Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Stanislovas Abromavičius. Jauniausioji Lietuvos tremtinė

Tremtinės Marytės Cikanavičiūtės- Bagdonienės pasakojimas apie tremtį. Apie ištrėmimą 1948-ųjų pavasarį ji žino tik iš artimųjų pasakojimų, nes tuomet jai tebuvo trys dienos.

Vaitkūnų kaime, Aukštadvario valsčiuje, Trakų apskrityje gyvenę Anelė ir Martynas Cikanavičiai teturėjo 5 ha žemės, bet daug dirbo ir siekė užauginti vaikus. Mama verpė, audė, talkino darbuose vyrui. Martynas iki okupacijų buvo pavyzdingas ūkininkas, kaimo seniūnas, šaulys. Atėjus bolševikams, tarnauti sovietų valdžiai nesutiko. 1948 metų gegužės 22-ąją, per tą tragišką, didžiausią Lietuvai tremtį, šeimoje krykštė trijų dienų kūdikis, mergaitė. Gimusioji jau turėjo dvidešimtmetį brolį Praną, broliukams Gediminui ir Algiukui buvo atitinkamai penkeri ir šešeri metai, dar du vaikai mirė kūdikystėje, tad į pasaulį atėjusi mergaitė buvo mamos laukiama ir išsvajota. Okupacijos pradžioje, o jau ir po karo, Martynas prieš valdžią nestojo, dirbo žemę, kiek leido okupantai, mokėjo mokesčius, ir tiek. Tačiau atėjūnams reikėjo sunaikinti tokius žmones: šaulius, seniūnus, pavyzdingus ūkininkus.

Šiandien Kaišiadoryse gyvenanti Marytė Cikanavičiūtė- Bagdonienė apie tuos įvykius žino tik iš artimųjų pasakojimų.

„Būnant Sibire, lietuviai prisiminė trėmimo metu buvusį gražų pavasarį, žydinčias alyvas, baltais žiedais pasipuošusias obelis. Aš tokios Lietuvos neprisiminiau. Ją pažinau ir pamilau tik iš brangiausių man žmonių pasakojimų. Man tada Lietuva buvo legenda…

Gimiau 1948 metų gegužės 19 dieną. Lietuvos gamtos svaigimą nuo paukščių čiulbėjimo, žydinčių alyvų kvapą ir obelų baltumą pamačiau tik po 10 metų. Tik gimusią tėvelis palaimino kryžiaus ženklu ir pasakė: „Tegul nešioja Marijos vardą”. Tuo metu tėveliui buvo 45, o mamai – 39-eri metai.

Mažųjų tremtinių Pirmoji Komunija, 1956

Sako, tą gegužės 22-osios naktį buvau nerami, tarsi nujausdama kažką negero. Supdama lopšį, mama nugirdo tolimą mašinų gaudesį. Trys mano broliai kietai miegojo. Tada tėvelio namuose nebuvo. Mašinų gausmas artėjo. „Kelkis, sūnau, – pažadino mama vyriausiąjį brolį Praną. „Mus veža!” Pranas pašoko ir staiga intuityviai pradėjo pjaustyti mano lopšio virves. Gal norėjo kartu su manimi pabėgti, bet negalėjo palikti kitų?

Nespėjo: mūsų sodybą apsupo stribai ir enkavėdistai. Įsiveržę į trobą, įsakė per valandą susiruošti kelionėn. Iš sielvarto garsiai verkdama mama, dar neatsigavusi po gimdymo, puolė į maišus krauti viską, kas pakliuvo po ranka. Prie lango stovėjo siuvamojimašina „Singer” – mama buvo gera siuvėja. Vienas sargybinis patarė: „Moterie, siuvimo mašiną pasiimk, duoną užsidirbsi”. (Taip ir buvo: „Singer” buvo mūsų maitintoja. Vietos gyventojai už pasiūtus siuvinius mums mokėdavo natūra: bulvėmis, pienu, miltais. Taip gynėmės nuo bado.) Mus vis ragino kuo greičiau susirinkti būtiniausius daiktus. Viskas vyko paskubom. Pranas paliepė mažiesiems Gediminui ir Algiukui: „Bėkit, vaikai!,” Ir nurodė kryptį pas dėdę. Už namo augo berniukų ūgio rugiai, tad pridengė sprunkančius. Vienas kareivis sargybinis visa tai matė, bet nusisuko į kitą pusę ir leido vaikams pabėgti. Tačiau kiek pabėgėjęs, Gediminas sugrįžo: jis kišenėje apčiuopė duonos riekelę, dabar atkišo vyriausiajam broliui. „Imk, – pasakė, – gal norėsi valgyti…” Ir nubėgo. Visą gyvenimą jis buvo toks geras, dosnus, nuoširdus… Juos priglaudė dėdė Antanas Lazauskas, gyvenęs mamos sesers namuose.

Atėjo kaimynai, bet jų arti neprileido. Aimanuodami jie žiūrėjo į išneštą laukan lopšį, verkiantį kūdikį. Auliniai motinos batai buvo pilni kraujo, ji bejėgiškai žiūrėjo į vyriausiąjį sūnų, kuris savo drąsa ją palaikė, sakydamas, kad keliaus kartu. Drąsesnieji kaimynai, visų pirma Sicilija, bandė pasakyti Anelei, kad vaiką perduotų jiems: išaugins kaip nors… Tačiau motina suprato, kad kūdikiui pasilikti vienam ir Lietuvoje išgyventi būtų sunku. Ji dar stipriau glaudė kūdikį prie krūtinės, labiausiai bijodama, kad mergaitė nemirtų nekrikštyta. Susimetė į maišus ne kažin ką. Paliko Anelė namus ir gyvulius, austus medžiagos rietimus, patalynę, namų apyvokos daiktus. Ir kūdikio lopšį, nes trėmėjai neleido: užimtų sunkvežimyje per daug vietos. Paliktą turtą konfiskavo okupantų valdžia ar išsinešiojo kaimo žmonės. Juk iš tremčių tuo metu dar niekas nebuvo sugrįžęs…

Neiškentę motinos dejavimo, Aukštadvaryje pakvietė kunigą, bet stribai mergaitės pakrikštyti neleido. Sargybinio Petkos, kilusio iš jų krašto ir dažnai užsukdavusio pas juos, motinos maldavimai ir ašaros nesujaudino. Iš Aukštadvario nuvežė į Rudiškių geležinkelio stotį, suvarė į gyvulinius vagonus. Laukė 20-ties dienų kelionė užkaltuose vagonuose iki pat Krasnojarsko.

„Visi ten buvome lygūs: senas, mažas, sergantis. Vaikai ir suaugę sėdėjo ant ryšulių, kuriuos paskubomis susikrovė, kūdikiai gulėjo ant motinų rankų. Manęs nelepino švariais vystyklais, nevėdino tvankaus vagono, nesupo: lopšys liko tuščias tėviškėje. Mama prausė mane burnoje pašildytu vandeniu, vystyklus džiovino ant savo kūno, maitino gyvybės eliksyru – savo pienu. Supama ant motinos rankų, klausiausi visą kelionę giedamos giesmės: „Marija, Marija, skaisčiausia lelija, Tu švieti aukštai Danguje…” Mama, kaip visi, įsitaisė ant ryšulių. Sulaikiusi kvėpavimą, su baime akyse vis pasilenkdavo prie manęs, ramiai miegančios, su tuo pačiu klausimu: „Ar dar gyva?” Prašydavo Viešpaties, kad kaip nors išgyvenčiau ir kad nereikėtų išmesti kūnelio iš dundančio traukinio… O aš gyvenau: taip man buvo skirta Dievo. Kaip pasakojo mama, iš pradžių žmonės be paliovos verkė, gailėjo savo paliktų namų, artimųjų, blaškėsi lyg paukščiai, netekę lizdų. Neviltį kėlė nežinomybė, spėliojimai ir gandai. Man išgyventi padėjo didžiulė mamos meilė. Savo pienu mama maitino mane iki dvejų metų. Gaudama šio gyvybės šaltinio, pamažu augau tiek nesvetingame vagone, tiek šaltoje ir alkanoje taigoje… Mama baiminosi ir dėl likusių Lietuvoje brolių, nes ilgai apie juos jokios žinios negavo…”

Prano Cikanavičiaus šeima, 1958 m.

Likusį Lietuvoje Martyną Cikanavičių persekiojo ir už tai, kad buvo partizanų ryšininkas. Jis į būrį nėjo, o tapo besislapstančiu, be vietos ir savo kampo žmogumi. Namuose nenakvojo, tad ir liko neišvežtas. Slėpynės tęsėsi 6 metus. Glaudėsi svetimose pastogėse, daržinėse, šieno kupetose. Turėjo slėptuvę Puolimų raiste. Išgyventi padėjo savo ir aplinkinių kaimų gyventojai. Jiems atsidėkodavo, palikęs prie durų savo darbo pintinių,medinių šaukštų, grėblių. Žmogus turėjo išgyventi, nes reikėjo stebėti pas svetimus augančius Gediminą su Algiuku, padėti tremtyje esančiai šeimai. Kartais nusiųsdavo siuntinių su riešutais, lašinių bryzeliu, džiovintos duonos, ko gavęs pats nesuvalgydavo. Jau Stalinui mirus, 1954 metais grįžo gyventi į vieną mažą savo didelio namo kambarėlį, nes jame tuo metu buvo įsikūrusi mokykla.

„Krasnojarsko krašte, Mažajame Ungute, pavargusius tremtinius apgyvendino pradinėje mokykloje, bet ne visiems ten užteko vietos. Ir čia, tolimame Sibire, tarp kalnų, svetimų žmonių, tamsioje naktyje, su verkiančiu kūdikiu ant rankų mama patyrė Dievo prisilietimą, kai neiškentusi išėjo į gatvę. Iš mažos trobelės pasigirdo moters balsas: „Počemu zdes rebionok plačet?” („Kodėl čia vaikas verkia?” – rus.). Mama svetimos kalbos nesuprato, bet sklindanti šviesa ir atvertos trobelės durys svetingai kvietė vidun. Nedrąsiai įėjo. Mažam kambarėly buvo viena lova, stalas ir krosnelė. Nepažįstamoji pasidalino duonos kąsniu, pavaišino arbata, paskutiniu gabalėliu cukraus. Visur tai vadinama Artimo Meile. Mama dažnai pasakodavo šią istoriją, užbaigdama žodžiais „Dieve duok jai Dangaus karalystę”.

Taip prasidėjo gyvenimas taigoje – aplink miškas, kalnai, uolos ir upė, plukdanti medžius į Jenisiejų. Pabėgti nebuvo kur. Mums padėjo išgyventi į Sibirą pasiimta siuvamoji mašina „Singer”. Brolis Pranas sunkiai dirbo miške. Sibire speigai siekė iki 40 laipsnių šalčio. Iki darbo vietos jam reikėdavo nueiti kalnais ilgą kelią. Suprakaituodavo, bet vos stabtelėjus pailsėti, marškiniai pavirsdavo ledu, prišaldavo prie kūno. Brolis grįždavo iš darbo labai pavargęs. Savo likimu nesiskųsdavo, buvo ištvermingas.

Man trūko tėvelio, labai jo ilgėjausi, prašydavau mamos: „Mamyte, padaryk man skudurinį tėtį!” Lankiau pradinę mokyklą. Brolienė iš kažkur gavo lietuvišką elementorių, išmokė skaityti lietuviškai. Čia, Sibire, išmokau pamilti nežinomą Lietuvą, nes kiekvieną dieną buvo apie ją kalbama. Didinga ir šalta Manos upė, uolėti jos krantai, apleistos vietinių gyventojų trobelės. Šimtamečiai miškai – kiek akys aprėpia… Štai tame gamtos kampelyje prabėgomano vaikystė. Tremtiniai statėsi sau barakus – medienos netrūko. Atklysta pirmieji atsiminimai: miegu su mama, padėjusi ranką jai ant krūtinės. „Anelka, kelkis, Zabiela miršta…” Aš taip pat atsikeliu, seku iš paskos. Zabielos kambarėlyje – skurdu, dega žvakė… „Duonos, duokit duonos…” – iš paskutiniųjų šnabžda žmogus. Kažkas įdeda įmirštančio rankas duonos gabalėlį. Tik jis jau nepriglaudžia jo prie lūpų, o sugniaužia delne ir miršta. Taip jį ir palaidojo su suspausta duona, nes niekas negalėjo atgniaužti jo pirštų.

Sibiro vaikai… Monika Beganskienė su sūnumis ir Anelė Cikanavičienė (dešinėje) su dukrele Maryte, 1950

Septynerių pradėjau lankyti rusų mokyklą. Mokytoja Ana Otovna buvo griežta, nemėgo tremtinių. Man sunkiai sekėsi rusų kalbos skaitymas, pasakojimai. O kai buvo aštuoneri, į Mažąjį Ungutą atvažiavo kunigas. Koks buvo sujudimas! Papuošėm altorių. Kunigas pakrikštijo vaikus, teikė poroms santuokos sakramentą. Žmonės ėjo išpažinties. Mane ir draugę Ireną irgi pakrikštijo. Šį kartą niekas nesutrukdė. Buvom baltom štapelinėm suknelėm, plaukuose – didžiuliai kaspinai, rankose laikėme po žvakę. Stovim su drauge, akių nenuleidžiamnuo kunigo, įrengto puošnaus altorėlio…

Pašlijo mamos sveikata, kankino dusulys. Jausdama, kad čia neišgyvens, ji 1957 metais pabėgo į Lietuvą. Tuo metu mus reabilitavo. Niekas Sibire jos nepasigedo, bet tėviškėje vietinio milicijos įgaliotinio lietuvio buvo įskųsta rajono prokuratūrai. Areštavo. Nubaudė trejus metus kalėti Lukiškėse, bet po šešių mėnesių buvo amnestuota ir paleista. Kalėjimo gydytoja žydė, kurios vardo ir pavardės mama neprisiminė, išgydė jai astmą. Po kalėjimo mama gyveno tėviškėje. 1958 metų kovas. Išsiruošėme į Lietuvą. Vaitkūnuose atidariau mūsų namų duris.Mama mylavo, bučiavo, verkė. „Štai tavo tėvelis, pasveikink”, – parodė žmogų. Nepuoliau į tėvelio glėbį, nes nepažinojau jo, gėdijausi. Tad prie manęs priėjo jis, penkiasdešimtmetis vyras,matęsmane tik ką gimusią. Peržegnojo, ranka palietė galvą. Taip visada jis laimindavo mus, išleisdamas į keliones, tuokiantis. Tėvelis žiūrėjo į mane pilnomis ašarų akimis. Brolį Gediminą, kuris bėgdamas iš namų atidavė duonelę, išsyk pažinau. Mėlynakis, nedrąsus paauglys priėjo, pabučiavo…

Lietuvoje puoliau į mokslus, tapau gydytoja. Šiuo metu gyvenu Kaišiadoryse”.