Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2012 03 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

„Kino pavasaris“. Premjerinius filmus pristatys ir patyrę, ir debiutuojantys lietuvių režisieriai

Rytoj prasidėsiantis festivalis „Kino pavasaris“ žiūrovams pasiūlys ne tik naujausių, pripažintų režisierių juostų, bet ir lietuviškų filmų programą, kurioje šiemet bus parodyti 34 filmai. Penkiolika jų – premjeriniai.

Festivalio programoje „Lietuvių filmai. Premjeros“ žiūrovai galės išvysti penkias patyrusių ir debiutuojančių režisierių dokumentines juostas, taip pat – dešimt trumpametražių. Kaip tikina festivalio organizatoriai, filmų yra įvariausių: bus galima pamatyti ir svarbias temas nagrinėjančių, ir stebinančių eksperimentų.

„Kino pavasario“ atrankos komisijai buvo pateikta apie pusšimtis juostų, kurias įvertinusi, komisija sudarė programą „Lietuvių filmai. Premjeros.“

Lietuviškų filmų programos koordinatorė Justė Zavišaitė tikino, kad į šią programą pateko ir kūrėjų profesionalų, ir debiutantų, ir konkursantų filmai.

Visi programos filmai pristatomi trumpame, „Kino pavasario“ kurtame, filmuke:

 

Visi penki dokumentikos kūrėjai savo filmus pristatys šventiškai.  Linas Augutis dokumentinėje juostoje Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis atiduoda duoklę Lietuvos kino Maestro Arūnui Žebriūnui, sukūrusiam tokius filmus kaip „Paskutinė atostogų diena“, „Turtuolis, vargšas“ ar pirmasis lietuviškas miuziklas – „Velnio nuotaka“. Ši juosta – tai Lino Augučio susitikimas su Maestro ir su jo draugais, kolegomis.

„Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“

„Prieiti prie A. Žebriūno buvo gana sunku, nes jis prisileidžia ne bet ką. Norėdamas būti prie jo, turėjau prisiimti mokinio vaidmenį. Jis – Maestro, o aš – mokinys“, – dalijosi darbo su A. Žebriūnu detalėmis L. Augutis ir pridūrė, kad mokinio vaidmuo pradingo tik sėdus montuoti filmą.

Paklaustas, kas jį nustebino dirbant su A. Žebriūnu, režisierius atsakė: „Maestro vis dar kuria ir tikriausiai kurs iki pat gyvenimo pabaigos. Jis yra kupinas idėjų, noro veikti“.

Linas Augutis – kūrybinės dokumentikos filmo „Vabzdžių dresuotojas“ (2008 m.), pelniusio „Sidabrinę gervę“ už geriausią režisūrą (kartu su Donatu Ulvydu ir Mareku Skrobeckiu), bendraautoris.

Talino universitete, tarptautinėje Baltijos kino ir medijų mokykloje (BFM), studijas baigusi režisierė Olga Šusteriovė filme Jei ne tu nagrinėja meilės trikampį ir atskleidžia neįgalaus jaunimo kasdienybę.

„Jei ne tu“

Tomas, turintis protinę ir fizinę negalią, nuo vaikystės gyvena pensione. Artimiausias draugas Andrius rūpinasi juo ir moko gyventi, o 17–metė pensiono gyventoja Ieva į akį krenta abiem. Filmas parodo ne tik meilės trikampį, bet ir neįgalaus jaunimo būtį.

Kaip pasakojo režisierė, filme parodomas jų gyvenimo fragmentas. „Norėjau parodyti šių dviejų 25–26-erių metų vaikinų istorijas, jų gyvenimus. Siekiau neakcentuoti negalios ir parodyti kasdienybę, panašią į mūsų“, – pasakojo O. Šustariovė.

Kaip paaiškėjo, nuo filmavimo praėjo jau ketveri metai. Vienas vaikinų jau atšventė savo 30-ies metų jubiliejų, kitas rengiasi švęsti. „Suėjus trisdešimčiai, neįgalūs žmonės perkeliami į kitą pensioną. Dabar man būtų sunku įlįsti jų kailį, tačiau įsivaizduoju, kad gyvenamosios vietos pakeitimas jiems panašus į atskyrimą nuo šeimos“, – sakė režisierė ir pridūrė, jog socialiniai darbuotojai ją yra tikinę, jog į kitą pensioną vaikinai iškeliaus drauge.

„Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“

Montažo režisierius ir kino režisūros magistrantas Mikas Žukauskas bei fotografijos ir medijų meno magistrantė Gintarė Valevičiūtė dokumentinėje juostoje Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą pasakoja apie dvi pozityvumu spinduliuojančias merginas, kasdien susiduriančias su likimo mestu iššūkiu – retu Li-Fraumeni (genų mutacijos) sindromu.

Genetinis Li-Fraumeni sindromas iš milijono žmonių išsivystyti gali vos vienam kitam. Tai yra genetinis pakitimas, kurį turintiems žmonėms yra padidėjusi įvairių organų navikų rizika, o pakitęs genas yra paveldimas ir gali būti perduotas vaikams. Su tokia lemtimi kasdien kovoja dvi jaunos, charizmatiškos filmo herojės Aida ir Roberta.

Režisieriai, ieškodami medžiagos ir žmonių filmui, savanoriavo ligoninėje, susitikinėjo su žmonėmis, turinčiais sindromą, bendravo su jais. Iš dešimties moterų jie atsirinko dvi, kurios ir tapo pagrindinėmis filmo herojėmis.

„Jos sutiko, netgi norėjo pasidalinti patirtimi, papasakoti, kaip jos gyvena su tokia sudėtinga liga. Be to, vienas iš šių moterų siekių – stereotipų paneigimas, juk daugelis mūsų, išgirdę žodį „vėžys“, pagalvoja apie mirtį. O jos – gyvena kitaip“,– pasakojo G. Valevičiūtė.

M. Žukauskas tikino, kad filmo herojų pavyzdys pamokomas: „Daugelis žmonių sutrikę, nežino, ką daryti, kaip gyventi. O šio filmo herojės tiesiog gyvena. Juk kai žmogus žino, kad viskas gali greitai pasibaigti, ima gyventi. Filme klausiama, ar mums to nereikia, ar negalime būti čia ir dabar, šiandien.“

„Našlaitynas“

Leidybą pabaigusi ir audiovizualines medijas Kino ir medijų mokykloje Taline mokiusis Albina Griniūtė pristato filmą „Našlaitynas“. Ši juosta – režisierės debiutas kine.

Sename mediniame name dienos bėga panašiai, kaip ir bet kuriuose vaikų namuose: valgomi pusryčiai ir pietūs, žaidžiama, pešamasi, susitinkama ir išsiskiriama. Kartais kovojama dėl gardesnio kąsnio ar auklės dėmesio. Neįprasta galbūt tik tai, kad visi „vaikai“ – keturkojai ir vizgina uodegomis.

Ji teigė sužinojusi apie „našlaityną“, nuėjusi, o tada  sugalvojusi kurti filmą: „Man ta vieta pasirodė tarsi stebuklas, kažkoks apverstas pasaulis, kur žmonės ir šunys gyvena kartu, visi kartu viską veikia.“ 

„Filme daug šunų, bet jis yra apie žmones“, – sakė A. Griniūtė.

Paklausta, iš kur sėmėsi stiprybės matyti graudžius vaizdus – niūrią šunų „našlaityno“ kasdienybę – režisierė sakė, kad jai padėjo savanoriai: „Tokį darbą dirbti gali tik stiprūs žmonės. Jie paaukoja visą savo laisvalaikį, net asmeninį gyvenimą. Iš jų gali pasisemti stiprybės ir pabandyti elgtis taip, kaip elgiasi jie.“ Ji tikino, kad buvo sunku, tačiau ilgainiui jausmai truputį atšalo ir leido dirbti.

Kiti keturi lietuviški trumpametražiai filmai dalyvaus ir tarptautiniame „Trumpame konkurse“ su kitomis trumpametražėmis juostomis iš Bosnijos ir Hercegovinos, Bulgarijos, Kroatijos, Kosovo Respublikos, Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos, Slovėnijos ir Ukrainos. Juos vertins tarptautinė žiuri.

„Specialistė“

Garsi Lietuvos režisierė Giedrė Beinoriūrė pristatys savo filmą „Specialistė“, kuriame rodomas garso režisūrą studijuojančios merginos gyvenimas. „Dirbti reikia kiekvieną dieną, kiekvieną dieną, kiekvieną dieną“, – šaukia Eglei skruzdėlė iš garso kolonėlių. Mergina studijuoja garso režisūrą ir įrašinėja garsus S. Kozlovo pasakos radiofonizacijai. Ji nori būti gera specialistė. Ir neabejotinai bus. Kuo ši istorija ypatinga? Mergina yra akla.  

„Game Over“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos TV režisūros studento Ričardo Marcinkaus darbas „Game Over“ (Žaidimas baigtas) giriamas kaip turintis labai stiprius personažus. Senelio vaidmeniui režisierius išsirinko pagyvenusį vyrą Povilą, dabar gyvenantį senelių namuose. Jis – buvęs narkomanas, 28-erius savo gyvenimo metus praleidęs kalėjime.

„Senelis natūralus ir tikras, bet kitaip ir negali būti, nes jį vaidinęs žmogus turi daug patirties. Man pasisekė, kad atradau tokį personažą“, – sakė R. Marcinkus. Dar vienas aktorius – Mindaugas Papinigis, kuris filmuose dažniausiai vaidina blogiukus. Šįkart jam skirtas kitoks vaidmuo.

Filme rodoma, kaip vaikus, tėvams išėjus į darbą, prižiūri neįgalus senelis. Vieną vakarą tėvas namo parneša mažą kačiuką. Kaip į jį reaguoja vaikai? Ar mergaitėms, dienas leidžiančioms prie kompiuterinių žaidimų, gyvūnas – tai tik dar vienas naujas žaislas? Kaip tikino režisierius, gyvūnai filmavimo metu nenukentėjo.

„Ryba“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros magistranto Vytauto Dambrausko filmas „Ryba“ iškėlė dilemą festivalio organizatoriams: kaip išversti šį pavadinimą? Paprastai parašyti „Žuvis“ – negalima.

Kaip aiškino režisierius, filmas pavadintas pagal žodį, kuris sakomas padedant paskutinę domino žaidimo kaladėlę.  Režisierius norėjo pakeisti įprastą filmuose kortavimą paprasčiausiu domino žaidimu, kurį visi pamena iš vaikystės. „Kodėl nusikaltėliai negali žaisti domino?“ – klausė V. Dambrauskas.

Nusikalstamos grupuotės narkotikų siunta buvo pagrobta kitų banditų. Grupuotės bosas kaip tik tą vakarą rengia domino žaidimą su kitų dviejų grupuočių vadais. Jiems trims susėdus prie stalo, kyla įtampa – kuris jų prisidėjo prie pagrobimo?

Tai – pirmasis režisieriaus bandymas sukurti kovinį filmą.

Dar viena trumpametražė juosta sukurta Tado Vidmanto – daugelio trumpų filmų, muzikinių klipų, interneto serialų autoriaus ir režisieriaus. „Būtina padaryti“ – trumpa istorija apie žmogų, dėliojantį varneles, ir režisieriaus debiutas „rimtajame kine“. Juosta dalyvavo Londone organizuotame trumpo metro filmų konkurse ir buvo atrinkta į dešimtuką. Savo ruožtu T. Vidmantas žada, kad filmas bus kitoks nei visi kiti jo darbai.

Domantė Urmonaitė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kultūros vadybos, o dabar ir montažo režisūros magistrantė – pristato filmą „1455, 1456“. Tai – režisierės debiutas kine. Juostoje laikas teka atgal, įvykiai vaizduojami vis grįžtant į praeitį. Režisierė sakė, kad tai buvo padiktuota užduoties: „Taip nutiko, nes  užduotis buvo netradicinis montažo būdas. Tai ir padiktavo istorijos ir veiksmo sudėliojimo tvarką.“

„Aš esu Goda“

„Aš esu Goda“ – debiutinis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros studento Armo Rudaičio darbas, kuriame pasakojama apie moterį, vardu Goda, gyvenančią savo svajonių pasaulyje. Jos aistra – origamiai, kuriuos lankstydama ji dar labiau atsiriboja nuo  aplinkos. Tai trukdo jai gyventi visavertį gyvenimą, apie kurį mergina slapta svajoja. Kartą į parduotuvę užsuka vaikinas, palieka jai dovaną, parodančią merginai tai, ko ji niekada nesuprato.

Režisierius išsikėlė net ir itin patyrusiems kūrėjams sunkų uždavinį – perprasti moters pasaulį. Tai jam padaryti padėjo pagrindinė juostos aktorė, su kuria diskutuodamas jis praleido ne vieną naktį.

Miela Terese“ režisierė Ieva Šakalytė studijuoja vaizdo režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Trumpametražis filmas „Miela Terese” – režisierės debiutas kine.  Tai pasakojimas apie vienatvę, kuri vieniems yra būtina kūrybai, o kitiems – tiesiog nepakeliama ir slegianti.

„O kas?“

Saulė Norkutė, baigusi Prahos kino mokyklą, tęsianti studijas Centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje Londone pristato filmą „O kas?“, kuriame rodomos keturios merginos, keliaujančios automobiliu. Jas bando pasiglemžti netikėtai prabudusi gamta. Trumpametražis poetinis filmas su animuotais intarpais yra laisva audiovizualinės poezijos grupės „Avaspo“ ir Gabrielės Labanauskaitės kūrinio „O kas?“ interpretacija.

Arūnas Eimulis – aistringas filmų kūrėjas iš Klaipėdos. Pradėjęs eksperimentuoti, ilgainiui rimtai susidomėjo kinu. Dabar režisieriaus darbai keliauja po įvairius Lietuvos ir užsienio festivalius. Jo filmo pavadinimas „Sublimuojanti metamorfozė“, kaip juokavo aktorius, net jam pačiam yra paslaptis. Tai juosta apie žmones, kurie nesupranta, ką daro.

„Sudie, žiaurus pasauli!“

Sudie, žiaurus pasauli!“ – beveik autobiografinis TV režisieriaus, montažo režisūros magistranto Andriaus Paškevičiaus filmas, kuriame pasakojama apie vaikiną, kuris, užklupus kiaulių gripui, pradeda rengtis savo mirčiai. Tačiau tai darydamas jis prisimena, kad paauglystėje išgyveno daug didesnių bėdų.

Filmas „Sugrįžtant“, kurtas Giedriaus Tamoševičiaus, studijuojančio vaizdo režisūrą, pasakoja apie šiluminių trasų tikrintoją, kuris neturi tikrų draugų ir bendrauja tik su jais bei bendradarbiais. Jis pasikvieičia visus į savo gimtadienį, tačiau netikėtas radinys viename kanalizacijos šulinyje sukelia prisiminimų ir priverčia vyrą persigalvoti. Kaip sakė režisierius, jam buvo įdomu parodyti žmogų, kuris yra kažkieno kito įtakos zonoje, taip pat veidmainiauja ir nebūna savimi. 

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.