Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Zita Vasiliauskaitė. Artimo žmogaus liga

Tekstas skelbtas žurnalo šeimai „Artuma“ 2012 m. vasario numeryje.

Kalbėti šia tema prasminga jau vien dėl to, kad kiekvienas esame patyręs artimųjų ligą, o neretai – ir kančią. Tuomet trokštame vieno – kad tik pasveiktų, ir esame pasirengę padaryti viską, kad tai greičiau įvyktų, tačiau ne visada mums taip pasiseka. Suprantame, jog daug kas priklauso ir nuo ligos eigos, ir nuo paties ligonio, tačiau jaučiame, kad iš dalies gydymo sėkmė priklauso ir nuo mūsų, ypač nuo mūsų pagalbos, laikysenos ir bendravimo su ligoniu.

Neišvengiami pokyčiai

Sunkios ligos diagnozė sujaudina ne tik patį ligonį, bet ir artimuosius. Dažnai tai reiškia, kad tiek jo, tiek jo artimųjų gyvenimas pasikeis. Tiesiog gyvenimas užklupus ligai bus kitas ir kitoks, nei buvo ligi šiol. Pirmiausia jis keičiasi išoriškai: ligonis tam tikram laikui praranda darbingumą, galbūt yra guldomas į ligoninę, sumažėja jo aktyvumas (paprastai ribojamas pablogėjusios savijautos), pasikeičia dienotvarkė, nes gydantis reikia nuolat vartoti vaistus ar atlikti įvairias procedūras ir t. t. Tačiau liga, ypač sunki, dažnai keičia ir vidinį žmogaus gyvenimą, net kai kuriuos jo asmenybės bruožus. Tai natūralu, nes keičiasi susirgusiojo santykis su aplinka, artimaisiais, nuo kurių pagalbos tampa labai priklausomas.

Ligos diagnozė nemažiau sukrečia ir sutrikdo artimuosius. Tokiais atvejais jie dažnai klausia savęs – kaip turiu elgtis, ar tikrai darau tai, kas būtina, ar darau viską, ką galiu? Bet vienas svarbiausių jų klausimų – o kaip aš turėčiau dabar bendrauti su ligoniu, ką jam sakyti, kaip kalbėti? Tad iš tiesų – kaip ir ką siūlo psichologija?

Jei artimas susirgo depresija

Šiandieninėje visuomenėje depresija yra labai paplitusi liga. Vienos svarbiausių jos atsiradimo priežasčių – nuolatinis skubėjimas, žmogiško ryšio su kitais, net artimaisiais, praradimas, atsiradęs nuolatinis vienišumo ir svetimumo aplinkai jausmas. Viena vertus, susirgęs depresija žmogus iš pažiūros atrodo sveikas. Antra vertus, jis yra labai pasyvus, neveiklus, niūrios nuotaikos ir užsidaręs. Artimieji, norėdami jam padėti, dažniausiai dalija ligoniui tokius patarimus, kurie jį tik dar labiau suerzina ir susilpnina. Tad ko nereikėtų daryti?

Pirmiausia – nereikėtų raginti ligonio „suimti save į rankas“, parodyti valią ir nepasiduoti. Deja, depresija sergančiojo valia būna labai nusilpusi, o jo ryžtingumas iki minimumo sumažėjęs. Tokios būsenos ligonis jaučiasi bejėgis ir nevisavertis, o raginimai nepasiduoti gali tik pagilinti jo bejėgiškumo jausmą.

Artimieji turėtų suprasti, kad depresija – tai liga, kuri nėra įveikiama tik ligonio pastangomis ir aplinkinių demonstruojamu optimizmu.

Taip pat nereikėtų stengtis tokio ligonio dirbtinai linksminti ar kviesti į renginius prasiblaškyti. Jis pats to norėtų, jei tik galėtų, todėl artimųjų raginimas: „Tu tik pasižiūrėk, gyvenimas nuostabus!“ – yra bevaisis. Artimieji neturėtų ligonio įtikinėti, kad nėra dėl ko liūdėti, nes juk viskas jo gyvenime lyg ir gerai. Taip kalbėdami jie tik patvirtintų ligonio nuomonę, kad jo būsenos nesupranta net artimiausi žmonės. Tai gilintų jo vienišumo ir atskirties jausmą.

Kartais artimieji ragina depresiją išgyvenantį asmenį išeiti atostogų, išvažiuoti pailsėti į kelionę ar sanatoriją. Deja, atsidūręs nepažįstamoje aplinkoje, ligonis išgyventų papildomą stresą, pasijustų dar bejėgiškesnis, nesugebantis net pailsėti. Jei ligonis jus įtikinėja, kad jaučiasi kaltas dėl to, kas jam yra, kad jį kamuoja vidinė tuštuma ar vidinis skausmas, nesistenkite jo nuginčyti, nes taip tik sustiprinsite jo priešiškumą jums.

Artimieji turėtų suprasti, kad depresija – tai liga, kuri nėra įveikiama tik ligonio pastangomis ir aplinkinių demonstruojamu optimizmu. Ši liga pirmiausia gydoma paskirtais vaistais, juos reguliariai vartojant kaip nurodyta. Todėl artimieji turėtų skatinti ligonį būti atsakingą vartojant vaistus ir jį palaikyti. Bendrauti su tokiu žmogumi reikia jautriai ir šiltai, bet išsamiau apie tai – kiek vėliau.

Jei artimas susirgo onkologine liga

Reikėtų žinoti, kad ši diagnozė šiuolaikinėje medicinoje nėra nuosprendis. Turėtumėte iš gydytojų (būtinai bent kelių, nes nuomonių apie gydymo būdus yra labai įvairių) sužinoti apie ligos eigą ir gydymo ypatybes. Vėliau jums ir ligoniui būtina susipažinti su gydytojų rekomendacijomis, susidaryti gydymo planą, jį aptarti su, ligonio ir jūsų nuomone, geru šios srities specialistu bei numatyti priimtiniausius gydymo būdus (vaistus, procedūras). Jokiu būdu nereikėtų aklai sekti bet kurio gydytojo patarimais, nes, kaip rodo daugelio ligonių patirtis, didžiausia atsakomybės dalis už gijimo sėkmę gula būtent ant ligonio ir jo artimųjų pečių.

Labai svarbu skatinti ligonio aktyvumą, jo domėjimąsi liga, savo savijauta, leisti jam pačiam priimti su liga susijusius svarbius sprendimus (pvz., ieškoti galimybių įsigyti itin brangius, nors ir ne visada veiksmingus vaistus ar to nedaryti ir pan.). Būkite pasirengę ligonio elgesio pokyčiams, nes jis patiria didžiulį stresą ir baimę. Nereikėtų bandyti guosti teigiant, kad pasaulyje yra daugybė žmonių, kuriems dar sunkiau, arba kalbėti tokias „protingas“ banalybes, kaip antai: „O kam šiandien lengva?“; „Gyvenimo juodąjį periodą visada pakeičia šviesusis“; „Gyvenimas yra nelengvas dalykas“ ir pan. Reikėtų skatinti ligonį, kiek leidžia jo sveikata, dirbti ir gyventi jam įprastą gyvenimą. Tai labai stiprintų jo pasitikėjimą savo jėgomis ir, nepaisant to, kas dabar vyksta jo gyvenime, leistų išlikti savimi.

Dėmesys. Nei per daug nei per mažai

Kita vertus reikėtų prisiminti, kad kiekvienas žmogus, neatsižvelgiant į tai, kuo suserga, gali labai savitai išgyventi savo santykį su liga ir juo besirūpinančiais artimaisiais. Todėl pravartu išsamiau stabtelėti prie tų rekomendacijų, kurios galėtų pagelbėti artimiesiems bendraujant su ligoniu.

Svarbiausia – nereikėtų perlenkti lazdos nuolat klausinėjant jo apie savijautą, apetitą, aplankančias mintis ir pan. Tokį pernelyg didelį susirūpinimą jo sveikata ligonis gali suprasti kaip ženklą, kad jo būsena yra labai sunki, kad turi labai mažai šansų pasveikti. Tuomet ligonis gali pasiduoti pesimizmui ir nuleisti rankas, o tai yra vienas labiausiai trukdančių sveikti dalykų.

Svarbiausia – nereikėtų perlenkti lazdos nuolat klausinėjant ligonio apie savijautą, apetitą, aplankančias mintis.

Gausiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad ligonio optimizmas, gebėjimas kontroliuoti ligos eigą labai teigiamai veikia sveikimo procesą. Juk seniai pastebėta, kad nugalėtojų armijos kareiviams žaizdos gyja greičiau. Todėl artimųjų rodomas pernelyg didelis susirūpinimas yra ne tik įkyrus, erzinantis ligonį, bet dažnai ir jį skaudžiai žalojantis.

Kita vertus, artimieji neturėtų vaidinti, kad nemato artimojo ligos, ir elgtis lyg niekur nieko. Tokį artimųjų elgesį ligonis suvoktų kaip abejingumą jo ligai ir jam pačiam.
Nepuolant į čia paminėtus kraštutinumus, artimiesiems svarbu elgtis su ligoniu šiltai, bet oriai ir garbingai. Jei jūsų artimas žmogus susirgo, pirmiausia jūs savo elgesiu, laikysena ir žodžiais turėtumėte pasiųsti ligoniui šią žinią:

Aš labai myliu tave ir esu šalia, nes man labai svarbu būti su tavimi.

Aš myliu tave neatsižvelgdamas į tai, kokia dabar tavo sveikata.

Tu pasakyk man, ką aš galėčiau padaryti dėl tavęs, kaip aš dar galiu tau padėti?

Aš tikiu, kad mes kartu įveiksime šį sunkų gyvenimo periodą.
Jei nori – kalbėk, aš tavęs klausau, jei nenori – pabūkime kartu tyloje.

Tu mane kviesk, kai tik tau reikės. Aš visada ateisiu prie tavęs – kad ir koks būtų paros laikas.

Aš visada būsiu su tavimi, aš niekada tavęs neapleisiu.

Pagalba ligoje – kaip neišsekti?

Rūpintis ligoniu, ypač sunkiu, labai sudėtinga. Tai atima daug jėgų – ne tik fizinių, bet ir dvasinių. Todėl labai svarbu artimiesiems nepamiršti pasirūpinti ir savimi, savo sveikata. Kai kurie susirgusieji tampa labai irzlūs, pikti ir bendravimas su jais išsekina. Čia labai reikia artimųjų kantrybės ir susitvardymo. Savo praktikoje sutinku nemažai žmonių, kurie, kelerius metus slaugydami ligonį, taip išseko, kad patys buvo priversti ieškoti psichologinės pagalbos.

Stenkitės kasdien rasti laiko atgaivai, „pasikrauti“ naujų jėgų, teigiamų emocijų ir energijos. Juk patys būdami nusilpę ir išsekę, jūs būsite mažai naudingi ir savo artimajam – ligoniui.

Jei liga užsitęsė, būtinai pagalvokite, kaip pasitelkti pagalbą iš šalies – pasikvieskite profesionalų slaugytoją, įtraukite į rūpinimąsi ligoniu ir kitus artimuosius – šeimos narius, gimines. Nemanykite, kad jūs esate nepakeičiami. Kai kuriais slaugymo rūpesčiais pasidalykite su kitais.

Be to, nevalia pamiršti, kad, be rūpinimosi ligoniu, jūs turite įsipareigojimų ir kitiems šeimos nariams, darbe ir pan. Stenkitės neapleisti šių pareigų, nes jos taip pat yra labai svarbios jums ir jūsų artimiesiems. Pasvarstykite, kas jus labiausiai atgaivina ir kada jūs geriausiai pailsite – gamtoje, skaitydami knygas ar bendraudami su kitais.

Stenkitės kasdien rasti laiko atgaivai, „pasikrauti“ naujų jėgų, teigiamų emocijų ir energijos. Juk patys būdami nusilpę ir išsekę, jūs būsite mažai naudingi ir savo artimajam – ligoniui.