtent per tokį skurdą noriu atskleisti savo gailestingumo didybę“ (133).

Didžiausią savąjį skurdą pažinus, žvilgsnis krypsta į Tą, kuris stiprina ir kurio gailestingumo, meilės ir malonės bedugnė yra didesnė, todėl meldžiama šviesos spindulio pažinti Viešpatį ir šlovinti jo nesibaigiantį gailestingumą. Patyrusi gailestingumo gelmę ses. Faustina skundžiasi: „Nesuprantu, kaip galima nepasitikėti Tuo, kuris gali viską; su Juo viskas, be Jo – nieko“ (358). Pasirodo, jog net skurdžiausia siela iš Dievo malonės gali tapti didžia šventąja, jei nesipriešins Dievo veikimui.

Mūsų laikais išbujojusi gyvenimo puikybė tampa kliūtimi pamatyti žmogiškojo skurdo visumą, o malonumų apkartintas gyvenimas labai apsunkina žvilgsnį į savo vidinį pasaulį. „Puikybė laiko sielą tamsoje. Ji nežino ir nenori gilintis į savo skurdo gelmes, slepiasi ir vengia visko, kas ją išgydytų“ (113). Žmogaus vadavimasis iš tamsos ir Dievo pažinimas visuomet duoda du svarbiausius rezultatus: kuo geriau pažįstu Dievą ir jo savybes, tuo geriau pažįstu save bei savo skurdą.

Mūsų skurdas yra „masalas“, atkreipiantis į mus mylinčio ir gailestingo Dievo žvilgsnį, todėl peršasi išvada: „kuo didesnis mūsų skurdas, tuo didesnę teisę turime į Tavo, Viešpatie, gailestingumą“ (793). Supratusi šią tiesą ses. Faustina sieloje išgirdo jai skirtus Jėzaus žodžius: „Jei nebūtų šio nedidelio netobulumo, neateitum pas mane“ (1293).

Mūsų netobulumai, kurių niekad nestokojame, kreipia mus į absoliutų tobulumą – į Dievą. Gyvenimo išmintis byloja, jog toks traukia tokį, todėl kaip bedugnė šaukia bedugnei (plg. Ps 42, 8), taip bedugnė traukia bedugnę. Netobulas žmogus ir tobulas Dievas – dvi bedugnės – susitinka Atgailos sakramente tarpininkaujant Gailestingumo tarnui – kunigui.

III. Nuolatinio nuodėmklausio paieškos

Šv. Faustinos Dienoraštyje Atgailos sakramentas – išpažintis turi didžiulę reikšmę. Visų pirma patariama susirasti nuolatinį nuodėmklausį. Nors nuodėmklausiu gali būti kiekvienas kunigas, tačiau ses. Faustina patyrė, jog ne kiekvienas kunigas turi dvasinio vadovavimo dovaną konkretaus žmogaus dvasiniam gyvenimui. Ji ilgai meldė ir ieškojo kunigo, kuris suprastų jos sielos polėkius:

„Siela privalo ilgesnį laiką karštai melsti vadovo ir prašyti Dievo, kad pats teiktųsi jai išrinkti sielos vadovą“ (938).

Nors ses. Faustina turėjo ypatingą vidinių pokalbių su Kristumi dovaną, bet tai jokiu būdu nepakeičia dvasinio vadovavimo, o dėl menkiausių abejonių būtina ieškoti tik nuodėmklausio patarimo: „Siela negali eiti pirmyn pati, privalo sekti šviesaus nuodėmklausio patarimu, nes kitaip gali paklysti arba negauti jokios naudos“ (773).

Ilgai  neradusi  tinkamo  nuodėmklausio  ji  nusiskundžia, jog dvasiniame gyvenime kyla netikrumas: „pati siela netoli tenueis, o šėtonas tik ir nori, kad šventumo siekianti siela pati sau vadovautų, o tada nėra nė kalbos, kad jį pasiektų“ (938). Nuodėmklausio poreikį patyrusi ir pagaliau atradusi dvasios vadovą, ses. Faustina pajuto dvasiniame gyvenime didžiulę pažangą: „Jei nuo pat pradžių būčiau turėjusi dvasios vadovą, nebūčiau be naudos išeikvojusi tiek Dievo malonių“ (35); „O, kokia didžiulė malonė yra turėti sielos vadovą. Greičiau daroma pažanga dorybėse, aiškiau pažįstama Dievo valia, ištikimiau ji vykdoma, einama tikru ir saugiu keliu. Vadovas moka aplenkti uolas, į kurias galima atsitrenkti. Dievas davė man šią malonę pakankamai vėlai, bet labai ja džiaugiuosi matydama, kaip Dievas pasilenkia prie vadovo norų“ (331).

Su nerimu ses. Faustina žvelgia į tuos, kurie neieško dvasinio vadovavimo: „Mane dabar apima baimė, kai ne kartą tenka išgirsti kurią nors sielą sakant, kad neturi nuodėmklausio, tai yra vadovo. Kadangi žinau, kiek daug žalos patyriau, neturėdama tokios pagalbos. Neturint vadovo nesunkiai galima nueiti klystkeliais“ (61).

IV. Nuodėmklausio parengimas

Bažnyčia rūpinasi kunigų parengimu vykdyti sutaikinimo tarnystę švenčiant Atgailos sakramentą. Žvelgdama iš savo taško ir turėdama nemenką bendravimo per išpažintį su nuodėmklausiais patirtį, ses. Faustina atkreipė dėmesį į tai, kad į nuodėmklausio parengimą ypatingu būdu turi būti įtraukti ir penitentai. Jų dalis – tai malda už kunigą, kuris klausys išpažinties: „…ypatingo palaiminimo ir šviesos prašau Tavęs, Jėzau, kunigams, kuriems savo gyvenime atliksiu išpažintį“ (240).

Dienoraštyje nuoširdžiai patariama kiekvienam penitentui prieš išpažintį ne tik atlikti išsamią sąžinės sąskaitą, bet ir pasimelsti už nuodėmklausį. Ses. Faustina taip pristato savo pasiruošimą išpažinčiai: „Kai ruošiausi išpažinčiai, tariau Švenčiausiajame Sakramente pasislėpusiam Jėzui: Jėzau, prašau, prabilk į mane šio kunigo lūpomis … įsiklausiau į tuos žodžius, kuriuos man Viešpats kalbėjo to kunigo lūpomis“ (637).

Kartą, kai nuodėmklausys nesupratęs ses. Faustinos dvasinių patirčių iš jos pasišaipė, ji daugiau nėjo pas tą kunigą išpažinties, bet už jį daug meldėsi: „…paaukojau už jį visos valandos adoraciją ir kai kuriuos apsimarinimus, kad išmelsčiau jam dieviškosios šviesos sieloms pažinti“ (272). Nors pripažįstama, kad ne kiekvienam nuodėmklausiui Viešpats duoda malonę suprasti tokią sielą, tačiau Viešpats davė ses. Faustinai patirti maldos už nuodėmklausį veiksmingumą: „Vieną dalyką supratau, kad turiu kiekvienam nuodėmklausiui melsti daug Šventosios Dvasios šviesos, nes kai ateinu prie klausyklos, o prieš tai karštai nepasimeldžiu, nedaug nuodėmklausys mane tesupranta“ (647).

Malda už nuodėmklausį padeda penitentui nieko nenuslepiant atsiverti išpažintyje, nes kitaip kyla grėsmė nuklysti, nepaisant didelių Dievo malonių. Dievas per nuodėmklausį teikia pagalbą ir dvasinį vadovavimą, kurio dėka tampame ištikimesni malonei: „Nuoširdi atgaila iš karto perkeičia sielą“ (388), nes „siela ištikimiau atsiliepia į Dievo malonę, jei turi šventą nuodėmklausį ir kuriam viską išsipasakoja“ (95).

V. Išpažintis – atvira erdvė Dievo ir žmogaus susitikimui

Gyvenimas pilnas dviprasmybių, kurios braunasi ir į maldos gyvenimą tuomet, kai pradedame jame ieškoti ne Dievo, bet savęs. Ne kartą esame atsidūrę situacijoje, kai norime save pateisinti, pasislėpti už aplinkybių ir susiviliojame situacijos etika. Juk natūralu, kad patys sprendžiame savo tiek materialinio, tiek dvasinio gyvenimo sunkumus, bet ar tam turime patikimas gaires?

Nuodėmklausio ir penitento pokalbis išpažinties metu visuomet suteikia daugiau šviesos ir aiškumo, kuriuo keliu eiti ir ką pasirinkti. Pasitaiko, jog penitentui kažkokia dvasinės lavybos praktika labai priimtina, bet nuodėmklausys pataria visai ką kitą. Kaip tuomet pasielgti? – Juk ir Dienoraštyje atrandame panašių situacijų. Būta akimirkų, kuomet ses. Faustinai atrodė, jog malda Dievui nemiela, o sakramentų priėmimu ji dar labiau įžeidžia Dievą. Jeigu ji vadovautųsi savo nuovoka, nežinia į kokius klystkelius patektų, tačiau ses. Faustina pasikliovė nuodėmklausiu, kuris kartu su penitente išpažintyje ieškojo kelio ir neleido apleisti nė vienos šv. Komunijos. Pasitikėjimas nuodėmklausiu buvo toks didelis, kad su juo nepasitarusi ji nesiėmė jokių savavališkų žingsnių. „Sakramentus priimdavau tik iš klusnumo nuodėmklausiui, ir šis aklas klusnumas man buvo vienintelis kelias, kuriuo turėjau eiti, ir gelbėjimosi ratas“ (77). Visiškai atsiverti nuodėmklausiui apsireiškimų metu skatino ir Viešpats:

„Nekovok su pagunda pati, bet iškart atskleisk ją nuodėmklausiui, o tada pagunda praras savo jėgą“ (1560).

Paklusnumo nuodėmklausiui pagrindu tampa tiesa, jog į kunigo veikimą (in persona Christi) įžengia pats Kristus, o kunigo asmuo tampa tarsi uždanga per kunigą veikiančiam Kristaus asmeniui. Kartą ses. Faustina ėjo išpažinties pas kunigą, kurio nepažinojo: „Šiandien per šv. Išpažintį Viešpats Jėzus į mane prabilo vieno kunigo lūpomis. Tad kunigas nepažinojo mano sielos, o aš išpažinau tik nuodėmes … [jis pasakė pamokymą]. – Iš pradžių šis pamokymas mane nustebino; supratau, kad per jį kalba Viešpats, o jis pats nelabai tai suvokia“ (763).

Sesuo Faustina daug kartų patyrė, kaip Viešpats pasinaudoja kunigo lūpomis, o kunigas pats to nesuvokdamas pasakydavo tai, ko visai neketino sakyti. Kristus ypatingu būdu apreiškė jai šią tiesą: „…tavo nuraminimui statau šį kunigą tarp savęs ir tavo sielos, o žodžiai, kuriuos tau atsakys, – yra mano“ (232), „kalbėsiu tau šio kunigo lūpomis, kad tave užtikrinčiau ir pagrįsčiau savo žodžių, kuriais prabylu tavo sielos gelmėse, teisingumą“ (456). Išpažintis pavadinama gailestingumo tribunolu, kuriame vyksta didžiausi stebuklai. Norint juos patirti, nereikia leistis į ilgą piligrimystę ar kokių nors išorinių apeigų, pakanka su tikėjimu ateiti prie Kristaus vietininko – kunigo ir išsakyti jam savo skurdą. Tuomet Dievo gailestingumo stebuklas pasirodys visa pilnatve.

Privačių Kristaus apsireiškimų autentiškumas taip pat buvo patvirtintas per nuodėmklausį: „Dukra mano, žinok, kad prabilsiu į tave per šį kunigą ypatingu būdu, kad neabejotum mano norais“ (1101). Kartais Kristus duodavo ses. Faustinai prieš tai pažinti, kas vyks išpažinties metu: „Kai priėjau išpažinties ir išpažinau nuodėmes, kunigas pakartojo tuos pačius žodžius, kuriuos iš pradžių man pasakė Viešpats“ (443). Išpažintis tampa vyksmu, kurio metu išaiškinamos visos abejonės. Kai vienuolyno vyresnioji nesuprato ses. Faustinos dvasinių patirčių ir išsigandusi išsiuntė ją pas nuodėmklausį atpažinti jų kilmės, nuodėmklausys patvirtino ses. Faustinai jos bendravimo su Jėzumi autentiškumą, nors vyresnioji tuo abejojo: „…kai priėjau išpažinties, tas kunigas iškart suprato, kad visa tai neplaukia iš mano sielos ir aš apie tokius dalykus neturiu žalio supratimo“ (196).

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.