2012 03 29

Jūratė Važgauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kas laimėjo Alžyro karą?

Nuotrauka iš filmo „Karas Alžyre“ (1972)

„Tai kolonistų kaltė“, – sako buvęs Nacionalinio išsilaisvinimo fronto (NIF) narys Rabah’as Mahiout’as. „Ne, tai – NIF teroristai užvirė tą košę“, – nesutinka Slaptosios armijos veteranas Guy Pujante. Šie du vyrai – Alžyro karo veteranai, kurie, net praėjus penkiasdešimčiai metų nuo karo baigties, nesutaria, kaip karas prasidėjo, kodėl vyko ir, svarbiausia, ar baigėsi taip, kaip turėjo baigtis.

Šį kovą sukanka 50 metų nuo tos dienos, kai buvo pasirašytas Eviano susitarimas – taikos sutartis užbaigusi kruviną karinį konfliktą tarp Prancūzijos ir jos buvusios kolonijos Alžyro. Karas senokai baigėsi, bet karo žaizdos, kaip ir daugelis neatsakytų klausimų, liko. Prancūzija ir Alžyras oficialiai nešvenčia karo baigties, taikos sutarties pasirašymo, o ir apie buvusį karą kalba tik pusę lupų.

Istorikai, kaip ir paprasti prancūzai, alžyriečiai ar išeiviai iš Alžyro sutaria, kad abiejų šalių vyriausybės, matyt, turi gausybę skeletų savo spintose, todėl vengia viešumo, prisibijo istorikų ir net bando neigti akivaizdžius faktus. Net tai, kad vyko karas, Prancūzija pripažino tik 1999 metais, o iki tol tai buvo vadinama konfliktu, pasipriešinimų ir kitokiais, realius karo veiksmus bei mastus maskuojančiais vardais. Istorikams kapstant vis giliau, daugybė karą išgyvenusių žmonių atsakymus į savo klausimus išgirsta tik dabar. Vieni po penkiasdešimties metų sužino savo artimųjų, žuvusių karo metu likimą, kiti – miestelių ir kaimų – sudegintų naudojant napalmą pavadinimus.

Alžyro revoliucija, arba Alžyro karas prasidėjo 1954 metais. Tai buvo kruvina, paini ir ilgai trukusi kova dėl šalies nepriklausomybės. Šis karas buvo pažymėtas terorizmo, kankinimų, pilietinio karo žyme ir truko aštuonerius metus. Manoma, kad karo metu žuvo apie 400 tūkstančių žmonių, nors alžyriečiai tikina, kad žuvo bene tris kartus daugiau, 2 milijonai Alžyro gyventojų buvo priverstinai iškeldinti iš savo kaimų, o karui pasibaigus – beveik milijonas prancūzų kilmės alžyriečių, vietinių žydų bei Prancūzijai ištikimų Alžyro musulmonų paspruko į Prancūziją. Abi šalys įsivėlusios į šį konfliktą neteko daugybės žmonių, tarpusavio pasitikėjimo ir net praėjus pusei amžiaus nuo karo baigties taip ir neišmoko bendrauti draugiškai.

Alžyro revoliucija prasidėjo lapkričio 1-ąją švenčiant Visų Šventųjų dieną, būtent tą dieną Alžyro Nacionalinio išsilaisvinimo fronto (NIF) aktyvistai užpuolė kelis karinius ir civilius objektus Alžyre ir paskelbė atsišaukimą per radiją, ragindami visus musulmonus sukilti ir pasipriešinti prancūzų valdžiai. Aušo dekolonizacijos rytas, prancūzai jau buvo sudėję ginklus Indokinijoje, todėl Alžyro nacionalistai tikėjosi lengvos nepriklausomybės kovos. Revoliucijos pradžios diena buvo pakrikštyta Raudonąja Visų Šventųjų diena, ir niekas dar nežinojo, kad tokių dienų ateityje laukia labai daug.

Alžyras Prancūzijai priklausė nuo 1830 metų, kai vedami Maršalo Bugeaud‘o ir pasinaudoję melagingu pretekstu prancūzai įsiveržė į šalį. Po ketverių metų ši šiaurės Afrikos valstybė jau buvo karine Prancūzijos kolonija, o 1848 metais tapo integralia Prancūzijos dalimi, buvo padalyta į tris prancūziškus departamentus (Orano, Alžyro ir Konstantino). Alžyro gyventojai galėjo prašyti Prancūzijos pilietybės, bet šalies musulmonai šia galimybe naudojosi retai, tiesa – žydai, kurie gyveno Alžyre, Prancūzijos pilietybę priiminėjo noriai, o XIX amžiaus pabaigoje į Alžyrą ėmė važiuoti daugybė prancūzų, italų ir maltiečių, taip susibūrė nemenka prancūzų kilmės (krikščionių) alžyriečių bendruomenė. Alžyras, skirtingai nei kitos Prancūzijos kolonijos, laikytas Prancūzijos teritorijos tąsa, tokia pat, kaip Aliaskas ar Havajai JAV. Galbūt todėl, o galbūt dėl prancūzų nenoro prarasti kolonijas, Alžyro karas buvo itin aršus, ilgas ir kruvinas.

Vos prasidėjus karui NIF kovotojai kovėsi ne ginklais, bet propagandiniais plakatais ir radijo žinutėmis. Raginimai sukilti retsykiais buvo net desperatiški, nes aktyvių NIF kovotojų nebuvo tiek daug, kiek tikėtasi, o ir Prancūzija į alžyriečių revoliuciją nežiūrėjo rimtai. Alžyras niekada nebuvo itin rami vieta, todėl kovos pradžioje prancūzai manė, kad tai – tik dar vienas nacionalistų išsišokimas, bet nieko daugiau.

Siekdami dėmesio ir bendrapiliečių „susivokimo“ NIF kovotojai 1955 metais vasaros pabaigoje užuolė Philippeville (dabartinį Skikda) miestelį ir išžudė visus jo gyventojus. Tarp jų – moteris, vaikus ir senelius. Būtent po šių žudynių Prancūzijos valdžia, spaudžiama prancūzų kilmės alžyriečių, dar vadinamų Pieds-Noir, ryžosi imti atsakomųjų veiksmų. Karas įsisiūbavo.

NIF bandė persigrupuoti ir sustyguoti savo veiksmus, bet jos lyderiai buvo sugauti pakeliui iš Maroko į Egiptą ir pasodinti į kalėjimą. Prancūzai, matydami, kad situacija kasdien vis blogėja, bandė organizuoti Alžyro valdymo reformą, siūlė dalinę autonomiją, bet sumaištis šalyje tik didėjo. NIF, matydami, kad atviroje kovoje su Prancūzijos armija pergalės jie nepasieks, ėmėsi partizaninių veiksmų. Iš bazių Maroke ir Tunise jie puldinėdavo karinius objektus, kaimus ir miestelius, žudė civilius gyventojus, kurie rėmė prancūzus.

Prancūzų armija nenusileido – visi civiliai, kurie pasitaikydavo jų kelyje, – kentėjo. Kaimai ir miesteliai, kurie, manyta, padeda NIF kovotojams, buvo deginami, bombarduojami ir kitaip naikinami. Nesugebėdami suvaldyti didelės šalies ir sukontroliuoti visų mažų kaimelių išsidėsčiusių dykumoje, prancūzai įsakė pradėti masines gyventoju „tremtis“.

Žmonės buvo išvaromi iš savo namų ir įkurdinami įtvirtintuose miesteliuose. Šios tremties aukomis tapo beveik 2 milijonai žmonių, o pasekmės jaučiamos iki šiol. Intelektualų, tarp jų ir Nobelio premijos laureato Albert’o Camus, raginimai palikti civilius gyventojus ramybėje nepasiekė nė vienos iš kovojančių pusių ausų.

NIF, siekdami padaryti daugiau žalos, ėmėsi teroristinių atakų, bombos buvo dedamos kariniuose ir civiliuose objektuose, sprogdinami biurai, gamyklos, kareivinės. 1957 metais NIF kovotojų gretose jau buvo apie 40 tūkstančių žmonių, tiesa, prancūzų armijos šalyje buvo bene dešimt kartų daugiau. Už prancūzus kovėsi ir dalis Alžyro musulmonų, taip pat – Alžyro krikščionys, žydai. Šalyje virė ir pilietinis karas, nes kaimynai griebėsi ginklų ir ėjo kovoti su kaimynais, vieni jų kovojo už nepriklausomą Alžyrą, kiti – už prancūziškąjį. Vyravo visiškas chaosas, o prancūzų armijoje ėmė kilti nepasitenkinimas Prancūzijos vyriausybe. Šis nepasitenkinimas vos nevirto kariniu perversmu, bet to – neprireikė.

1958 metais Ketvirtąją Prancūzijos respubliką ištiko krizė ir vairą į savo rankas perėmė Antrojo pasaulinio karo didvyris Charles de Gaulle (Šarlis de Golis). Manyta, kad generolas sugebės išspręsti „Alžyro problemą“, bet kiek vėliau jis pripažino žinojęs, kad „problema“ išsispręs tik Alžyrui tapus nepriklausomam. „Problemos“ Alžyre nebuvo greitai sprendžiamos, o karas taip susuko galvas prancūzų armijos generolams ir suskaldė armiją, kad 1961 metais net buvo mėginimų nepaklusti vyresnybei. Dalis kariškių sukūrė Slaptąją armiją ir vykdė tokius pat teroristinius išpuolius, kaip NIF. Matydami situacijos beviltiškumą, o gal – kolonijų pasaulio žlugimą, prancūzai ryžosi derėtis dėl taikos sutarties, skelbti referendumą dėl Alžyro suverenumo.

Taikos sutartis buvo pasirašyta 1962 metų kovo viduryje, o po kelių mėnesių Alžyras oficialiai tapo nepriklausomas. Karo pabaigą „vainikavo“ Orano žudynės ir krikščionių, žydų bei prancūzams prijaučiančių musulmonų alžyriečių masinis pabėgimas į Prancūziją. Manoma, kad vos per porą mėnesių beveik milijonas žmonių pabėgo iš Alžyro į Prancūziją.

Karas, matyt, neturėjo laimėtojų, nes net šiandien jo pabaigos niekas nešvenčia ir nenori atversti tamsių istorijos puslapių.

Jūratė Važgauskaitė