2012 03 26

Lina Žukauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Libaras M. Fofana. Gydantis rašymas

Rašytojas Libaras M. Fofana. Nuotraukos šaltinis www.tv5.org

Libaras M. Fofana (g. 1959) – iš Gvinėjos kilęs autorius, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Prancūzijoje. Rašytojo kūryboje veriasi žmogiško skausmo, kančios, liūdesio ir jautrumo kraštovaizdis. Chaosas, iš kurio gimsta viltingas skaidrumas. „Rašau apie tai, nuo ko turiu išgyti“, – sako L. M. Fofana.

Praėjusiais metais L. M. Fofanos romanas „Mirštančių lapų šauksmas“ buvo apdovanotas Lietuvos jaunųjų frankofonų premija. Tęsdama tradicija tapusį bendradarbiavimą su šiuo projektu, knygą neseniai išleido leidykla „Tyto alba“ (iš prancūzų k. vertė Gerda Ana Melnik).

Papasakokite kokioje aplinkoje užaugote. Kokie buvo Jūsų vaikystės, ankstyvosios jaunystės metai?

Mano gyvenimui labai didelę svarbą turėjo tai, kad sulaukus dvylikos metų mano tėvas buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Iki to įvykio džiaugiausi laiminga vaikyste – gyvenau su savo tėvais, broliu ir septyniomis seserimis. Tai buvo gražus didelės ir vieningos šeimos gyvenimas. Po to, kai mano tėvas buvo įkalintas dėl savo politinių pažiūrų, mūsų gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Priminsiu, kad tuo metu Gvinėja buvo visiškai uždara šalis, valdoma diktatoriaus Sėku Turė.

Gyventi ir siekti išsilavinimo savo šalyje man tapo nebeįmanoma, todėl, būdamas septyniolikos, kaip ir daugelis kitų politinių kalinių vaikų, pėsčiomis pabėgau į Malį. Iš ten sunkvežimiu nukeliavau į Dramblio Kaulo Kranto Respubliką, kurioje trejus su puse metų dirbau, bandydamas susitaupyti pinigų kelionei į Europą. Gvinėjoje taip ir nebaigiau vidurinės mokyklos, todėl tuo metu turėjau labai menką išsilavinimą. Dėl šios priežasties manęs nenorėjo priimti nė viena europietiška mokslo įstaiga. Vis dėlto viena Šveicarijos inžinerinė mokykla pranešė, kad galiu dalyvauti konkurse, kuriam nereikalingas joks ankstesnį išsilavinimą patvirtinantis diplomas. Gavęs šį laišką, bėgte nubėgau į Šveicarijos konsulatą ir pranešiau, kad Ženevoje esanti mokykla leidžia man laikyti stojamuosius egzaminus. Konsulato darbuotojai sutiko išduoti reikalingus dokumentus, tačiau įspėjo, kad nesėkmės atveju privalėsiu grįžti į Dramblio Kaulo Krantą ir Šveicarijoje pasilikti negalėsiu.

Stojant reikėjo laikyti fizikos, algebros, geometrijos ir prancūzų kalbos egzaminus. Žinojau, kad mano žinių lygis nepakankamas, tačiau negalėjau atsisakyti tokios galimybės. Kiek galėdamas ruošiausi savarankiškai, galiausiai atvykau į Ženevą laikyti egzaminų, tačiau man nepavyko. Leidimas svečiuotis Šveicarijoje buvo išduotas trisdešimčiai dienų, tuo tarpu turimų pinigų man būtų pakakę vos savaitei. Tai kėlė nerimą, kadangi neturėdamas darbo leidimo net per tą trumpą laiką oficialiai negalėjau nieko veikti.

Vieną dieną sutikau kitą afrikietį. Gražiai apsirengęs jis išdidžiai vaikštinėjo ežero pakrante. Staiga tas vyras kreipėsi į mane susu kalba (viena iš vietinių Gvinėjos kalbų – aut. past.). Buvo didžiai netikėta ir džiugu išgirsti savo kalbą būnant toli nuo gimtosios šalies. Naujasis pažįstamas prisistatė dirbantis JTO, o jo išvaizda neleido tuo abejoti. Jis patarė man pasisamdyti advokatą ir užginčyti sprendimą, įpareigojantį palikti Šveicariją po trisdešimties dienų. Kai atsakiau, jog neturiu tam pinigų, vyras pasiūlė eiti su juo. Jis iš tiesų dirbo JTO, tačiau ne diplomatu, kaip manė visa jo šeima Afrikoje, o paprastu darbininku. Mudu nuėjome į Ženevos kvartalą, kuriame yra įsikūrę daug advokatų. Beldėme į visų kontorų duris, vyras pristatydavo mano padėtį ir teiraudavosi, ar negalėtume tikėtis nemokamos pagalbos. Sulaukėme vien neigiamų atsakymų, tačiau galiausiai susidūrėme su viena jauna moterimi, ką tik pradėjusia advokatės karjerą. Buvau pirmasis jos klientas, ir jai pavyko pasiekti, kad Šveicarijoje man būtų leista pasilikti vienus metus. Aš įsidarbinau „McDonald’s“ restorane, o laisvu laiku lankiau mokyklą, rengiančią egzaminams, kuriuos ruošiausi laikyti. Antrą kartą man pavyko.

Būdamas dvidešimt penkerių išvykote į Prancūziją. Tais pačiais metais Gvinėjoje prasidėjo politinio atšilimo ir demokratizacijos procesai, inspiruoti Lansano Kontė. Kiek tai iš tiesų pakeitė paprastų žmonių gyvenimo sąlygas? Ar šie pokyčiai tebuvo fasadinė vykdomos politikos pusė?

Ši demokratizacija buvo labiau iliuzinė. Žinoma, Gvinėja tapo nebe tokia uždara šalimi – anksčiau iš jos buvo draudžiama išvykti. Vis dėlto pagrindinė valdžia ir toliau liko sutelkta vienos partijos rankose. Šalyje iki šiol gajus etninis valdymas, kai valdžioje esanti etninė grupė, visiškai neatsižvelgdama į kompetenciją, aplink save bando suburti tos pačios etninės grupės atstovus. Esant tokioms sąlygoms sudėtinga kalbėti apie tikrą demokratiją.

Kita Gvinėjos problema yra milžiniška korupcija. Sėku Turė valdymo metais žmonės visiškai neturėjo laisvės, tačiau nebuvo ir korupcijos. Norėdamas, kad tam tikras tarnautojas atliktų savo darbą, neturėjai mokėti jam pinigų. Pradėjus valdyti L. Kontė, teko mokėti visiems – policijai, muitinių tarnautojams, mokesčių institucijoms.

Dar viena fasadinė L. Kontė politikos pusė – keliapartinė sistema. Sėku Turė valdymo metais egzistavo vienintelė partija. Po 1984 m. teoriškai atsirado galimybė dalyvauti kelių partijų veikloje, tačiau iš esmės visa valdžia ir toliau liko vienos valdančiosios partijos rankose.

Kai po daugelio metų sugrįžau į savo šalį, pamačiau, kad situacija ir toliau yra labai sudėtinga. Tai kelia didžiulį apmaudą. Gvinėja turi daugiau naudingųjų iškasenų nei tokios aplinkinės šalys, kaip Dramblio Kaulo Krantas, Senegalas ar Malis, tačiau yra viena vargingiausių pasaulio šalių, kadangi visomis gėrybėmis naudojasi nedidelė privilegijuotųjų grupė. Netgi pagalba žemės ūkio, švietimo, sveikatos apsaugos sritims, teikiama Europos šalių ir JAV, yra panaudojama netikslingai. Tarkime, žemės ūkio mašinos arba sanitarinės priemonės yra perpardavinėjamos juodojoje rinkoje.

Ar vėliau likote gyventi Prancūzijoje, ar buvote ilgesniam laikui grįžęs į savo šalį?

Prancūzijoje apsigyvenau po Šveicarijos. Dirbau Marselio prekybos rūmuose, tačiau vėliau susidūriau su klausos problemomis. Kita vertus, būtent šis negalavimas pastūmėjo mane į literatūrą. Mano klausa pašlijo po U2 koncerto, vykusio Marselio stadione. Atsidūriau ligoninėje, o kadangi nemokėjau skaityti iš lūpų, įpratau visada turėti su savimi popieriaus ir rašiklį. Dėl ligos buvau priverstas išeiti iš darbo. Grįžau į Gvinėją, kur bandžiau dirbti įmonėje, užsiimančioje bananų auginimu. Pragyvenau čia dvejus metus. Per juos supratau, kokia korupcija klesti mano šalyje. Per dvidešimt aštuonerius metus, praleistus Prancūzijoje, buvau atitolęs nuo Gvinėjos realijų, ir nors mano šeima pasakodavo apie šias problemas, neįsivaizdavau, kad jos yra tokio masto.

Gvinėjiečiai, gyvenantys Europoje, dažnai turi galimybę kalbėti apie savo šalį, tačiau šiandien man yra labai sudėtinga ką nors pasakyti apie jos kasdienybę. Negalėčiau kalbėti žmonių, kurie labiausiai ten kenčia, vardu, kadangi fiziškai esu atitolęs nuo jų gyvenimo.

Ar galėtumėte teigti, kad būtent Prancūzijoje radote terpę, užtikrinančią sąlygas Jūsų žmogiškam orumui ir saviraiškos laisvei?

Toks teiginys iš tiesų būtų teisingas. Žmonės Gvinėjoje buvo nuolat žeminami. Prisimenu, kaip mokykloje kiekvieną rytą turėdavome skanduoti revoliucinius šūkius, šlovinančius marksistinę doktriną. Jie buvo skirti įžeisti asmenis, besilaikančius kitokių politinių įsitikinimų. Kadangi mano tėvas kalėjo už savo politines pažiūras, tam tikra prasme kiekvieną dieną buvau verčiamas žeminti savo tėvą.

Įkalinus tėvą, aš, kaip vienas iš dviejų likusių šeimos vyrų, jaučiau pareigą rūpintis savo artimaisiais. Prieš išvykdamas į Europą bandžiau tą daryti, tačiau greitai suvokiau, kad neturiu nei jėgų, nei galimybių. Visas mūsų turtas buvo konfiskuotas. Toks likimas ištikdavo visas politinių kalinių šeimas.

Pagrindiniai maisto produktai buvo skirstomi pagal talonus. Tuo metu, kol mes su broliu ir seserimis dalyvaudavome pamokose, mūsų mama kovodavo dėl maisto kąsnio. Ji nebuvo išsilavinusi moteris, tačiau privalėjo viena išmaitinti gausią šeimą. Man tai kėlė labai didelį vidinio pasipriešinimo jausmą. Džiaugiuosi, kad man pasisekė. Aš nesu Prancūzijos pilietis. Gyvenu joje svečio teisėmis, tačiau čia turiu galimybę dirbti mėgstamą darbą, būti pakviestas į kitas šalis. Šia prasme mano gyvenimas yra gražus.

Kaip gimė Jūsų pirmieji literatūriniai bandymai? Ar užsienio leidėjams pasirodė įdomu tai, kad fiksuojate visiškai kitą kultūrinę patirtį? O gal priešingai – nelengvai pelnėte jų pasitikėjimą?

Kai žmogus ima prastai girdėti, jis šiek tiek atsiriboja nuo išorinio pasaulio. Man nutiko panašiai. Pradėjau rašyti tekstus sau, niekam jų nerodžiau. Pirmieji ligos metai buvo ypač sunkūs – teko apsiprasti su mintimi, kad negalėsiu klausyti muzikos, kuri užėmė labai svarbią vietą mano gyvenime. Buvau priverstas susirasti kitų pomėgių. Rašydamas tekstus pamažu susikūriau savo pasaulį, kuriame jaučiausi saugus. Taip pat daug skaičiau – susipažinau su pasaulinės literatūros klasika, taip pat Boriso Viano kūryba. Man labai patiko jo absurdas.

Vienas žmogus pastebėjo, kad aš nuolat rašau, tačiau niekam neduodu skaityti savo tekstų. Jis pasakė: „Žinau, kodėl taip elgiesi. Manai, jog tavo kūryba yra niekam tikusi. Tačiau gali išsiaiškinti, ar tai tiesa, dalyvavęs literatūros konkurse.“ Tuo metu rašiau vis daugiau, todėl pamaniau: „Kodėl ne?“ Juolab kad rašymas man pirmiausia buvo terapija, padėjusi išgyti nuo tuomet kamavusio skausmo.

Konkurso rengėjai dalyviams davė pirmąsias pastraipas, pagal kurias reikėjo parašyti dvidešimties puslapių tęsinį. Marselyje mano tekstas užėmė pirmą vietą, visoje Prancūzijoje – septintą. Pirmųjų trijų vietų laimėtojų tekstai buvo išleisti. Patirtas nusivylimas paskatino sudaryti savo novelių rinkinį ir pasiūlyti jį leidėjams. Man buvo atsakyta, kad noveles leidžia tik pagarsėję romanistai – niekas nerizikuos leisti nežinomo autoriaus novelių. Tuomet dvi savo noveles paverčiau romanu. Nors man buvo patarta kreiptis tik į mažus leidėjus, aš jį išsiuntinėjau devynioms didžiausioms Prancūzijos leidykloms. Po poros mėnesių sulaukiau skambučio iš „Gallimard“. 2004 m. pasirodė mano pirmoji knyga. Ėmiau dar uoliau rašyti, kadangi norėjau sau įrodyti, jog tai nebuvo vienadienė sėkmė. Šiuo metu „Gallimard“ Juodojo kontinento serijoje yra pasirodžiusios penkios mano knygos. Rašymas man ir toliau yra tam tikra terapija, neretai nutinka taip, kad vienu metu rašau du romanus.

Gyvenate ir kuriate Europoje, tačiau Jūsų tekstai alsuoja Gvinėjos realijomis. Kokia vieta Jūsų pasaulėvokoje tenka joje įgytoms patirtims ir iš gimtosios aplinkos atsineštai kultūrinei tradicijai?

Visuose savo romanuose vaizduoju tą patį laikotarpį – 8-ojo dešimtmečio vidurį. Šis laikotarpis mane labai traumavo, todėl manau, kad turiu rašyti būtent apie jį tam, kad išsigydyčiau. Politinė realybė mano knygose atsiduria antrame plane – pirmiausia rašau apie žmonių kančias. Knygų personažai yra ir realiai egzistavę, ir išgalvoti asmenys. Labai mėgstu juos painioti. Tą patį galiu pasakyti ir apie vaizduojamus įvykius.

Į savo tekstus dažnai įpinu patarlių. Mano šalyje gaji liaudies išmintis, todėl kartais skambinu seseriai ir prašau priminti vieną ar kitą pasakojimą, kurį būnu primiršęs.

Mane taip pat domina psichologiniai žmonių elgesio motyvai atsidūrus tam tikrose situacijose. Tarkime, kodėl iš pažiūros labai geras žmogus kartais pasielgia labai žiauriai. Dažnai sakoma: „Žmogus pasikeitė.“ Tačiau, mano manymu, žmogus yra panašus į upę – tas pats asmuo yra ir jos ištakos, ir žiotys. Ši upė gali būti skaidri ir drumsta, gali tekėti ramiai ir būti srauni. Tai priklauso nuo reljefo, lietaus, taršos. Nepaisant to, tai yra ta pati upė.

Kitas man įdomus aspektas yra žmogaus orumas. Yra žmonių, kurie bet kokiomis aplinkybėmis išlieka išdidūs ir orūs. Jie nesiklaupia ir nesižemina. Jų pilvai ir kišenės gali būti tuščios, tačiau jie visada eis tiesiai. Tuo tarpu kiti dėl menkos privilegijos, trupučio valdžios ar pinigų yra pasirengę atsisakyti bet kokios savigarbos.

Dar viena tema, kurią stengiuosi paliesti savo knygose – kaip prisidengiant tradicija gali būti įtvirtinama absoliuti valdžia. Tai galioja ir religiniame kontekste. Tarkime, kai kurie imamai gali manipuliuoti neišsilavinusiais žmonėmis, apeliuodami į tariamą dvasinę tradiciją. Bandau aiškintis, iki kokios ribos galimas šis išnaudojimas.

Kokį vaidmenį apmąstant savo tapatybę Jums vaidina kalba? Rašote ir kasdien bendraujate prancūziškai, tačiau augote apsuptas visiškai kitos kalbinės aplinkos, kurios įtaka juntama ir Jūsų romanuose.

Mano gimtoji kalba yra malinkų kalba. Tačiau ši kalba yra mano tėvo. Mano mama kilusi iš Senegalo. Augau regione, kuriame vyravo susu kalba, o mano mokykloje buvo mokoma aštuoniomis vietos kalbomis. Šiuo metu aš ne tik rašau, bet ir mąstau prancūziškai, tačiau neprisimenu, kada įvyko šis lūžis.

Negalėčiau rašyti susu arba malinkų kalba, kadangi nepajėgčiau išsakyti to, ką noriu. Mano tekstai liktų be daugybės niuansų. Afrikoje nuo seno egzistavo galybė kalbų, tačiau nė vieno rašto. Mūsų kultūra yra žodinė.

Kalbino Lina Žukauskaitė