2021 05 06

Slavenka Drakulić

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Café Europa

Unsplash.com nuotrauka

Artėjančios Europos dienos proga siūlome prisiminti 2012 m. Karolio Kaupinio verstą kroatų rašytojos, publicistės Slavenkos Drakulić esė „Café Europa“. Šis autorės tekstas pasirodė 1996 m., todėl gali būti įdomus ne tik konceptualiai, bet ir istoriškai. Tiek kaip pabandymas apibrėžti tai, ką reiškia Europa rytų europiečiui, bet ir kaip ano laikmečio istorinis liudijimas. 

Sofijoje labai populiari Viena. Pažiūrėję į kavines, rasite net dvi, pavadintas jos vardu. Pro vienos iš jų langą Caro Išvaduotojo bulvare pamatysite žmonių, sėdinčių prie mažų baltai nudažytų ketaus staliukų. Čia tiekiama ne tradicinė, stambiai malta ir mažuose variniuose indeliuose verdama „bulgariška kava“ (arba makedonietiška, turkiška, serbiška, graikiška, priklausomai nuo to, kur ją geriate). Kavą čia atneš dideliuose puodeliuose, su plakta grietinėle ir cinamonu arba šokoladu ant viršaus, visai kaip Vienoje.

Šioje vietoje taip pat rasite kelių rūšių „vienietiškų“ pyragėlių ir tortų, tūnančių po stikliniu gaubtu, apšviestų neonine juostele, kuri geltoną vanilinio kremo pyragėlį paverčia į žalsvą ir suteikia vimdančiai pilką atspalvį ant torto esantiems persikams ir braškėms. Šitie tortai nė iš tolo nepanašūs į tikrus vienietiškus pyragaičius – rafinuotus, įmantrius ir prabangius. Iš tiesų čia išvis nėra nieko, kas primintų Vieną, išskyrus patį kavinės pavadinimą.

Kita „vienietiška“ kavinė atrodo truputį geriau. Ji mažytė, pasteline rožine ir kavos su pienu spalva dažytomis sienomis. Aplink apskritus netikro marmuro stalelius sėdi krūva jaunuolių. Didžioji jų dauguma geria arbatą, nes tai viskas, ką gali sau leisti šioje vietoje.

Kainos čia irgi kaip Vienoj. Bet gražu tai, kad kartu su savo arbata ant popierinės servetėlės gauni mažą sausainėlį – visai taip, kaip būtum aptarnautas Vienoje. Tokios rūšies rafinuotumas yra labai naujas šitoj pasaulio pusėj.

Tačiau kai nuvykstu į Vieną ar bet kurią kitą Vakarų sostinę, dažniausiai į tai, kaip patiekiama kava ar arbata, nekreipiu jokio dėmesio. Matyt nutuokiu, kad tai bus padaryta tinkamai. Nustebčiau tik tuomet, jei gėrimas būtų patiektas kažkokiu keistu, sakykime – Rytų europietišku būdu: tebūtų viena juodosios arbatos rūšis, kelis puodelius užplikytų iš vieno ir to paties arbatos pakelio, negaučiau jokio pieno ar citrinos, benešant aplaistytų padėklą. Tikriausiai ir pats arbatos puodelis būtų baltas su mėlynu krašteliu: toks, kokį gautumėt mokykloj ar fabriko valgykloj.

Tuo tarpu Sofijoje elegantiškas aptarnavimas turi brechtišką atitolinimo efektą: kadangi jis nėra įprastas, pastebimas iš karto. Café Wien kuria tam tikrą Vakarų Europos – pastelinės, pernelyg išpuoštos, švarios, mielos, tvarkingos – paveikslą, net jei jis nebūtinai turi ką nors bendro su realybe.

Tirana taip pat ne išimtis užsienietiškai vadinant visas įmanomas vietas. Café Europa (jų ten tikriausiai taip pat daugiau nei viena) yra miesto centre. Tai toks kioskas, viena iš 2000 panašių stiklo ir metalo konstrukcijų, kurios išdygo čia per pastaruosius dvejus metus. Saulėtą dieną galite pamatyti daugybę žmonių, sėdinčių lauke ant baltų plastikinių krėslų, geriančių puikią espreso. Galiu tik spėti, kad šios plastikinės kėdės, kurios Vakaruose būtų laikomos blogu skoniu, Albanijoje žmonėms atrodo elegantiškos ir egzotiškos, kadangi tokių baldų šalyje iki šiol niekas ne tik negamino – jų niekas neregėjo. Klientai – dažniausiai jauni vyrai, daug rūkantys ir besiklausantys trankios roko ar disco muzikos. Įsivaizduokite draugą, klausiantį, kur einate. „Einu į Café Europą.“ Gerai skamba, ar ne? Šitaip sėdėti, apsirengus išblukusiais džinsais, su ilgais plaukais. Visiems tiems vaikinams tai viena iš svarbiausių ir matomiausių naujosios laisvės apraiškų.

Bukareštas neatsilieka nuo Sofijos ar Tiranos. Jame pilna mažų privačių parduotuvėlių – ne itin gražių ar brangių, bet su aiškiai vesternizaciją nurodančiais pavadinimais. Net jei tai tik skylė sienoje, bus pavadinta „Point West“. Bet kuri maisto parduotuvė bus supermarketas – nesvarbu, kad parduoda tik 20 produktų, ir jos ne tik supremarketu, bet ir turgumi negalėtum laikyti. Jei netyčia atsidursite viename iš pagrindinių Bukarešto bulvarų, neišvengiamai pastebėsite, jog dauguma vitrinų šviečia milžiniškomis užsienietiškoms iškabomis – McDonald’s, Coca-Cola, Shell, Benetton – čia paminint tik kelias geriau žinomas. Sunku tarp jų rasti kokį nors vengriškai skambantį pavadinimą. Apima jausmas, kad esate kur nors Vienoje ar Paryžiuje. Tik pastatai pernelyg aptriušę, žmonės per prastai apsirengę, tramvajai pergrūsti, o aplink vis dar pilna senų trabantų ir ladų. Bet esu tikra, jog niekur Vakaruose nenusipirksite tokių saldainių kaip parduotuvėje „Bonbonniére Hemingway“. Šeimininkas, matyt, buvo rašytojo gerbėjas arba tiesiog gerai skambėjo pavadinimas, o kad tai rašytojas – nežinojo.

Prahoje, Zagrebe, Bratislavoje arba Liublianoje ir kituose Rytų Europos miestuose ir miesteliuose, netgi kaimuose, galite pavalgyt, išgert, pamiegot, apsirengt arba pasilinksmint vietose su Vakarų europietiškais ir kiek rečiau – amerikietiškais pavadinimais. Bonjour, Target, Four Roses, Lady, The End. Tai toks paplitęs fenomenas, kad nacionalistiškose šalyse, tokiose kaip Kroatija, dėl to jau kyla pasipiktinimo balsų. Vienas populiaraus dienraščio žurnalistas pasipiktinęs pareiškė, jog turistai, besilankantys Zagrebe, gali sutrikti ir pagalvoti esantys Anglijoje! Tai būtų juokinga, jei nebūtų rimtų diskusijų šia tema Kroatijos parlamente, kur jau buvo pasiūlytas įstatymas, visas firmas įpareigojantis vartoti tik kroatiškus pavadinimus. Tačiau tai, ko tas žurnalistas nesuprato, yra visa vakarietiškų pavadinimų esmė: sukurti įspūdį, kad jau esate Vakaruose. Jokia nacionalistiška ideologija, net ir absurdiško minėto įstatymo priėmimas negalėtų ištrinti troškimo įrodyti, kad Zagrebas ir Kroatija priklauso Vakarams.

Iš pirmo žvilgsnio regis, jog tie pavadinimai – tiesiog triukas klientams pritraukti. Tačiau žvelgiant giliau tai simbolizuoja, kaip žmonės šiose šalyse žiūri į save. Arba kaip save norėtų matyti.

Šiandien Rytų Europoje revoliucija reiškia nebe bandymą įtvirtinti demokratiją ir laisvą rinką – tai jau įvyko. Gal ir nelabai veikia, bet vis dėlto yra. Tačiau dabar revoliucija vyksta mažuose, kasdieniuose dalykuose: garsuose, žvilgsniuose, vaizduose. Užsienietiški pavadinimai yra puiki priemonė šios revoliucijos žiniai perteikti. Vartojant tokį pavadinimą, jūs pristatote visą vertybių sistemą. Jis taip pat atskleidžia ilgesingą troškimą priklausyti iš anksto įsivaizduojamai Vakarų Europos idėjai.

Kita vertus, toks pavadinimas tarnauja kaip tam tikras barjeras, kadangi bando nugramzdinti į užmarštį seną komunistinę Rytų Europą. Juk niekada nebus užtektinai ženklų parodyti ir pabrėžti, jog čia nebe ta sena, komunistinė, varginga, primityvi, rytietiška, atsilikusi Rytų Europa. Negi nematot, jog ji taip pat priklauso Vakarams, tik mes iš ten buvom pusę amžiaus išstumti? Jeigu paklaustumėt vaiko, jojančio šluotkočiu, ką tas čia daro, šis be dvejonių jums atsakytų: „Joju arkliu.“ Tam vaikui šluotkotis yra arklys. Tarsi galėtumei kažką vadindamas kitu pavadinimu iš tiesų paversti tuo, kuo norėtumei, kad tas daiktas būtų. Imdamasis Dievo galios sukuri greitai paruošiamo rojaus iliuziją. Ir niekas dar tai vaikiškai Rytų Europai nepasakė, kad pagalys – tai ne žirgas. Įsivaizduokite priešingą situaciją – staigų tokių pavadinimų kaip Tirana, Durres, Belgradas, Rytai ar netgi Napredak (progresas) ar Pobeda (Pergalė) – tipiškų komunistinių pavadinimų – potvynį kur nors Paryžiuje ar Londone.

Žinoma, tokių įstaigų Vakarų Europoje esama, tačiau jos dažniausiai tarnauja kaip susitikimų vietos nostalgiškiems emigrantams. Jie jokiu būdu nereprezentuoja troškimo būti kitokiam, troškimo būti Rytų Europos dalimi.

Vienoje viena iš Café Europa yra Europos viešbutyje, Kartnerstrasseje, pagrindinėje miesto pėsčiųjų zonoje. Kita Café Europa yra tamsus, triukšmingas, bet sunkiai pastebimas, alumi pradvokęs baras Mariahilferstrasseje. Dar viena kavinė tuo pačiu pavadinimu yra Belvedere’o rūmuose. Nė viena iš jų nereprezentuoja jokios kultūros, nes nėra poreikio jokia specialiai jos reprezentacijai. Pavadinimams ar interjerui nepriskiriamos jokios išskirtinės kultūrinės vertybės. 1990 metais, kai Kroatija kaip nauja nepriklausoma valstybė norėjo kaip įmanoma daugiau atitolti nuo kitų neeuropietiškų buvusios Jugoslavijos dalių, nuo didžiausio priešo – Serbijos, gražiausias Zagrebo kino teatras buvo pavadintas „Europa“. Ankstesnis jo pavadinimas daugelį dešimtmečių buvo „Balkanai“. Staiga senasis pavadinimas ėmė rodytis praeities, primityvizmo, karo, kažko „neeuropietiško“ simboliu. Naujasis pavadinimas yra visas teigiamų vertybių komplektas. Visų pirma – tai senesnės istorijos simbolis. Jis nurodo, kad Kroatija iki Antrojo pasaulinio karo buvo Austrijos-Vengrijos imperijos dalis, tuo tarpu Serbija, esanti giliai Balkanuose (kroatai nelaiko savo šalies Balkanų dalimi), 500 metų vilko turkų jungą. Taip pat norima pasakyti, kad Kroatija visada priklausė labiau išsivysčiusiai Europos daliai, katalikų religijai, priešingai nei jos ortodoksai kaimynai. Ji simbolizuoja krikščionišką toleranciją, civilizuotą elgesį ir buržua vertybes. „Europa“ apima tai, kuo žmonės nori būti, o ne tai, kas jie yra – tarsi keičiant kino teatro pavadinimą galėtume iš karto išeiti iš Balkanų ir žengti „Europon“, kad ir ką ši reikštų. Vartojant „Europos“ pavadinimą daroma prielaida, kad visi žino, ką ta Europa reiškia.

Dėl vieno galime būti tikri: tai nebe viso žemyno pavadinimas. Jis apibrėžia tik jo vakarinę dalį – geografiniu, kultūriniu, istoriniu ir politiniu požiūriu. Europa buvo padalinta skirtingo istorinio vystymosi, komunizmo ir visų pirma – skurdo. Dalis buvusių vakarietiškų šalių kaip, pvz., Čekoslovakija, Vengrija netikėtai liko Rytų bloke. Dabar atrodo, tarsi visos pokomunistinės šalys yra suinteresuotos nustumti dalijančią ribą kiek įmanoma labiau į Rytus, kad galų gale Europa būtų visas nepadalintas žemynas.

Tačiau būtent šis noras ir kuria tą padalijimą. Vakarai nejaučia poreikio priklausyti (jie tiesiog yra) arba leisti ant slenksčio stovinčioms šalims įeiti. Jie laukia laimingųjų, atitiksiančių ES, NATO ir savo institucijų kriterijus.

Taigi ką Europa reiškia Rytų Europos vaizduotėje? Tai tikrai nėra geografijos klausimas, kadangi šiuo atžvilgiu mes jau Europoje ir visai neturime jos siekti. Tai kažkas tolimo, kažkas siektino, kažkas, ko reikia nusipelnyti. Maža to, Europa yra kažkas brangaus ir subtilaus: geri drabužiai, žmonių išvaizda ir kvapai. Europa – tai pilnatvė: maisto, mašinų, šviesų – visko. Tai šviesų, įvairovės, prabangos ir grožio festivalis. Europa suteikia pasirinkimą: nuo šampūno iki politinių partijų. Ji reprezentuoja išraiškos laisvę. Tai pažadėtoji žemė, nauja Utopija, čiulpinukas. O per televizorių toji Europa yra čia pat, tavo bute, dažnai tokia spalvota, net per ryški, kad būtų tikra. Tačiau visa tai labiau nusako, kokie troškimai aprėpia Europos sąvoką, nei ką toji sąvoka iš tiesų reiškia. Negatyvi prieiga, matyt, yra naudingesnė šiam apibrėžimui paaiškinti: Europa yra priešinga tam, ką turime ir ko norime nusikratyti: tai komunizmo, baimės ir nepritekliaus nebuvimas. Bosnių rašytojas Djevadas Karahasanas aprašo viešbutį „Europa“, seną austrovengrišką pastatą Sarajevo viduryje, kaip geografinį ir kultūrinį tašką, kur susitinka Rytai ir Vakarai. Tas viešbutis buvo sugriautas per Sarajevo apsuptį. Kartu su juo iš Sarajevo išnyko ir Europa. Ji dingo, kadangi kartu, apvilti Europos, dingo ir didžiuma miesto gyventojų. Tad Europa turi daug veidų. Neturėtume to pamiršti.

Ar šiandien kas nors gali pasakyti, kur Europa prasideda, ką ji reiškia, ir kur baigiasi? Ar naujos politinės realijos reikalauja platesnio apibrėžimo? Veikiausiai idėja, jog Rytų Europos šalis turi nusipelnyti Europos, kad ji turi ją užsitarnauti ir tam tikru būdu atitikti, šiandien tampa per konservatyvi. Šiaip ar taip, prieš šimtą metų JAV juodieji buvo a priori neįtraukiami į žemyno apibrėžimą. Šiandien afroamerikiečiai ir jų indėlis į šalies kūrimą neatskiriamas nuo pačios Amerikos. Turbūt yra kažkas pozityvaus ir vertingo, jog ir Rytų Europos šalys turi įdėti savo indėlį į šiandienos Europą. Kas tai – menas, multikultūriškumas, įvairovė? O gal tai moralios politikos pavyzdys, rodomas Vaclavo Havelo? O gal tai tiesiog pats svarbiausias žmonijos įgūdis: išgyventi neįmanomomis sąlygomis?

Europa nėra motina, kuri būtų kažką skolinga savo ilgai neigtiems vaikams. Ji ir ne princesė, kuriai visi privalo lankstytis. Ji ne mus išlaisvinti turintis karžygys, nei obuolys ar pyragas, kuriuo reiktų mėgautis. Ji ne šilkinė suknelė ar magiškas žodis „demokratija“. Europa yra tai, ką mes – valstybės, tautos, žmonės – iš jos sau patiems susikuriame.

Slavenka Drakulič, Café Europa: Life After Communism, London: Penguin books, 1999

Vertė Karolis Kaupinis