Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Šunims šėko pjaut

Maciej Dakowicz nuotrauka.
Maciej Dakowicz nuotrauka.

Kokiais proto mechanizmais liberalieji anglų intelektualai slepia tiesą nuo savęs ir kitų, ir kodėl jie taip elgiasi. Tai klausimai, į kuriuos atsakymo ieško žymus anglų rašytojas, apžvalgininkas, buvęs kalėjimo psichiatras T. Dalrymple.

Pirmoji šiuolaikinio intelektualo pareiga, rašė George‘as Orwellas, yra garsiai pasakyti akivaizdžius dalykus, pradurti „dvokiančias menkas ortodoksijas […], kurios dabar varžosi dėl mūsų sielų“. Taip Orwellas įvardijo totalitarines doktrinas, kurios pakerėjo jo amžininkus intelektualus ir trukdė jiems pripažinti akivaizdžiausias tiesas apie savo ir kitas visuomenes: bet toks priekaištas galioja ir dabar, žlugus fašizmui ir komunizmui. Totalitarizmui išnykus, ėmėme ne tiesmukiau ar sąžiningiau vertinti tikrovę, o tik prisigaminome ją iškraipančių lęšių, pro kuriuos žmonės gali žvelgti į pasaulį. Jei žmonija, kaip sakė Thomas Stearnsas Eliotas, nepakelia per daug tikrovės, regis, netikrovės ji gali pakelti kiek tik nori.

Intelektualų pastangos paneigti akivaizdžius dalykus visų aršiausios pasidaro tada, kai tikrovė būna nemaloni ir nedera su jų išankstinėmis nuostatomis, ir kai iki galo pripažinta ji sugriautų pačius jų intelektinio pasaulėvaizdžio pamatus. Prisiminus pastarųjų 40 metų Anglijos socialinę istoriją, nėra ko stebėtis, kad mūsų nacionalinio intelektinio gyvenimo ryžkiausias bruožas yra kolektyvinis neigimas.

Esu neįprastoje padėtyje: nors didžiąją dalį profesinio gyvenimo dirbau gydytoju plačiuose žemiausiuose visuomenės sluoksniuose, savo raštų dėka esu pakliuvęs ir į literatūrinius ratus. Tai, kad pastarieji taip nuolankiai nepastebi socialinės katastrofos, kurią kelia pirmieji, mane baugina ne mažiau negu pati katastrofa. Dar niekada šitoks abejingumas nebuvo pateikiamas kaip šitokia užuojauta; dar niekada nėra buvę tiek savanoriško aklumo. Kadaise pragmatiški anglai virto lunatikų tauta.

Intelektualų pastangos paneigti akivaizdžius dalykus visų aršiausios pasidaro tada, kai tikrovė būna nemaloni ir nedera su jų išankstinėmis nuostatomis, ir kai iki galo pripažinta ji sugriautų pačius jų intelektinio pasaulėvaizdžio pamatus.

Pavyzdžiui, neseniai buvau pakviestas pietų į garsų ir gerbiamą liberalų leidinį, kuriame retsykiais skelbiu straipsnius, priešgyniaujančius jo ideologinėms nuostatoms. Dabartinis leidinio savininkas yra bon vivant ir puikus šeimininkas, uždirbęs dešimtis milijonų aplinkybėmis, kurios iki šiol kelia nemenką visuomenės smalsumą. Prie pietų stalo (ant kurio, mano džiaugsmui, nesipuikavo britų proletarų duona kasdieninė) susirinkę žmonės buvo nepriekaištingi liberalai: vienintelė išimtis – aš pats.

Man iš dešinės sėdėjo beveik 70 metų žmogus, protingas ir išprusęs, kadaise buvęs garsus BBC užsienio korespondentas, nemažą dalį savo karjeros praleidęs JAV. Jis pasakė, kad pastaruosius dešimt metų susidomėjęs skaito mano savaitinę skiltį Spectator, vaizduojančią šiuolaikinio miestų gyvenimo dvasinį, kultūrinį, emocinį ir moralinį chaosą, ir visada troško mane susitikti ir paklausti paprasto dalyko: ar aš viską išsigalvojęs?

Ar aš viską išsigalvojau? Manęs šito daugybę sykių klausė viduriniosios klasės liberalai intelektualai, kurie, matyt, tikisi, kad smurtas, aplaidumas ir žiaurumas, iškreiptas mąstymas, juoda neviltis ir gryniausias nihilizmas, kuriuos kas savaitę aprašau, yra tik karštligiškos vaizduotės padariniai. Tam tikra prasme man garbė, kad žmonės, kurie šito klausia, mano, jog įstengčiau išsigalvoti absurdiškus, bet keistai poetiškus savo pacientų sakinius, – kad antai įstengčiau išsigalvoti žmogų, kuris sakė, kad jaučiasi kaip mažas berniukas, pirštu užkimšęs užtvanką ir šaukiantis „Vilkas!“ Bet kartu klausimas man kelia nerimą ir primena, ką sykį Thackeray‘us sakė apie Henry‘io Mayhew, Londono vargdienių metraštininko veikalus: mums reikėjo paėjėti vos 100 jardų, kad viską pamatytume savo akimis, bet mes taip ir nepaėjėjome.

Kai manęs klausia, ar viską išsigalvojau, atsakau, kad toli gražu, aš net sušvelninu siaubingą padėtį ir neminiu šiurpiausių atvejų, kurie pakliūva į mano akiratį, kad be reikalo negąsdinčiau skaitytojų. Anglijos žemutinių klasių gyvenimas iš tikrųjų daug kraupesnis, negu padorumas man leidžia vaizduoti. Mano pašnekovai mandagiai linkčioja galvomis ir pakeičia temą.

Per to garsaus ir gerbiamo liberalų leidinio pietus laikomasi papročio, nunešus lėkštes, vienam iš svečių trumpai papasakoti apie tai, kuo jis šiuo metu domisi. O tą sykį kalbėjo buvęs BBC korespondentas JAV: iškalbingai ir įdomiai, kaip ir buvo galima tikėtis.

Ir kokia gi buvo tema, kurią jis praskiedė tokia iškalba? Kaip baisu, kad JAV taikoma mirties bausmė.

Nesunku perteikti malonią nuotaiką, kuri jam kalbant apėmė visus užstalėje, kai gerai pakurstytas moralinio pranašumo jausmas (viena pačių maloniausių emocijų) sumišo su teisuolio įniršiu (taip pat labai maloni emocija). Visi sutarė, kad jie ana ten – tamsuoliai laukiniai, o mes štai šičia – tiesiog civilizacijos sargai, jau senų seniausiai, tai yra, 35 metus, nesigriebiame tokių primityvių ir barbariškų metodų.

Smurtas, vulgarybė ir nevykęs švietimas: šie trys šiuolaikinio anglų gyvenimo aspektai yra tokie akivaizdūs ir aiškiai matomi, kad juos galima pastebėti beveik visai neįdėjus pastangų.

Visi pritarė BBC korespondentui, atėjo ir mano eilė ką nors atsakyti. Prisipažįstu, kad nesu aistringas mirties bausmės šalininkas: man regis, kad klaidos tikimybė ir istorinis faktas, jog tokių klaidų būta (ne tik JAV, bet ir Britanijoje, o tikriausiai ir bet kurioje kitoje jurisdikcijoje, kur tik viešpatauja tikras teisės procesas) – galingas, jei ir ne lemiamas argumentas prieš mirties bausmę, kad ir kaip stipriai ji skatintų vengti nusikalsti. O kadangi esu matęs egzekucijos patalpų, kur leidžiamos mirtinos injekcijos, nuotraukų, kuriose jos priminė ligoninių operacines, mane kažkodėl apima nuojauta, kad vykdoma kažkas kraupaus: apsimetama, kad egzekucija yra terapijos procedūra. Tuomet daug įtikimiau skamba Daktaro Johnsono argumentas, kad egzekucijos turėtų būti vykdomos viešai, atviroje erdvėje (tuomet bent jau neliktų pavojaus egzekucijas palaikyti kuo nors kitu), arba nevykdomos visai.

Bet man norėjosi išsklaidyti jaukią teisuolišką atmosferą, be jokių pastangų, už dyką, šitaip lengvai pasiektą šventumo jausmą. Pasakiau, kad turėtume pasižiūrėti į save, į tai, kad išskyrus vieninteles žmogžudystes (ir pripažįstu, kad tokia išimtis svarbi), nusikalstamumas Britanijoje dabar paplitęs labiau, kai kuriais atvejais net daug labiau negu JAV. Ir kad pagrindinis mūsų baudžiamosios teisės sistemos trūkumas yra ne per didelis jos griežtumas ar per dažnai pasitaikantis nekaltųjų kalinimas, bet nuolatinis nesugebėjimas vykdyti įstatymų ir ginti piliečių nuo įžūliausių įstatymo laužytojų. Todėl nesuskaičiuojamai begalei mūsų tautiečių gyvenimas virto tikru pragaru.

Trumpai išdėsčiau, kodėl taip sakau: daugybė žmonių – tūkstančiai, gal net dešimtys tūkstančių – man pasakojo apie savo gyvenimą, kurį valdo smurto ir kitų prieš juos nukreiptų nusikalstamų veiksmų tikimybė, tiksliau, galimybė, ir jie visiškai pagrįstai jaučiasi visai nesaugomi nei policijos, nei teismų.

Priešais mane sėdėjo gerai žinomas pacifistas, nepaprastai principingas žmogus, bet bent jau maisto ir vyno atžvilgiu jis tikrai nėra puritonas. Jo put­lūs skruostai tviskėjo geraširdiškumu ir pasitenkinimu savimi vienu metu, o kalbėjo jis sodriais anglų aukštesniosios viduriniosios klasės tonais.

– Kokių keistų žmonių jūs pažįstate, – pasakė jis, nežymiai palinkdamas per stalą manęsp.

Pažįstu keistų žmonių: prisiminiau savo bičiulį iš medicinos mokyklos, kurio motina, supažindinta su jo mergina, sukuždėjo jam į ausį „NVMKM“, šis akronimas reiškia „Ne visai mūsų klasės, mielasis“. Kad ir kokie „keisti“ būtų tie mano pažįstami, atsakiau pacifistui, jų vis tiek yra daug, be to, jie gyvena mūsų šalyje, dažnai pėsčiomis – mums ir plėšikams – pasiekiami.

Tokia savim patenkinta to žmogaus laikysena nėra niekuo išskirtinė. Prieš kelias dienas pietavau su savo leidėju, ir sušnekome apie bendrą kultūros ir švietimo lygį Anglijoje. Mano leidėjas – išprusęs žmogus, labai apsiskaitęs ir širdingai mylįs literatūrą, bet man nesisekė jo įtikinti, kad esama dėl ko rūpintis. Jis visai nesijaudino dėl paplitusio neraštingumo ir nemokėjimo skaičiuoti, nes – tikino jis – tai visada buvę paplitę. (Jis nė nemirktelėjo, išgirdęs, kad dabar mes vieno žmogaus švietimui išleidžiame keturis kartus daugiau negu prieš 50 metų, todėl galėtume tikėtis mažų mažiausiai daugiau žmonių, mokančių skaityti ir skaičiuoti.) Jis tiesiog nepatikėjo, kai pasakiau, kad devyni iš dešimties 16–20 metų amžiaus jaunuolių, kuriuos sutinku savo darbe, vargiai skaito ir nesugeba padauginti devynių iš šešių, ar kad iš kelių šimtų tik trys žinojo atsakymą į klausimą, kada vyko Antrasis pasaulinis karas. Jis tučtuojau – beveik nė nesusimąstęs, lyg būtų daug sykių kartojęs tą patį argumentą – atsakė, kad jo septynmetis sūnelis jau žino karo datas.

– Matai, – visiškai rimtai pasakė jis, – tavoji imtis šališka.

Ir tikrai: patirtis visada pagrįsta šališka imtimi. Bet jam nė netoptelėjo suabejoti, ar jo imtis – sudaryta iš vieno leidėjo sūnaus, augančio rajone, kur namai paprastai kainuoja daugiau kaip 1,5 milijono dolerių – tikrai gali paneigti mano patirtį su šimtais atvejų, patirtį, gimusią iš rimtų šio klausimo tyrimų. Jis mane apkaltino moraline panika, lyg vienintelė jo nesudrumsčiamos ramybės (jis atrodė toks angeliškas, lyg kontempliatyviojo ordino vienuolis) alternatyva galėtų būti neracionalus, jaudrus triukšmavimas.

– Ar esi apskritai kada nors sutikęs tokį žmogų, apie kokius aš kalbu? – paklausiau jo. Jis atsakė ne kad yra sutikęs, bet kad, matyt, tikriausiai kada nors juk turėjo sutikti.

Ramybė ir neigimas viešpatauja ir viešame, ir privačiame diskurse, o kai leidžiama pravėdinti šiek tiek nemaloniosios šiuolaikinės Anglijos tikrovės, tuojau prasideda žalos valdymo pratybos.­

Pernai laikraštis paprašė manęs nuvykti į Blekpulą ir aprašyti, kaip elgiasi savaitgaliui ten nuvykę žmonės. Blekpulas niekada nebuvo labai rafinuota vieta, tačiau dabar pramogos reiškia viešą masinę girtuoklystę, klyksmus gatvėse ir dažnai praeiviams atkištą nuogą pasturgalį.

Pernai laikraštis paprašė manęs nuvykti į Blekpulą ir aprašyti, kaip elgiasi savaitgaliui ten nuvykę žmonės. Blekpulas niekada nebuvo labai rafinuota vieta, ten seniai plūsta tokie žmonės, kurie neįperka atostogų malonesnėse vietose. Ten pensionų daugiau negu viešbučių, o juose karaliauja siaubingos šeimininkės. Bet dar visai neseniai Blekpulas buvo nekaltų pramogų kurortas, kur būdavo galima pajodinėti asiliukais ir pažiūrėti Pančo ir Džudės spektaklį prie jūros, kur būdavo smarkiai prekiaujama mažumėlę nešvankiais šmaikščiais atvirukais, kadaise su didele simpatija ir įžvalgumu aprašytais George‘o Orwello, kur nususėliams vyrams komanduoja stambios storulės žmonos su madymukais, kur uošvės – visada kirviai, kur nevedę vyrai vis mėgina išsisukti nuo vedybinių pančių, kuriuos jiems ruošia jaunos moterys, ir kurių užrašai visada nešvankūs double entendre. Pavyzdžiui, teisėjas skyrybų byloje klausia kaltinamojo: „Jūs išsisukinėjate, sere. Ar miegojote su šita moterimi, ar ne?“, o anas atsako: „Nebuvau nė bluosto sudėjęs, gerbiamasis!“

Šio išradingo nekaltumo nebeliko. Nesant santuokos institucijos, pokštai apie uošves ir skyrybas pasidaro beprasmiški ir pasenę. Pramogos dabar reiškia viešą masinę girtuoklystę, klyksmus gatvėse ir dažnai praeiviams atkištą nuogą pasturgalį. Vos išėjęs į gatvę palei paplūdimį, kur teko bristi per išmestas greitojo maisto pakuotes (jūros druskos kvapą visiškai užgožia senstelėjusių taukų dvokas), išvydau moterį, kuri nusismaukė kelnes ir prie nuogo pasturgalio prisirišo plastikines krūtis, o vyras šliaužė šaligatviu jai iš paskos ir jas laižė. Vidurnaktį šioje gat­vėje – pro kiekvieno klubo duris įkyriai trenkiant roko muzikai, prie kiekvienerių durų stovint porai nuo steroidų išsipūtusių apsaugininkų, tarp žmonių, vemiančių į griovius, o ant šaligatvių mėtantis nesuskaitomai daugybei marihuanos maišelių – aš mačiau vos šešerių metų vaikus be suaugusiųjų, laukiančius, kol tėvai išlįs iš naktinių linksmybių.

Tą dieną, kai buvo išspausdintas mano straipsnis, trumpai kalbėjau per BBC radijo pagrindinę pusryčių laidą, kurios klausosi keli milijonai žmonių. Laidos vedėja buvo protinga ir išprususi moteris, ir, trumpai bei tiksliai atpasakojusi klausytojams mano pasakojimą apie tai, ką išvydau Blekpule, ji manęs paklausė:

– Jūs mažumėlę išpuikęs (toff)?

Tai yra pasirodžiau jai socialinis ir kultūrinis snobas. Klausimas, žinoma, buvo klastingas, su daugiasluoksne labai niekinama potekste. O aš savo ruožtu jos paklausiau, ar ji pati atkištų pliką pasturgalį nepažįstamiems praeiviams, o jei ne, tai kodėl? Ji atsisakė į šį klausimą atsakyti, lyg jis nebūtų rimtas – visai kaip būsima vyriausybės ministrė, su kuria sykį kalbėjausi radijuje: ji tikino, kad viena iš neseniai mieste kilusių riaušių tragedijų yra tai, kad jos vyko skurdžiame pačių riaušininkų rajone, bet nesutiko atsakyti į mano klausimą, ar jai labiau patiktų, jei riaušės būtų vykusios turtingame rajone, kur gyvena ji pati.

Ilgai netrukus po interviu apie mano nuotykius Blekpule, BBC transliavo keleto klausytojų laiškus, o šie kaltino, kad aš nesuprantąs darbininkų klasės kultūros prigimties. Žodį „kultūra“ jie vartojo antropologine prasme, kaip plačiausią sąvoką, reiškiančią gyvenimo būdą, bet taip pat jie klastingai ir nesąžiningai naudojosi šio žodžio konotacijomis, siejančiomis jį su Bachu ir Shakespeare‘u, šitaip mėgindami įteigti, kad plastikinės krūtys Blekpulo gatvėje savo verte niekuo nesiskiria nuo Mišių b-moll ar sonetų.

Šiuo, kaip ir dauguma kitų atvejų, liberali prielaida yra ta, kad suprasti reiškia pritarti (ar bent jau dovanoti), todėl mano nepritarimas rodąs nesugebėjimą suprasti. Bet kad ir kaip būtų keista, laiškai, kuriuos man persiuntė BBC ir laikraštis, publikavęs mano straipsnį – tie, kurie nebuvo transliuoti ar spausdinti – visiškai patvirtino mano pastabas. Juos parašė Blekpulo gyventojai ir kitų miestų darbininkų klasės žmonės, kurie aistringai neigė, kad darbininkų klasės kultūrą visada sudarė vien bukos nešvankybės. Keli laiškų autoriai labai jaudinamai pasakojo, kaip vaikystėje patyrė tikrą skurdą, bet išsaugojo savigarbą ir siekį lavinti protą. Tai, kad šitie balsai buvo tyčia išstumti iš viešos erdvės, yra puikus pavyzdys, kaip britų inteligencija vykdo pačios išsikeltą kultūrinės destrukcijos užduotį.

Smurtas, vulgarybė ir nevykęs švietimas: šie trys šiuolaikinio anglų gyvenimo aspektai yra tokie akivaizdūs ir aiškiai matomi, kad juos galima pastebėti beveik visai neįdėjus pastangų. Net sakyčiau, kad reikia daug daugiau proto pastangų ir mitrumo, norint jų nepastebėti, mintimis juos išfiltruoti: pavyzdžiui, Blekpulo vaizdeliai yra tik truputį kraupesni ir ekstremalesni už kiekvieną šeštadienio vakarą bet kurio Anglijos miesto ir miestelio centre regimus vaizdus.

Verta panagrinėti proto mechanizmus, kuriais liberalieji intelektualai slepia tiesą nuo savęs ir kitų, ir iškelti klausimą, kodėl jie taip elgiasi.

Pirma, esama paprasčiausio neigimo. Pavyzdžiui, augantis nusikalstamumas ilgai buvo laikomas vien statistiniu reiškiniu, kol gryniausias įrodymų kiekis sunaikino bet kokią galimybę neigti. Mums buvo sakoma, kad auga ne tiek nusikalstamumas, kiek žmonių noras ir galimybė pranešti apie nusikaltimus – kadangi paplito telefonai. O nevykęs švietimas ilgai buvo neigiamas, mojuojant statistika, kuri rodo, kad vis daugiau vaikų išlaiko valstybinius egzaminus, tai klasikinis dalinės tiesos atvejis, mat nebuvo sakoma, jog tie egzaminai tyčia parengti tokie lengvi, kad jų neišlaikyti (panaikinus pačią „neišlaikymo“ (fail) sampratą), pasidarė neįmanoma, nebent į juos visai neateini. Bet net patys liberaliausi universitetų dėstytojai jau pastebėjo, kad studentai nemoka rašybos ir skyrybos.

Antra, pasitaiko tendencingų istorinių palyginimų ar precedentų. Taip, pripažįstama, kad smurto ir vulgarybės šiuolaikiniame britų gyvenime daug; bet taip buvę visada. Kai Anglijos futbolo sirgaliai siautėjo Prancūzijoje per Europos taurės finalą (dabar tokio elgesio iš jų tiesiog laukte laukiama), net konservatyvusis Daily Telegraph paskelbė straipsnį, kad taip buvę visada, ir kad Hanoverių Anglija patyrusi siautulingą girtuoklių erą – šitaip numanomai teigiant, kad nesą ko jaudintis. Dėl iki galo nepaaiškintos priežasties tai, kad antisocialus elgesys nevaržomas tveria šimtus metų, turėtų būti paguoda, net pateisinimas. Taip pat intelektualai nerimą dėl augančio nusikalstamumo vaizduoja kaip neprotingą (o tuos, kurie jį reiškia – kaip neišmanančius istorijos), nes nesunku aptikti istorijos epochų, kai nusikaltimų buvo daugiau negu dabar. Esu girdėjęs, kaip šaipomasi iš rūpesčio dėl augančio žmogžudysčių skaičiaus, mat Viduramžių Anglijoje jis buvęs daug didesnis. Šitaip istorinis palyginimas su prieš šimtus metų buvusia epocha laikomas tinkamesniu negu su laikotarpiu prieš 30 ar 10 metų, jei tik palyginimas leidžia nusiraminti nepageidaujamo socialinio reiškinio akivaizdoje.

Trečia, kai faktai pagaliau pripažįstami, nes susikaupia tiek duomenų, kad jų neigti nebeįmanoma, imama neigti arba iškreipiama jų moralinė reikšmė. Ar vaikai mokyklas baigia, nesužinoję nė vieno naujo fakto nuo tada, kai jas pradėjo? Na, žinoma: tai dėl to, kad jie nebemokomi kalti, juos išmoko pačius susirasti informaciją. Nesugebėjimas įskaitomai rašyti visai nesumenkina jų galimybių išreikšti save, priešingai, jas net padidina. Jiems bent jau neteko mokytis primestų taisyklių. Vulgarybė – tai laisvė nuo nesveikų ir psichologiškai deformuojančių suvaržymų; tai tik populiarių nešvankių pasilinksminimų prisikėlimas, o tam besipriešinantieji yra elitaristai, kurie gaili kitiems gyvenimo džiaugsmo. O bet kokį smurtą galima paaiškinti, pasitelkus kapitalistinės visuomenės „struktūrinio smurto“ sąvoką.

BBC televizijos prodiuseris neseniai man išvardijo liberalų neigimo fazes. Jis pasakojo, kad bendradarbiai jį laiko pramuštgalviu, kovotoju su vėjo malūnais, beveik pamišėliu. Ir koks gi tas jo pamišimas? Jis norėjo, kad BBC kurtų nepagražintus dokumentinius filmus apie gyvenimą žemiausiame visuomenės trečdalyje: apie masinį (ir augantį) neraštingumą, masiškai paplitusius (ir vis labiau plintančius) nesantuokinius vaikus ir vienišus tėvus, masinį (ir vis labiau plintantį) chuliganizmą, smurtą, įstatymų laužymą, narkomaniją, priklausomybę nuo pašalpų ir neviltį, kad likusi visuomenės dalis suvoktų, kas dedasi tiesiog prie jų slenksčio. O ypač jis norėjo pabrėžti triuškinamą poveikį šeimos fragmentacijos – ne, ato­mizacijos – kurią sukėlė liberalūs įstatymai, socialinė inžinerija ir kultūrinės nuostatos, taip galingai skatinamos nuo šešto dešimtmečio pabaigos.

Jo viršininkai iš BBC tokius pasiūlymus pasitiko nuolaidžiai. Pirma, jie neigė faktus. Kai jis juos neginčijamai įrodė, jie apkaltino jį moraline panika. Kai jis įrodė, jog reiškiniai, kuriuos rodo faktai, yra labai rimti ir sparčiai plinta į aukštesnius visuomenės lygmenis, jie sakė, kad čia nieko nepadarysi, nes jie – neišvengiama šiuolaikinio gyvenimo dalis. Kai jis atkirto, jog jie – tyčinės politikos padariniai, jie jo paklausė, ar jis norįs, kad grįžtų tamsieji amžiai, kai kits kito nekenčiantys sutuoktiniai buvo verčiami gyventi kartu. O kai jis atsakė, kad tai, kas padaryta, galima pataisyti, bent iš dalies, jie metė kozirį: tema neįdomi, tad nėra prasmės kurti apie ją laidų. Britų visuomenė ir toliau netrukdoma per miegus vaikščios po socialinę katastrofą, nuo kurios trapus ekonomikos klestėjimas jos tikrai neapsaugos.

Bet kodėl tokio įnirtingo neigimo griebiasi kaip tik ta žmonių klasė, kurios, kaip būtų galima pamanyti, pagrindinė funkcija yra būti, anot rusų, tiesos nešėjais?

Atsakymo reikia ieškoti priežastiniame santykyje tarp liberalių intelektualų propaguojamų įgyvendinti idėjų ir visų tragiškų pastarųjų keturių dešimtmečių socialinių reiškinių. Jiems jų visuomenė atrodė tokia neteisinga, kad nieko iš jos nebuvo verta išsaugoti; jiems atrodė, kad visos žmonių nelaimės kyla iš primestų dirbtinių pančių, kuriais jų visuomenė sukaustė apetito patenkinimą. Juos taip apakino jų tobulybės vizija, kad jie nebeįžiūrėjo nuosmukio galimybės.

Kiekvienas liberalas intelektualas privalėjo neigti tokius akivaizdžius padarinius, nes kitaip netektų Weltanschauung: mat kokia gi nauda intelektualui, jei jis pripažins paprastą tiesą, bet prapras savo Weltanschauung?

Taigi jei šeimos gyvenimas nebuvo pasakiškai laimingas, nes jame neišvengiamai pasitaikydavo nedidelių draudimų, frustracijos ir veidmainystės, tai jie ragino sunaikinti šeimą kaip instituciją. Vienu metu buvo destigmatizuoti nesantuokiniai vaikai ir pasidarė leng­va išsiskirti, santuokinės teisės buvo suteiktos ir kitokiems suaugusių žmonių santykiams, taip pat panaikinti visi fiskaliniai santuokos pranašumai. Santuoka ištirpo kaip sniegas saulėkaitoje. Žinoma, šeimos sunaikinimas buvo svarbi seksualinio išsilaisvinimo sudedamoji dalis ir pasekmė, o jo utopinis tikslas buvo pagausinti nekaltų kūniškų malonumų, visų pirma patiems išlaisvintojams. Tačiau vietoje to paplito smurtas, kyląs iš seksualinio nesaugumo, ir masinė vaikų nepriežiūra, kai žmonės vis labiau egoistiškai ėmė ieškoti malonumo akimirkų.

Jei liberalai intelektualai savo vaikystės švietimo patirtį prisiminė ne vien kaip gryniausią džiaugsmą, tai švietimas privalėjo virsti vaikų linksminimu: nes juk kas, šiaip ar taip, yra paprasčiausi suaugę žmonės, kad primestų savo idėjas ne mažiau protingoms būtybėms, savo vaikams? Juk gramatika ir aritmetika – apskritai visi dalykai – tik buržujų (ar, jei kalbame apie Ameriką, rasistų) įrankiai, kuriais išlaikoma socialinė hegemonija. O kadangi savigarba niekaip nesuderinama su nesėkme, reikėjo panaikinti pačią nesėkmės (fail) idėją. Vienintelis būdas to pasiekti buvo visai atsikratyti švietimo – o tokį eksperimentą iki galo įvykdyti galima tik toje visuomenės grupėje, kuriai švietimas ir taip mažiausiai rūpi; ir taip atsirado dabar jau paveldima neišlavinamųjų kasta.

O jei nusikalstamumas kėlė rūpesčių, tai tik todėl, kad neteisinga visuomenė vertė žmones imtis nusikalstamų veiksmų, todėl bausmė esanti dviguba neteisybė, nes baudžiama tikroji auka. Kokią teisę turi neteisinga visuomenė vykdyti teisingumą pagal savo sampratą? Reikia empatijos ir supratingumo, jei tik jais nusikaltėlis išvaduojamas nuo atsakomybės. Norint išnaikinti nusikalstamumą, reikia sukurti visuotinį polinkį daryti gera, o ne baimę dėl blogų darbų pasekmių. Nėra ko stebėtis, kad tuo labai apsidžiaugė tie, kuriuos paviliojo nusikalstamas gyvenimas, o tie, kurie saugojo įstatymus, buvo demoralizuoti.

Kiekvienas liberalų receptas tik apsunkino problemą, kurią neva turėjo išspręsti. Bet kiekvienas liberalas intelektualas privalėjo neigti tokius akivaizdžius padarinius, nes kitaip netektų Weltanschauung: mat kokia gi nauda intelektualui, jei jis pripažins paprastą tiesą, bet prapras savo Weltanschauung? Te kamuojasi milijonai, jei tik jis nepraras pasitenkinimo savo teisumu ir moraliniu pranašumu. Maža to, jei milijonai kamuosis, jis nepristigs ką užjausti, tad galės dalytis juo daugiau jų skausmo.

Tad išrašomas receptas: toliau to paties. Liberalų demokratų partija, trečioji Britanijos partija, kurios didžiąją dalį sudaro viduriniosios klasės liberalų inteligentija ir kurios populiarumas auga, penimas tingėjimo mąstyti ir nusivylimo Vyriausybe ir amžinai nekompetetinga Opozicija, neseniai surengė metinę konferenciją. O kokie buvo svarbiausi ten iškelti pasiūlymai? Teisinis homoseksualų santuokos pripažinimas ir trumpesnės įkalinimo bausmės nusikaltėliams.

Lyginant su tuo, Neronas atrodo ­uolus gaisrininkas.


Theodore Dalrymple (Anthony M. Da­niels) – buvęs kalėjimo gydytojas, psichiatras, anglų apžvalgininkas, rašytojas, daugelio knygų (paskutinė Spoilt Rotten: The Toxic Cult of Sentimentality, 2010) autorius. Konservatyvusis mizantropas, skep­tiškasis ateistas, Dalrymple‘as tikrai nestokoja socialinio jautrumo. Publikuo­jamą tekstą (Spectator, 2011-03-17) iš ang­lų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė.

Daugiau Maciejaus Dakowicziaus nuotraukų