2012 03 11

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Mindaugas Sabutis. Priimkime istorinę patirtį kaip dovaną

Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo kalba, pasakyta Seimo iškilmingame posėdyje, skirtame Kovo 11 dienos Nepriklausomybės atkūrimo aktui.

Pirmiausia norėčiau širdingai padėkoti už galimybę man, kaip religinės mažumos atstovui, kreiptis į jus šioje garbingoje vietoje tokią nuostabią dieną. Kaip krikščionis ir vienos labiausiai okupacijos metais nukentėjusių bendruomenių narys noriu išsakyti širdingiausią padėką visiems, kurių ryžto, rizikos ir pasiaukojimo dėka mes galime švęsti šiandieną šią laisvės šventę. Taip pat tiems, kurie vedė šalį į laisvę, ir įteisino ją Kovo 11-ąją, bei gynė seną ir kartu jauną valstybę, kai jai buvo iškilęs lemtingas pavojus.

Tokią dieną įprasta susimąstyti apie gėrį, kurį suteikė nepriklausomybė. Pirmiausia dėkoju Dievui, kad jau kelis dešimtmečius galime laisvai išpažinti savo tikėjimą, melstis, skelbti Dievo žodį ir nevaržomai organizuoti savo bendruomenės gyvenimą. Šimtmečiai persekiojimų ir netekčių išugdė patirtį, kuri mums leidžia įvertinti ir suprasti, ką reiškia laisvė.

Šiandien mes, kaip ir kitos religinės bendruomenės, džiaugiamės, kad mūsų šalyje yra užtikrinta tikėjimo laisvė, o tikintieji Lietuvos piliečiai gali nevaržomai gyventi pagal savo pašaukimą. Taip pat atstovauju kartai, kuri buvo gaminama LTSR, bet į sovietinę sistemą dar buvome nespėję giliai šaknų įleisti ir didžiąją sąmoningo gyvenimo dalį nugyvenome jau dabartinėje santvarkoje. Tarpinė būsena leidžia mums kai kada kritiškai žvelgti tiek į praeitį, tiek į dabartį ir dabartyje įžvelgti ir galimus totalitarizmo pavojus, žmogiško orumo sumenkinimą,  kitas galimas bėdas. Bet taip pat įvertinti ir branginti tai, ką turime, nes prisimename, iš kur atėjome.

Kaip Lietuvos Respublikos pilietis, krikščionis, tos pereinamos kartos atstovas, kartu norėčiau pasidalyti keletu pamąstymų, kurie, tikiuosi, nebus svetimi ir daliai šios dienos klausytojų. Viena iš kūrėjo žmogui dovanotų savybių, skiriantį jį nuo likusios gyvosios gamtos, yra atmintis, tiek asmeninio gyvenimo, tiek kolektyvinės istorijos suvokimas, mėginimas ją apibendrinti ir, kiek įmanoma, daryti tam tikras išvadas. Kovo 11-osios įvykis jau priklauso istorijai, kai šalies ir asmeninius gyvenimus galime dalyti į etapus iki ir po. Kaip atrodo šiandien tas po? Tenka gana dažnai bendrauti su įvairiais žmonėmis ir su liūdesiu, tikrai giliu liūdesiu išgirstu balsų, kad gyvenimas iki Nepriklausomybės buvo geresnis, o laisvė tarytum nelabai kam reikalinga, kas iš jos gero, ir kaip vienas žmogus tokiam kaime sakė, ar iš tos laisvės kruopos ar makaronai byra.

Suprantama, kad daliai žmonių pasunkėjo socialinės sąlygos, atsirado naujų iššūkių, ir šiaip visi mes dar prieš 30 metų, kai buvome 30-čia metų jaunesni, arba prieš 20 metų, dvidešimt keleriais metais jaunesni, kiti dar buvo iš viso negimę. Toks vergovės ilgesys nėra naujas, jau senovėje ir gerbiamojo rašytojo paminėta Izraelio tauta, einanti iš Egipto žemės, iš vergovės namų, tą patirtį turėjo. Ir jie murmėjo Mozei, sakydami, kad Egipto vergijoje buvo geriau, nes tuomet bent srėbalo buvo galima gauti, ir nebuvo jokios rizikos, jeigu tik tinkamu būdu paklusai savo šeimininkui, savo pavergėjui. Taigi, tam tikras komfortas. Ir man palyginti trumpai gyvenus sovietinėje santvarkoje, bet puikiai prisimenant ją, galbūt ir kiek vulgarokai, bet negaliu niekaip suprasti, nejau pono leidimas įsigyti baldą (daugelis prisimename situacijas), talonai tualetiniam popieriui, arba kokio amžiaus gyvenimo kelionę, kur jau visai giminei buvo galima pasakoti, į artimiausią užsienį, socialinio bloko valstybėse, kaip didžiausiais paskatinimas. Nejaugi šitie dalykai yra verti laisvės?

Nekalbant apie persekiotus ir žudytus disidentus, sugadintus gyvenimus svetimame ir beprasmiame kare Afganistane, beprotnamiuose kankinamus šviesesnės minties žmones, nenorėjusius prisitaikyti. Ir apskritai pamintą žmogaus orumą ir gyvenimą nuo pat gimimo mele ir ideologiniuose kliedesiuose. Iš viso to išėjome. O dabartinės vergystės troškimas žemina mus labiau nei pati vergovė. Kita vertus, tenka sutikti kartą, kuri visiškai neprisimena, kas buvo, kurie tai skaito paviršutiniškai, kai kada iš vadovėlių arba šiaip sugaudo informaciją interneto platybėse, kurie su džiaugsmu ir netgi su pasididžiavimu gali dėvėti rūbus ar nešioti simbolius, kurių priedangoje ir kurių vedami buvo žudomi mūsų žmonės, kur mes buvome kankinami, mūsų šalis buvo teriojama. Vėlgi skausmas tos kartos, kaip krikščionio, jis yra didelis. Greta skausmo apima kai kada nerimas dėl labai objektyvių dalykų. Kad ir kaip nemaloniai tokie balsai skambėtų, būdami sąžiningi turime pripažinti, kad nepaisant milžiniškų ir tikrai milžiniškų pasiekimų, Lietuvai tampant civilizuotos pasaulio bendruomenės nare daugybės pozityvių permainų, įvykusių šalies gyvenime, vis dėlto kažkas svarbaus liko nepadaryta. Kažkurioje vietoje, nepaisant įvairiausių priemonių, atsiveria vis gilėjanti ir skaudama žaizda. Gal todėl tiek daug širdžių emigruoja. Vieni mintimis į tą pačią LTSR, kiti – į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę arba dar senesnius laikus, kiti – fiziškai į tolimas šalis, dar kiti pakeldami ranką prieš save išeina iš šio pasaulio. Suprantant esamus ir visų iki šiol buvusių nepriklausomos Lietuvos valdžių sunkumus, iškylančius organizuojant vienos skurdžiausių Europos valstybių gyvenimą, ir tai yra suprantama, ir labai sunku, ir sudėtinga. Tenka pripažinti, kad tas vienas dėmuo daugelyje sprendimų lieka antraeilis, ir to dėmens vardas yra žmogus. Ne tik valdžios, bet ir piliečio sąmonėje per keletą dešimtmečių regis susiformavo požiūris į kitą, kaip į konkurentą ir priešą. Ir šis požiūris neša skaudžių vaisių.

Neretai dėl sunkumų ir iš dalies objektyviai kaltinamas sovietmetis arba nelabai objektyviai kai kada iš Vakarų skleidžiamas blogis. Tačiau kažin ar Rytai, ar Vakarai šiandien mus skatina žudyti naujagimius ir senelius, negerbti vyresnio amžiaus žmonių, griauti kapines, niekinti vargstančiuosius. Baisiausia, kaip ir dažnai buvo mūsų istorijoje, visa tai mes darome patys, savo rankomis ir savo valia. Šalia gyvenantį žmogų laikydami svetimu, tampame patys svetimi visiems, taip įsileisdami į savo gyvenimus vienatvę, baimę ir netikrumą. Todėl piliečiai mato visų lygių valdžias, kaip savanaudėlių, nuolat kovojančių dėl savo išlikimo politinėje orbitoje klubą. Tuo tarpu valdžios ir priklausančios valdžioms institucijos į pilietį dažnai žvelgia kaip į nusikaltėlį arba potencialų nusikaltėlį, kuris jeigu dar nesusižengė įstatymams šiandien, tai būtinai jis ketina tai padaryti, ir rytoj ar poryt jis tikrai tai padarys.

Kodėl taip atsitiko, kad šalyje, kuri išmaitintų 10 mln. gyventojų, vis mažiau vietos? Kodėl gyvenant Dievo palaimintame krašte, kuriame ir Dievas davė mums laisvę, ir pats kraštas duoda puikų derlių. Vandenį, kas globalioje šiandien mūsų planetoje tampa deficitu. Šalį, vietą, žemę, kurią aplenkė griaunančios stichijos ir gyvename šiandien, ačiū Dievui, taikos sąlygomis. Kodėl taip trūksta vilties ir taip daliai žmonių sunku, ir nesinori gyventi?

Atsakymų galėtume ieškoti ir atrasti mūsų tolimoje ir artimoje patirtyje, socialinėse transformacijose ir panašiai. Tačiau viena giliausių ir giluminių priežasčių yra pamiršimas, kad laisvė nėra savaiminis dalykas, o didelė, brangi Dievo dovana, kurios sąlygomis gali oriai skleistis tiek žmogaus, tiek tautos pašaukimas. Būtent dovana, ir čia verta prisiminti rusų filosofo Vladimiro Solovjovo žodžius: „Tauta nėra tai, ką ji galvoja apie save, bet tai, ką apie ją galvoja Dievas.“ O Dievas trokšta, kad žmogus, kaip pamiltas ir atpirktas kūrinys, oriai atsiskleistų ir išpildytų savo pašaukimą Dievo, šeimos ir bendrapiliečių atžvilgiu. Čia kalbame ne apie žmogų apskritai, bet apie kiekvieną iš mūsų, realiai gyvenantį, alsuojantį, čia esantį. O norint, kad taip įvyktų, mes būdami laisvi esame įpareigoti tausoti kiekvieną kitą, kaip Dievo pašauktą ir pamiltą žmogų, su savais įsitikinimais, kultūra, kalba, socialiniais ir profesiniais įgūdžiais bei talentais.

Kai kada susvetimėjimas iš dalies teisingai priskiriamas globalizacijai, bet globalus pasaulis arba, kaip šiandien vardijama, globalus kaimas, yra tikrovė, kurioje gyvename, ir jeigu nieko nenutiks neprognozuojamo, ir toliau gyvensime su įvairių kultūrų, rasių, pasaulėžiūrų žmonėmis. Ir nuo mūsų iš esmės priklauso, ar globalizacija mums taps suklupimo akmeniu, ar palaiminimu.

Šioje vietoje ypač verta gręžtis į mūsų šalies istoriją. Pažvelgę į ją kai kada už per didelio tautinio, kultūrinio ir koncesinio angažuotumo mes galime patirti, kad čia, šioje žemėje, slypi pasaulis, kurį tiek mažai dar pažįstame ir kurio pažinimas gali mums atverti visiškai naujų perspektyvų gyvenant XXI amžiuje tarp įvairių tautybių: lietuvių, vokiečių, žydų, totorių, lenkų, rusų, baltarusių, škotų, italų, prancūzų, karaimų, latvių ir kitų tautų žmonių, išpažįstančių skirtingus tikėjimus. Mes turime sunaikintos prūsų arba mažosios Lietuvos ypatingą paveldą, ne visiems dar suvokiamą ir iš esmės pasitarnavusį mūsų raštijai ir kultūrai. O juk čia, Lietuvoje, gyvavo šio, dabartinio pasaulio proveržis, kuris mums gali tapti tikru lobiu priimant dabartinį pasaulį ir jo iššūkius.

Svarbu, kad mūsų istorinė patirtis mums patiems taptų sava su visomis jos apraiškomis. Pažinę save sudarytume prielaidą oriai gyventi pasaulyje ir gerbti save, ir tik save, ir savo šalį vertinančius ir gerbiančius gali gerbti kaimynai, dėl kurių nepagarbos mes taip dažnai verkiame. Galbūt priimdami istorinę patirtį, kaip dovaną, mes išmoktume taip priimti ir dabartį su visomis jos realijomis ir pažintume žmogų, kaip gėrį. Tuomet sunkiai prekybos centre triūsianti motina, neįgalusis, garbingo amžiaus žmogus, kitai tautinei grupei priklausantis, laisvės netekęs kalinys neatrodys svetimi, mažiau pagarbos verti, bet savi, pašaukti gyventi po ta pačia saule ir jo šalyje, ir, kad jis yra turtas, o ne našta ir pavojus.

Gavėnios laiko skaitiniu norėčiau priminti visiems, ką Dievas yra kalbėjęs, ir tai yra ne reformos, o esminės reformacijos, mūsų širdžių pakeitimo ir krypties pakeitimo dalykas. „Štai pasninkas, kurio aš trokštu, – sako Dievas.– Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu duona. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos.“

Suprantu, kad daugelis šių minčių skamba kaip utopinės. Į jas turėtų įsiklausyti ypač politikai, kurie ruošiatės rinkimams ir kovojate begalinę kovą su įvairiais iššūkiais. Bet prisiminkime vieną dalyką, kad nuo visų mūsų ptiklauso, kokia Kovo 11-oji bus. Ir šiandien dar yra Lietuvoje žmonių, kurie dar pasitiki žiniasklaida, netgi yra žmonių, kurie dar kažkiek pasitiki ir politikais. Ir netgi yra žmonių Lietuvoje, kurie pasitiki Bažnyčia. Taigi, kokia didžiulė atsakomybė mums yra uždėta, idant Kovo 11-ąją išsaugotume.

Linkiu, kad ateitiems kartoms nebūtų kartėlio dėl mūsų praeities, kaip mes jaučiame kartėlį dėl įvairių istorinių aplinkybių, skaitome apie Liublino Uniją, skaitome apie Abiejų Tautų Respubliką, sunaikintą per bajorų vaidus ir girtuoklystę. 1940-ieji metai, valstybės praradimas ir dalies mūsų vadovų išdavystė. Geriau, kad tai nepasikartotų, užtat turime žvelgti vieni į kitus su meile ir šiandieną džiaugtis, nes mes dar esame ir dar daug ką galime padaryti, kad žmonės, čia gyvenantys ir už Lietuvos ribos esantys mūsų tėvynainiai sakytų, štai Lietuva, tai yra mano tėvynė, mano namai, ir aš didžiuojuosi, kad šie namai manęs laukia, ir jie yra man brangūs.

Jėzus sako, pasilikite tiesioje ir tiesa padarys jus laisvus.