Pasaulio sąžinės lakmuso popierėlis

Visų pirma Europos Parlamento – šios vienintelės demokratiškai suformuotos politinės ES institucijos, kurioje dirba išrinkti ir demokratinį mandatą bei tikrą legitimumą turintys, o ne paskirti asmenys – politinės frakcijos gan nevienodai supranta žmogaus teisių prioritetus. Net jei susitariama dėl principinių dalykų, lieka politikus radikaliai supriešinančių niuansų. O jie šioje komplikuotoje politinėje dėlionėje neretai patys svarbiausi.

Pradėkime nuo to, kad vienoms grupėms patys svarbiausi yra etinių ir ypač religinių bendrijų teisių pažeidimai. Be jokios abejonės, tikėjimo laisvė ir teisė į religiją yra tokia pati fundamentali žmogaus teisė, kaip ir sąžinės bei raiškos teisė ir laisvė. Bet vienoms grupėms (vieša paslaptis, kad visų pirma liberalams ir kairiesiems) svarbiausi atrodo ne krikščionių ir kitų religinių bendrijų teisių pažeidimai ir jų persekiojimas (pavyzdžiui, koptų – senovinės ir unikalios krikščionių mažumos Egipte ir Sirijoje – itin nesaugi padėtis), o tinklaraštininkų įkalinimas ar seksualinių mažumų žeminimas bei persekiojimas. Į šią asimetriją irzliai reaguoja konservatyvesnės politinės grupės, savo ruožtu praktikuojančios beprasmį homoseksualių žmonių persekiojimo daugelyje šalių glaistymą (Iranas ir Uganda yra kraštutiniai atvejai, bet netrūksta nemalonių incidentų ir Europoje).

Žodžiu, kaip ir kančių (a)simetrijos, taip ir žmogaus teisių gynimo atvejais tam tikras grupes ar atvejus siekiama išskirti ir traktuoti kaip prioritetinius. Silpnumas tampa politiniu argumentu ir net savotiška nūdienos jėgos atmaina (siekiančia delegitimuoti atvirai ir brutaliai naudojamą jėgą). Todėl šiandien nieko pernelyg nestebina šalių noras save tapyti itin niūriomis istorijos spalvomis bei pateikti kaip aukas ir kolektyvinius kankinius.

Šiame kontekste unikali vieta tenka Tibetui – tyliam pasaulio sąžinės egzaminui. Tibetas ne tik nesiekia delegitimuoti ar demonizuoti Kiniją, o priešingai – pabrėžia savo pagarbą kinų tautai ir Kinijos valstybei. Viskas, ko siekia ši buvusi mažytė teokratinė, bet absoliučiai taikinga budistinė vienuolių valstybė – tai unikalios senovinės Tibeto kultūros išsaugojimas. Jei Tibetui nebus leista išsaugoti savo kultūros ir religijos, kils klausimas, ko verta Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija. O jis neišvengiamai kils, jei mes įteisinsime kumščio teisę vien todėl, kad ją praktikuoja naudinga ir mums svarbi valstybė.

Europos laukia sudėtingas pasirinkimas tarp, viena vertus, prekybos ir investicijų projektų, kurie saisto ekonomine galybe tampančią Kiniją ir ES, ir be kurių net dabartinis Italijos ekonomikos krizės įveikimas atrodo vis sunkiau įmanomas, kita vertus, ekonomiškai nieko nelemiančios, o ciniškai tariant – niekam apskritai nereikalingos, vargingos, Kinijos kompartijos ateistinės doktrinos ir imperializmo nusiaubtos mažytės kalnų valstybėlės, apie kurią pasaulis prisimena tik iš pagarbos nesmurtiniais, reto taurumo ir orumo būdais savo kultūrą ir autonomiją Kinijos sudėtyje ginančiam jos vadovui Dalai Lamai.

Ar sėkminga ekonominė ir politinė galia yra sėkmingo smurto licencija gyvybinės erdvės ir imperinės politikos vardan? Ar mes žmogaus teises išdrįstame ginti tik ten, kur jaučiame savo politinį, ekonominį ir karinį pranašumą – kitaip tariant, kur jaučiame, kad žmogaus teisių gynimas yra paprasčiausia embargo arba net tikro karo uvertiūra?

Ar pasaulis susitaikė su Sovietų Sąjungos sugriuvimu (sukrėtusiu visą tarptautinių santykių sistemą ir pakeitusiu globalinio saugumo balansą) tik todėl, jog Vakarai tyliai niekino sovietinius komunistus už jų bejėgiškumą ir galios praradimą, ar todėl, kad nesitaikstė su visų europietiškų idealų ir vertybių paneigimu ir atmetimu?

Ar Kinijai bus leista toliau smaugti Tibetą vien todėl, kad jos elitas nekartoja sovietų klaidų ir iš jo nesklinda bejėgiškumas, kurio mes taip nemėgstame? Ar suprasime, kad Tibeto paaukojimas ir išsižadėjimas reikš Vakarų sąmonės ir politikos katastrofą? Jei norime grįžti į Realpolitik laikus ir atiduoti didelėms žuvims mažąsias, tai tada bent nekalbėkime apie žmogaus teisių gynimą visame pasaulyje ir nustokime apgaudinėti save ir kitus.

Tik Tibeto žvilgsnis į mus ir mūsų atsakas – šį žvilgsnį priimančios arba iš gėdos nusuktos mūsų akys – viską sudėlios į vietas.