2014 03 29

Jūratė Važgauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Dreyfuso afera – istorija, kuri gyvena

Dreifusas apklausinėjamas teisme. 1894-ųjų gruodžio 22 iliustracija

Politiniai potvyniai, atoslūgiai ir skandalai – dažnas reiškinys kiekvienos valstybės, santvarkos ar laikmečio padangėje. Tiesa, yra tokių įvykių, kurie į atmintį įsirėžia ilgam, paslapčių, kurios taip ir lieka neatskleistos, durų, kurias atidarius patenkama į klaidžius labirintus. Valstybinės paslaptys, žiniasklaidos kūrenamas visuomenės aistrų laužas ir kyšančios melo ausys – nėra tik XXI amžiaus visuomenės išradimas.

Daugiau nei prieš šimtą metų Prancūzijoje kilęs Alfredo Dreyfuso bylos skandalas suskaldė visuomenę, žiniasklaidą ir šalies intelektualus. Prancūzijos karininko bylos istoriją aštrino išdavystės prieskoniai, persekiojo antisemitizmo šešėliai ir teisingumo žaizdos. Dreyfuso afera, taip šią bylą imta vadinti įsisiūbavus skandalui, sukrėtė ne tik Prancūziją, bet ir visą tuometę Europą. Afera prisimenama dar ir šiandien, kai vieną ar kitą valstybę supurto tamsūs paslapčių, išdavysčių, politikos skandalai.

Dreyfuso afera prasidėjo 1894 metų liepos pabaigoje jam pačiam apie tai nė nenutuokiant. Tą liepos popietę Prancūzijos armijos karininkas Ferdinandas Esterhazy atvyko į Vokietijos ambasadą Paryžiuje. Karininkas turėjo verslo pasiūlymą vokiečių kariniam atašė Maksimilianui von Schwartzkoppenui, jis norėjo vokiečiams parduoti kelias prancūzų karines paslaptis. Sandėris, matyt, įvyko, nes po mėnesio Maksimilianas von Schwartzkoppenas gavo laišką, kuriame buvo detaliai surašytos ir suklasifikuotos vokiečius dominusios prancūzų karinės paslaptys, daugiausia – žinios apie prancūziškąją artileriją.

Vokiečių karinis atašė laišką perskaitė, suplėšė, o skutelius išmetė į šiukšliadėžę, manydamas, kad jo namus tvarkanti tarnaitė prancūzė tėra kvaila moteriškė nesidominti politika ir paslaptimis. Maksimilianas von Schwartzkoppenas klydo – jo tarnaitė nebuvo kvaila, o skuteliai iš šiukšliadėžės jau kitą dieną atsidūrė ant Prancūzijos karinės žvalgybos karininko Huberto Josepho Henry stalo. Tiesa, H. J. Henry buvo išvykęs medžioti, todėl apie galimą išdaviką prancūzų kariškiai sužinojo tik po gero mėnesio, kai laiško skuteliai buvo sudėlioti į vieną mozaiką.

Perskaičius iš skutelių sudėliotą laišką paaiškėjo, kad tai buvo prancūzų artilerijos sąrašas, ir netrukus išdavyste buvo apkaltintas artilerijos kapitonas A. Dreyfusas. Karininkas buvo žydų kilmės, o antisemitizmo nuotaikos to meto Prancūzijoje buvo itin gajos, A. Dreyfusas buvo gimęs Mulhauze, o ta Elzaso dalis anuomet priklausė Vokietijai. Karininkas retsykiais keliaudavo aplankyti giminaičių į gimtąjį miestą, ir ranka rašytas laiškas Vokietijos kariniam atašė neva atitiko A. Dreyfuso rašyseną. Šių „faktų“ užteko, kad A. Dreyfusui būtų skubiai suorganizuotas teismas, viešas karinių regalijų atėmimas, pažeminimas.

A. Dreyfusas buvo suimtas 1894 metų spalį, o kitų metų pradžioje – nuteistas iki gyvos galvos ir išgabentas į kalėjimą Velnio salose, prie Prancūzijos Gvianos krantų. Anuomet į Velnio salas gabendavo tik itin nusikaltusius žmonės, ir šie iš ten niekada negrįždavo, nes sunkus darbas ir tropikų klimatas greitai palauždavo nuteistuosius. Toks likimas grėsė ir 35-erių sulaukusiam A. Dreyfusui.

A.Dreyfusas gimė 1859 metais žydų šeimoje Mulhauzo mieste. 1871 metais Prūsijai užėmus Elzasą, A. Dreyfuso šeima pabėgo į Paryžių ir tapo Prancūzijos piliečiais. A. Dreyfusas pasirinko karininko kelią ir 1880-aisiais baigė karo mokyklą, artileristų kursus, tapo leitenantu, o vėliau – kapitonu. 1891 metais A.Dreyfusas įstojo į aukštąją karo mokyklą, o ją baigęs buvo paskirtas į generalinį kariuomenės štabą. Tai buvo gana neįprasta, nes antisemitizmas šalyje tarpo, o žydų kilmės kariškiai retai gaudavo tokius paskyrimus. Tiesa, istorikai mano, kad kariuomenė nebuvo antisemitiškai nusiteikusi, nes net 250 aukšto rango kariškių to laikotarpio Prancūzijos kariuomenėje turėjo žydiško kraujo. A. Dreyfuso karjera ir asmeninis gyvenimas klostėsi puikiai, bet 1894 metų vasarą viskas virto aukštyn kojomis.

Istorikai, kurie sulaužė nemažai plunksnų aprašydami Dreyfuso aferą, sutaria, kad A. Dreyfuso byla buvo fabrikuojama, skubinama, tiriama atmestinai, buvo pasiduodama išankstinėms nuostatoms, visuomenės spaudimui, tam tikrų politinių jėgų norui rasti atpirkimo ožį, kaip ir kariuomenės norui užglaistyti savas bėdas.

A. Dreyfuso byla tapo antisemitizmo triumfu Prancūzijoje ir 1895 metais į Velnio salas ištremtas pasmerktasis ten ir būtų baigęs savo dienas, jei pulkininkas Georgas Picquard‘as, 1896-aisiais paskirtas naujuoju karinės žvalgybos vadu, nebūtų pareiškęs, kad rado įrodymų, jog A. Dreyfusas – nekaltas. Istorikai G. Picquard‘ui priskiria žodžius: „Aš nežinau, ką darysiu, tačiau šios paslapties į kapą tikrai nesinešiu“, – manoma, kad jis taip pasakė paklaustas, kodėl jam rūpi „žydo, įkalinto Velnio salose, likimas“.

Tiesa, G. Picquardui prasitarus, kad išdavikas yra ne A. Dreyfusas, o F. Esterhazy, – teisybė netriumfavo. Norint nutildyti G. Picquard‘ą, jis buvo skubiai paskirtas į misiją Sacharos dykumoje, manyta, jog taip pavyks išvengti skandalo. Realybė buvo kitokia, skandalas tik prasidėjo. Žiniasklaidos atstovai iššniukštinėjo G. Picquard‘o „atradimus“ ir ėmė rašyti straipsnius, narplioti bylą, kuri tuomet ir buvo pakrikštyta Dreyfuso afera. Į kovą įsitraukė nė tik A. Dreyfuso giminaičiai, žurnalistai ir kai kurie politikai, bet ir intelektualai, rašytojai.

Emilis Zola 1898 metais parašė aštrų viešą laišką Prancūzijos prezidentui Felixui Faure, laikraštyje išspausdintas laiškas buvo palaikytas visuomenės raginimu kilti į kovą. Už šį laišką E. Zola net buvo teisiamas, bet informacijos ir nuomonių potvynio nebuvo galima sustabdyti. Visuomenė susiskaldė, anti-Dreyfuso ir pro-Dreyfuso stovyklos aršiai konfliktavo, ir Prancūzija, pasak kai kurių istorikų, atsidūrė ant pilietinio karo slenksčio.

1899 metais A. Dreyfusas buvo parvežtas iš Velnio salų ir byla atversta dar kartą. Teismas nebuvo sąžiningas, bet šį kartą A. Dreyfuso į tremtį nesiuntė, jam buvo „dovanota“, ir jis liko Prancūzijoje. Tiesa, kariuomenė A. Dreyfusui „atleido“ tik 1906 metais, kai jam buvo atiduotos jo karinės regalijos ir paaukštintas karinis rangas. 1908-aisiais, per E. Zola laidotuves, buvo mėginta nužudyti A. Dreyfusą, bet mėginimas nepavyko. Nevykėlis žudikas buvo pripažintas nekaltu.

A. Dreyfusas kovėsi už Prancūziją Pirmajame pasauliniame kare, vadovavo artilerijos daliniui, tos pačios, kurios paslaptis buvo kaltintas išdavęs. Savo karinę karjerą baigė turėdamas majoro laipsnį. Mirė Paryžiuje 1935 metais. Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand‘as 1985 metais norėjo A. Dreyfusui pastatyti paminklą aukštojoje karinėje mokykloje Paryžiuje, bet krašto apsaugos ministras prieštaravo. Kariuomenė kai kurių klaidų niekada nepripažįsta.

Dreyfuso aferos sukeltos bangos nusirito per visą Europą ir prisidėjo prie Prancūzijos politinių stovyklų formavimosi. A. Dreyfusą gynę žmonės buvo linkę į liberalizmą, o jo nekentę – į radikalų nacionalizmą, kuris, palaikant Viši režimui, pasitarnavo vokiečiams Prancūzijos okupacijos metais. A. Dreyfuso byla buvo kurstoma antisemitizmo nuotaikomis, bet, pasak žydų filosofo Emanuelio Levino, kuris cituodamas savo tėvą sakė: „Jei šalis plėšosi į dvi dalis tam, kad apgintų vargšo žydų karininko garbę, ji toli eis.“ Šis skandalas padėjo susiformuoti Prancūzijos politiniam ir moraliniam stuburui, privertė susimąstyti apie neteisybę. Dreyfuso afera iki šiol prisimenama tada, kai kyla didelis politinis skandalas, priešinama visuomenė, žaidžiama melo ir tiesos kortomis.

Jūratė Važgauskaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.