2012 03 13

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Šalta vasario saulė

Vasario 5-oji

Nesitraukia Sibiro anticiklonas. Ir speigas, ir saulė. Bet saulė nešildo, tik šviečia pro ledinius lango raštus. Lengviausia čia atpažinti paupinių jonpaparčių plačias vėduokles ir kitus mažesnius papartėlius. Palmių ir lelijų nėra. Bet ledo ir šerkšno raštai pamažu keičiasi, o kitoje vietoje gali būti ir visai kitaip. Todėl tikiu, ką parašė Vincas Mykolaitis-Putinas eilėraštyje „Vasaris“. Ir kaip tiktai šios dienos kalendoriaus lapelyje atspausdintos šios poeto eilės. Skaitau, skaitau – kažko trūksta. Ne toks juk buvo šis mėnuo iš ciklo „Mano mėnesiai“. Surandu „Raštų“ antrąjį tomą, ir iš karto viskas paaiškėja: kalendorius išmetė net trylika eilėraščio eilučių. Išmetė, matyt, todėl, kad netilpo į vieną lapelį. Bet ar galima taip negerbti autoriaus? Kas žino, kiek dienų ir naktų Vincas Mykolaitis-Putinas rašė šį ciklą. O sugadinti galima vienu brūkštelėjimu. Ir kalendorius atrodo gerai – dizainas geras.


Dabar dažnai toks kriterijus yra lemiamas. Visai ne taip buvo 1962-aisiais, kai mažoje Kauno filharmonijos salėje klausėmės Vytauto Kybarto. Skambėjo tada ir Vinco Mykolaičio-Putino „Mano mėnesiai“. Pradėjo vakarą šis nepamirštamas aktorius Sergejaus Jesenino eilėmis. Aš ir šiandien regiu jo šelmišką šypseną ir vešlias garbanas. Padėjo Vytautas Kybartas mažą knygelę ant fortepijono, atžingsniavo vis taip pat valiūkiškai šypsodamasis iki scenos krašto, vienu rankos judesiu sulygino plaukų bangas ir tapo panašus… į jauną maištingą rusų poetą. Ir negarsiai ištarė: „Sergejus Jeseninas… Ana Snegina“. Ir padeklamavo visą poemą, nepažvelgdamas į knygą… O Vinco Mykolaičio-Putino eilės tą vakarą atsirado todėl, kad paprašė kažkuris drąsesnis klausytojas.

Taip tada būdavo. Gerai pamenu, kaip Arnas Rosenas vakarą Birštono „Raudonojo Spalio“ sanatorijos salėje pradėjo šiais žodžiais: „Mūsų nedaug, bet mes stiprūs. Ką skaitysime?“ Ir visas vakaras buvo lyg pageidavimų koncertas. Buvo, žinoma, cenzūra, gal ir salėje sėdėjo koks ypatingas stebėtojas, bet jautėsi abipusė pagarba, ir niekas nebūtų sau leidęs sutrumpinti garbaus poeto eilėraščio. Dabar dažnai pasitaiko, kad ištartas ir atspausdintas laisvas žodis yra tik prekė, daugiau niekas.

O štai šito kalendoriaus kūrėjų negalima net sugėdinti, adresas yra tik toks: „Kalendorius visiems. 2012“. Nėra nei redaktorių, nei leidėjų. Šitaip sėkmingai ir pasislepia autoriai – komersantai. Štai, pavyzdžiui, išversta į lietuvių kalbą tikrai gera Nikolajaus Kurdiumovo knyga „Protingas sodas“ (išleista Kaune 2009 m.) – išversta prastai, akį ypač rėžia rusiškos „kalkės“, bet niekam negali pareikšti pretenzijų, nes knygos metrikoje nėra nei redaktoriaus, nei leidyklos. Yra tik spaustuvė („Print. lt.“), bet ji neatsako už turinį. Be to, būtų įdomu šiame leidinyje pamatyti ir originalo antraštę, nes tas „protingas“ sodas irgi dviprasmiškas.

Vasario 6-oji

Krūčiaus upelis. Brolių Černiauskų nuotrauka

Jau 12 dienų laikosi speigas. Labai greitai užšalo Krūčius, net pats didžiausias krioklys prie Atgajos rėvos dunda po ledo šarvu. Būtent – dunda, kitaip nepasakysi. Jis visai čia pat, o atrodo, kad tas prislopintas vandens dundesys kažkur toli. Šitaip prieš daugelį metų esu girdėjęs Karelijoje, Kivačo rezervate. Žiemos ten visada rimtesnės nei Lietuvoje, ir Sunos upės vanduo, per tris slenksčius krisdamas žemyn net devynis metrus, iš abiejų pusių užaugina didžiausius ledo šarvus, kurie ir sukelia tą dundėjimą. Iš toli atrodo lyg kažkur miškuose sunkiai dirba milžiniškas malūnas. Besiklausydamas gali pagalvoti, kad šitoks dyvinas garsas yra pati tikriausia suomių „Kalevalos“ iliustracija.

Seniai šitaip buvo, prieš dvidešimt aštuonerius metus. Tas duslus žiemiško krioklio dundėjimas stebino mane visą naktį, kai mažame rezervato viešbučio kambarėlyje skaičiau Deržavino odę apie Kivačą. Ir Deržavinas, ir Semionovas Tian-Šanskis, ir Konstantinas Paustovskis žavėjosi šiuo įspūdingiausiu Karelijos kriokliu ir apie tai rašė, bet visi tie vaizdai yra vasariški. Štai Deržavino eilutės, kurias tada, man sugrįžus iš žiemiškos Karelijos, išvertė I. G.: „Pažyra deimantų kalva Ir keturiais kriokliais putoja Sidabriškai žydra spalva Tik veržias, verčias, verpatuoja Ir miško tolin dyvinai Nugaudžia smarkūs vandenai…

Krūčiaus upelis. Brolių Černiauskų nuotrauka

Žvelgiu dabar į pageltusį laikraštį, kuris tada spausdino Karelijos įspūdžius, ir galvoju, kad ir žiemą, ir vasarą nepaprastas Gamtos didingumas yra toks pat. Štai ir šitas mūsų godotinas upelis Krūčius, gal šimtą kartų mažesnis už šiaurietiškąją Suną, dunda taip pat paslaptingai, kaip ir anie smarkūs vandenai. Iš giliai ataidintis dundesys yra Žemės kalba, ir klausytis jos reikia visais metų laikais. Tiktai dabar man svarbiausia yra tai, kad šitaip dundantį Krūčių girdžiu pirmą kartą, nes dar niekada per penkiolika metų Atgajos krioklys nebuvo visiškai pasislėpęs po ledu.


Vasario 12-oji 

Bitinų balose Bitinai malkauja. Dirba labai gražiai ir savotiškai: tvirtai stovėdami ant ledo jie pjauna sausus juodalksnius prie švendrynų bei viksvų kupstų, ir veža su rogutėmis į krantą. Vasarą tuose švendrynuose prasmegtum kiaurai, nes plačialapis švendras rodo, kiek daug čia yra dumblo. Keistai tie juodalksnių kelmai vasarą ir atrodys – kas nors gali nesuprasti, kaip čia žmogus įsigudrino nupjauti. Sauso juodalksnio kelmas gražiai geltonuoja ir dera prie gelsvai pilkų nendrių šluotelių. Žalio juodalksnio pjūvis būna skaudžiai raudonas, bet šitokios spalvos niekur nematyti – Bitinai žino, kad žalias juodalksnis labai sunkus, o ir nedegs jisai dabar krosnyje. Todėl jų veiklos niekaip nepapeiksi. Šiandien Bitinai nedirba, bet visą smagų jų triūsą išduoda pėdsakai.

Musteikos kaime Romas Norkūnas „ledu“ užsikelia pušį į vežimą. Brolių Černiauskų nuotrauka

O pažiūrėkime, kaip dirba vyrai, valdantys naujausią techniką, kaip atrodo plyno ar kokio atvejinio rinktinio kirtimo biržė. Nereikia jų nė trukdyti, kai taip ilgai laikosi anticiklonas be sniego, viską pasakys pėdsakai ir paliktos šiukšlės. Valksmas neplyno kirtimo biržėje labai tiesus, išguldytos čia ne tik pušys, bet ir beržai, klevai bei ąžuoliukai. Valksme nieko neturi likti, nes galingas šimtadarbis švediškas traktorius, išvežantis medieną į tarpinį sandėlį, dirba labai smarkiai, ir prie jo visi turi prisitaikyti. Traktorininkas (gal – operatorius) kabinos viduje net per speigą apsirengęs vasariškai, nes ten šilta. Jis gali dirbti net naktį – turi daug didelių žibintų, be to, čia pat yra vežiojamas vagonėlis,kuriame ir „saliarkinė“ krosnelė, ir dujinė viryklė, ir…

Labai greitai tokia naujoviška technika išveža medieną iš kirtavietės ir išlekia į kitą biržę, kuri gali būti už šimto kilometrų.


Operatoriui, žinoma, ieškoti to naujo objekto nereikia – savo darbą dirba „centras“, kuris irgi gali būti, kur tik nori. Taigi išlekia švediška technika, palieka dzūkams šiukšles, o jos gali daug pasakyti. Štai guli mažas plastikinis buteliukas „Elite Diesel Antigel“, tik 200 mililitrų talpos, o kainuoja pusseptinto lito. (Ant kamščio tebėra lipdukas su kaina.) Tai priedas kurui, kai labai šalta. Gamintojas – „Texaco Belgium“. Ir dar parašyta, kad šitas skystis yra didelis nuodas, gali pridaryti žmogui daug bėdų, todėl būtina „pakuotę išvežti į pavojingų atliekų surinkimo vietas“. („Pavojingi komponentai: solventnafta, žibalas, hidrodesulfuruolas, naftalenas, sunkioji nafta“.)

Visko geriau neskaityti, nes toliau – dar baisiau. Šaunuoliai belgai, neslepia, ką parduoda. Bet kodėl jis dabar turi gulėti čia, pušyne, netoli Druskininkų? Ir dar likę to baisaus melsvo skysčio, ir tikrai jis šalčio nebijo. Kažin, kiek jo reikia pilti į didelį dyzelio baką, gal nedaug, jei toks stiprus, bet Bitinams tokios baisybės nė kiek nereikia. Nežino jos ir Musteikos aborigeno Romo ašvienė Kotra – ji iš didžiausios tankmės gali ištraukti bet kokią pušį, nepakenkdama nei mažai eglaitei, nei ąžuoliukui. Romas turi tokį nesudėtingą prietaisą – „ledą“, kuris dirba panašiai kaip domkratas, tik daug greičiau.

Vienas žmogus su tuo mediniu pabūklu ant rogių gali užkelti didžiausią rąstą. Nei „ledui“, nei Kotrai nereikia jokių priedų iš Belgijos. Bet pats didžiausias pranašumas čia yra toks: kumelė Kotra, prašydama tiktai šieno ir vandens, gali turėti palikuonių, o tasai švediškas traktorius, šeriamas dyzelinu, tepalais ir visokiais toksiškais priedais, – negali.

Vasario 13-oji

Net 18 parų šaldė mus saulėtas anticiklonas. Bet oras jau keičiasi. Šį rytą daug šerkšno, o Krūčiaus slėnyje vos vos jaučiamas rūkas. Tai reiškia, kad oro drėgmė didėja. Yra ir kitokių keistų ženklų. Išpylus paplavas, atlekia didžioji čižyla ir nutupia prie pat mano kojos. Aš ir nejudu, tegu galvoja, kad esu kaliausė. O ji čiumpa didelę aguročio sėklą ir nusineša į dygliuotą gudobelę. Kitas reiškinys dar keistesnis – lauke bimetalinis termometras rodo plius dvylika, nors tradicinio termometro gyvsidabrio stulpelis sustojęs prie minus dešimties. Matyt, naktį šaltis tiek varė atgal šio mažo naujoviško termometro rodyklę, kad ji tapo nebekontroliuojama. Štai ir negali pasitikėti naujaisiais išradimais. Gyvsidabrinis termometras niekada nesugenda.

Edvardas Gaidys rodo Romui Norkūnui ir Henrikui Gudavičiui, kaip netolimoje senovėje dzūkai rovė kelmus. Brolių Černiauskų nuotrauka

Lyginant šiuos du tos pačios paskirties prietaisus, reikia prisiminti tokią taisyklę: sistemai sudėtingėjant, patikimumas mažėja. Karutis, pavyzdžiui, yra patikimesnis už automobilį. O pati paprasčiausia kartis, jeigu ją naudosi kaip dalbą, bus patikimesnė už karutį. Bet kaip įdomu, kad ilga kartis jau turi savo vardą – tai ne dalba, ne svertas, ne kuolas, o legaras. Apie tą legarą prieš keletą metų mums porino marcinkoniškis kelmų rovėjas Edvardas Gaidys. (Dervingus kelmus tada be jokios technikos rovė dzūkai ir vežė į Latežerį, kur veikė smaliarnia – dervos ir terpentino gamykla.)

Kol kalbėjomės pirkioje, tas legaras mums rodėsi tarsi koks priešistorinis pabūklas, o kai išėjome miškan, paaiškėjo, kad tai viso labo yra tik penkių metrų ilgumo kartis. Edvardas Gaidys ir Romas Norkūnas labai greitai atkūrė tą senovinį amatą – dervingas kelmas su ilga ir drūta liemenine šaknim tratėdamas iššoko iš žemės. Reikėjo tiktai kastuvo, kirvio ir to legaro. Žinoma, reikia ir įgūdžių, ne tiek jėgos, kiek sumanumo ir patirties. Kelmas pirmiausia pastuksenamas kirvapente. Tas pats pirmasis veiksmas gali pasirodyti lyg burtas, bet kelmo skambėjimas  meistrui pasako daug. Jeigu skamba blogai, rovėjas eina prie kito kelmo, šitas dar tegu pabūna.

Štai šitaip dvidešimt metų ir vaikščiojo nuo kelmo prie kelmo Edvardas Gaidys, ir kiekvieną mėnesį sukraudavo trisdešimt kubinių metrų dervuolių. Dirbo vienas, jis buvo įsitikinęs, kad vienam geriau, nors kiti raudavo dviese… Paslapčių, žinoma, daug, visas jas kruopščiai užrašė Romas Norkūnas, o aš ir Algimantas Černiauskas pasijutome tą dieną laimingi gyvosios istorijos liudininkai. Paskui nuvažiavome ir į Latežerį, suradome smaliarnią, o buvęs šios gamyklėlės meistras Pranciškus Panebažis paaiškino, jog viskas ir dabar čia nelabai blogai, mažai ko trūksta, kad ši didinga aukštakrosnė vėl pradėtų rūkti bei garuoti ir nustebintų kokius smalsius svečius, bėda tik, kad Druskininkų savivaldybės valdininkams tai nerūpi, jau jie greičiau raganosio plaukų iš Indijos atsiveš, o ne šitokiu senosios technikos paminklu pasirūpins… Ir vis dėlto šiose gyvosios istorijos pamokose paslaptingiausias yra legaras. Ne daiktas, o žodis. Turėtų būti koks nors paaiškinimas, negali žodis be priežasties iš kažkur nukristi. Daikto atsiradimo istoriją kartais galima greitai atkurti, o žodžio paslaptis išlieka ilgai.

Vasario 17-oji 

Merkio ir Nemuno santaka. Brolių Černiauskų nuotrauka

Graži, šventiška vakar buvo diena. Švietė saulė ir ragino pasidomėti, ką dabar miške veikia visi tie, kurie žiemos miegu neužmiega. Bet reikėjo nors truputį pasiklausyti, ką radijas kalba, kokias galbūt naujas mintis siunčia mums, kaimiečiams, iš Vilniaus. Ir vėl, kaip visada, turiningiausia pasirodė profesoriaus Vytauto Landsbergio kalba. O šį rytą vėl smarkokas šaltis. Ir saulės nėra. Bet paukšteliai labai aktyvūs. Einu prie Krūčiaus ir matau, kad kažkas pridrabstė ant sniego uoginės obels mėsdrų. Aišku, kad ne strazdai, nes jie iš karto ryja visas uogas ir obuoliukus, o čia išimtos tik sėkliukės, o visas minkštimas – ant sniego. Tiek to obuoliuko ir tėra, ši obelis tik žydi labai gražiai, o vaisius užaugina mažesnius už serbentus. Bet sėklos kažkam parūpo. Gal svilikams? Visi amaliniai strazdai dabar vargsta su lipniomis amalų uogomis, o vienas juodasis strazdas kapsto lapus Vaikšnoro Ravo šaltinyje. O prie česnakų kolekcijos net keturios juodagalvės sniegenos kulia cikorijų ir nakvišų sėkliukes.

Vasario 21-oji 

Užgavėnės. Prisnigo daug. Kasdamas sniegą galvoju apie Juozą Aputį. Įdomus yra jo prisipažinimas, kodėl jam gera žiemą Zervynose: kaip smagu rytą atsikasti taką iki šulinio, sau gi atsikasi, todėl ir smagu…Taip kalbėjo Juozas Aputis Merkinės moksleiviams prieš keletą metų, ir nė kiek  nebijojo, kad šiuose žodžiuose gali kas nors pamatyti kokį nors egoizmą. Čia visai kita prasmė: sau atsikasi, taigi pats tai darai, neprašai nei kaimyno, nei kokios nors organizacijos. Visi apsnigto kaimo čiabuviai atsikasa sau takus. Viską, ką dar gali,turi daryti pats. O štai Užgavėnių dieną reikia kažkaip dar ir pavasarį šaukti.

Ant stogų tegu lipa jaunesni, žirgų lenktynės irgi ne mums, o takus, laiptus ir skiedryną būtina atkasti stropiau nei kasdien. Kodėl? Kodėl saulei aukštėliau pakilus norisi nors kiek pernykštės žolės pamatyti, nors prie takų. Tai labai senas žmogaus noras. Archeologai sako, kad visos akmens amžiaus stovyklavietės surandamos tose vietose, kur sniegas nutirpsta anksčiausiai. Tada žmonės buvo pastabūs, jiems žiema irgi labai pabosdavo. Žiemą neretai būdavo badas… O juk ir Zervynose, kur gyveno Juozas Aputis, akmens amžiaus stovyklavietė yra ant aukšto, saulėto Ūlos kranto.

Kovo 1-oji

Balčiaus Pyterio pušyne didysis genys smarkiai tarškina sausą šaką. Smagiai aidi ši jau nežiemiška trelė, atrodo, kad visi dabar čia, prie Krūčiaus, ir klausosi šito svarbaus pranešimo: mano čia miškas, aš čia ir sulaukiau pavasario… Labai turtingas šis didžiojo genio ir Balčiaus Pyterio miškas. Ant kalno, žinoma, auga pušys, bet Krūčiaus šlaite stūkso labai stori juodalksniai, aukštai iškyla beržai, yra net liepų, skroblų ir miškinių obelų. Žvelgdamas į tą aukštą, pavėsingą upelio šlaitą aš visada pagalvoju apie miško šeimininką, kurį liškiaviškiai vadino tiesiog Pyteriu, nes Balčių buvo daug, ir pavardę išgirdęs nežinosi, apie ką kalbama. Vienas Balčius buvęs labai spritnus, net iš karvamėšlio galėjęs cveką nukalti, kitas – tikras kavolis, geras žmogus, o dar vienas labai taupus ir pavydus, sako, ateidavęs vinies pasiskolinti, o kai mirė, tai kaimynai pirkioje rado visą dėžę vinių. O dar vienas – tikras girtuoklis, iš kurio niekas nieko doro nesitikėjo. Įdomiausias buvo Pyteris, ir kaip gaila, kad aš jį mačiau tik vieną kartą, nes numirė visai netikėtai. O visi kaimynai kalbėjo, kad Balčius Pyteris turi pirkioje gal dvidešimt labai gražių visiškai apvalių akmenų, ir lyg tai radęs jis tuos keistus riedulius ant Liškiavos piliakalnio. Turėjo Pyteris ir kitokių keistų rakandų, be to, rašė eilėraščius, bet nieko man pamatyti neteko.

Tą vieną sykį, kai radau jį namuose, buvo labai nekalbus ir nieko nenorėjo rodyti. Kai Pyteris numirė, visas jo namų muziejus pradingo. Ir tiktai jo giminaitė Danutė Balčienė perdavė man vieną eilėraštį apie paršelį. Siužetas paprastas: girtas žmogus pirko iš kaimyno paršelį, nešė jį maiše per mišką, užmigo, ir pirkinys pabėgo. Yra ir moralas – paršelį pirk tada, kai esi blaivas… Gaila dingusių kitų eilėraščių, bet labiausiai gaila tų akmenų – juk tai galėjo būti katapultos sviediniai.

Pušyne genys jau skelbia pavasarį, o Krūčiaus ir Vaikšnoro Ravo slėniuose baltuoja sniegas. Prie Kurmių užtvankos žiemojančius meškinius česnakus dar dengia dvidešimties centimetrų sniego storymė. Čia vėliausiai ir ateina pavasaris, bet jo žingsniai tada jau būna dideli: per vieną dieną žalia meškinio česnako „ietis“ gali ūgtelėti net penkis centimetrus. Ir lelijiniai, ir česnakiniai augalai turi savo svogūnuose paslėptą didžiulę dygimo energiją, kuri yra tokia pat džiuginanti, kaip ir šita didžiojo genio trelė.