Romualdas Rakauskas. Fotovi(t)ražai. Naujojo amžiaus rentgenograma

 

Aleksandras Macijauskas. Vilniaus ir Donelaičio gatvių sankryža, Kaunas, 2008

Pradėkime provokacija: kam XXI amžiaus leidinyje rodyti pavargusio stiliaus senienas iš nutolstančio šimtmečio griuvėsių? Tokį, tik be skambių pakylėjimų, jaunatviškai maksimalistinį klausimą į mano ausis įrėmė guvi VDU pirmakursė. (Gerai fotografuojanti, doktorantiškos išminties įžvalgas apie fotografiją rašanti ir akivaizdžiai ne pagal metus mokslinga panelė.)

Aptariamasis metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos fondas. Vilnius, 2011) tarsi ir nenusipelno panašių priekaištų, bet įpareigojamai apibendrinta antraštė – „XXI amžiaus Lietuvos fotografijos poslinkiai“ – gali suaktyvinti pasvarstymus apie šiandieninio laiko brėžiamas perspektyvas bei naujų meninių raiškų poreikį, apie jaunimo nenorą vaikščioti klasikinių kanonų sutvirtintais keliais. Gal iš tiesų jau reikėtų atsisakyti pagal projekto sąlygas privalomo ir senienas pateisinančio burtažodžio „vakar ir šiandien“, o palikti tik prigimtinį – „Lietuvos fotografija“. Be jokių teminių paantraščių.

Tuo pat metu „Kultūros baruose“ (2012 / Nr. 1), įtariu, panašaus studentiško jaunumo Paulius Petraitis, apibendrindamas fotografinių metraščių meninę panoramą, skambina tuo pačiu maksimalistiniu varpu. Tik gerokai aukštesniais registrais: „…oficialaus reprezentavimo praktika neskiria vietos nei konceptualiajai, nei naujosios estetikos fotografijai“ ir „talentingiausi jauni Lietuvos fotografai turi mažai ką bendra su šalies fotografijos tradicija, ir tai iš dalies lėmė hegemoninė alternatyvų vengianti kultūros politika“. (Prieš Algimantą Aleksandravičių keletą metraščių sudariusi Margarita Matulytė kaip tik būdavo kaltinama dėl pernelyg didelės tolerancijos konceptualiems pažaidimams ir nesusitupėjusioms alternatyvoms, bet radikalusis vertintojas, matyt, pasigedo dar alternatyvesnių konceptualizmų.)

Jau norėtųsi pradėti kelionę naujojo leidinio fotografijomis, tačiau tolyn neleidžia vis dar įkyriai ataidintis P. Petraičio naujosios estetikos varpas: „Šiandienos fotomenui svarbu ne tai, kas pavaizduota, bet tai, ką nuotrauka signifikuoja per kultūrinius kodus (…), o nuotraukos vertę sukuria kognityvinės asociacijos.“ Šitie signifikuoti kognityvizmai pranašauja liūdnoką perspektyvą, kad ne tik jiems, bet ir pačioms fotografijoms prireiks vertimo į žmogiškam suvokimui artimesnę pagavą. Tiesa, šiuolaikinio meno parodose jau praktikuojami išplėstiniai paaiškinamieji tekstai – supainiotų meninių pretenzijų imitacijos.

Dar vienas priverstinis stabtelėjimas prie P. Petraičio konstruojamo lietuviškos fotografijos nūdienio priestato įžūliai rėksmingo fasado: „Lietuviams (ir pasauliui) pristatoma romantinė kaimiškosios Lietuvos vizija turi nedaug ką bendra su dabartine šalies realybe ir liudija, kad mažai kas ryžtasi savo problemas analizuoti čia ir dabar. Lietuvos fotografijos reprezentacinė būklė tokia kritiška (nepaisant keleto šviesių išimčių, veikiau patvirtinančių taisyklę), kad geriausias jaunas šalies fotografas pasirinko pusiau anglišką, pusiau vokišką slapyvardį, ir tai simptomiška (manyčiau, jauni fotografai griebiasi slapyvardžių dažniausiai tam, kad išreikštų savo nepritapimą ir nepritarimą oficialiai šalies fotokultūros politikai)“.

Evaldas Ivanauskas. Bobulės pasaka. Iš ciklo „Pašnekesiai su Vincu Ferinausku“, 2004

Vargu ar slapyvardžiais kas nors kam nors kerštauja. Man atrodo, čia slypi nevisavertiškumo kompleksų kamuojama dvasinė būsena arba asmeninių ambicijų siekis įsišventinti į pasaulio piliečius ir tapti patogesniems užsienio vartojimui. Akivaizdu, kad slapyvardžiu savo kūrinių meninės vertės nepakelsi, bet dar akivaizdžiau, kad talentingi darbai viską išperka. Tik gaila, kad nuskriaustas, bet geriausias pusiau angliškas, pusiau vokiškas jaunasis fotografas liko spėliojamas anonimas ir jau nesužinosime, ar jis viską fotografuoja irgi tik pusiau.

Kažin per kokį gyvenimo plyšį P. Petraičiui matosi apokaliptinė Lietuvos fotografijos reprezentacinė būklė? Toks jausmas, kad jo dvasinė gimtinė jau ne Lietuva, bet globalioji pasaulinė platuma, atskiedusi, o gal ir išplovusi šventą prigimtinį nacionalumo ryšį. Neabejoju, kad sudarytojų pastangas mūsų metraščiuose išsaugoti lietuvišką originalumą oponentas įvertintų kaip beviltišką provincialumo silpnybę.

Antanas Ališauskas. Kaifas, 2008

Na ir įstrigome P. Petraičio pinklėse. ,,Fotovi(t)ražai“ jau beveik įpusėjo, o metraštis dar neatverstas. Tegu savo orbitomis toliau skraido visokiausios teorijos, o mes sugrįžkime prie fotografinių konkretybių.

Rašinio pradžioje minėta guvioji studenčiukė, naujoviškų menų amazonė, pirmąją kritikos nuodu suvilgytą strėlę paleido į Algimanto Kunčiaus seriją „Nauji laikai su sena kamera, 2004-2005“. Klasikiniu realizmu tvirtai sumūryti vilnietiški fragmentai man atrodo šiuolaikiškai modernūs ir kunčiškai originalūs. Bet lekiančios strėlės nenukreipčiau nuo perdėm mėgėjiško Juozo Šalkausko spragtelėjimo – „Poetas Aidas Marčėnas ir aktorius Laimonas Noreika“ (2005), kur vien garsiomis pavardėmis bandoma sukurti meninę iliuziją. Jeigu sudarytojui A. Aleksandravičiui būtinai norėjosi pagerbti L. Noreiką, o metraščio dailininkui (tam pačiam A. Aleksandravičiui) parūpo jam išskirti prabangią bei išvaizdžią viso atvertimo erdvę, kuri labiausiai ir stebina, reikėjo kreiptis į kolegą Stasį Paškevičių ir jo turtingoje „Draugų portretų“ kolekcijoje būtų suradęs bent keletą netikėtų aktoriaus mizanscenų, nufotografuotų jaukioje buitinėje aplinkoje. Tik tose nuotraukose A. Marčėną pakeistų ne mažiau imponuojantis herojus – filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis.

Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė. Tėti, tu visai?, 2008

Trečioji strėlė sminga į Vytauto Butkaus „Moterys iš Kipro“ (2006) – informatyviai elementarus turistinės egzotikos stereotipas. Kaip išradingai, su menine pagava fotografuotini užsieniai, matome trijose Romualdo Vaitkaus impresijose „Paryžius“ (2010) arba Vėtrės Antanavičiūtės subtiliai spalvingoje irgi paryžietiškų nuotaikų sankaupoje.

Reginos Šulskytės išpopuliarintus diptikus Vilma Samulionytė panaudojo savitoje arabiškoje serijoje „Dykumoje“ (2008). Skurdžiagamčiai vietovaizdžiai, supriešinti su europietiškai laisvadvasės lietuvaitės autoportretais, sukuria daugiaprasmę jungtį, užmenančią šiuolaikinę šecherezadišką mįslę apie tenykščių musulmonių po juodomis čadromis paslėptus gyvenimus.

Originaliai tolimos kelionės įspūdžius įvaizdino Artūras Valiauga „Japanmix“ (2009). Daugelį metų sėkmingai konstravęs iš kelių nuotraukų sujungtus vadinamuosius fototraukinukus, šįsyk surado visiškai naują sprendimą: hieroglifais išmargintuose plakatuose jis iškirpo laivo iliuminatorių primenančią skylę ir joje įmontavo gana eilinius nespalvotus vaizdelius. Susieta visuma atrodo įspūdingai ir ypač aktualiai bei nerimastingai skamba dabar, po Fukušimos nelaimių.

Ramūnas Danisevičius. Svajonė, 2010

Iš nūdieniškai vientiso metraščio audinio iškrinta sudarytojo personalinis atvertimas, kažkodėl primenantis sovietinės tautų draugystės lozungus. Valdingai susireikšminusį personažą pasirinkęs pozuojantis Uigurų teatro režisierius pamiršo, kad gyvenime galima ir nevaidinti, o besijuokianti bedantė baškirė kaip tik galėjo suvaidinti mąslią rimtuolę ir paslėpti kraupiai kyšančius du paskutinius dantis. Kažin ar tokiu daug sykių lietuvių ir užsieniečių fotografijose matytu odontologiniu fiziologizmu pasiekiamos žmogiškojo charakterio gelmės? Neabejoju, kad Algimantas turėjo „normalų“ kadrą, bet pasirinko tikroviškos ekspresijos proveržį, o visokie etiški estetai tegu užsimerkia.

Kalbai pakrypus apie užsienio keliones prisiminiau Rimaldo Vikšraičio sudėtingą pažintį su Kinija. Įdomu, kaip „Pavargusio kaimo“ inscenizuotojas susidorojo su reporterio iššūkiu? Kol kas jo kiniškos fotografijos „eksponuojamos“ vien intriguojamais žodiniais atsiliepimais. (Be R. Vikšraičio, pasigedau ir daugiau į leidinį nepatekusių tvirtų fotografų. Ar čia sudarytojo reiklios atrankos pasekmės, ar jų pačių individualūs nesusiderinimai?)

Romualdas Vaitkus. Paryžius 3, 2010

Nepabūgęs akivaizdžios konkurencijos A. Aleksandravičius savo kaimynystėje sumaketavo ypatinga psichologine pilnatve įkrautus Valentino Juraičio portretus: „Valaitienė iš Šilkakalnio kaimo“ (2009) ir „Kairys iš Šilkakalnio kaimo“ (2002). Jeigu V. Juraitis su tokia menine jėga ir toliau fotografuos gimtąją Suvalkiją, galbūt sulauksime gero albumo, kuris konkuruos ir su A. Aleksandravičiaus ruošiamu leidiniu „Žemaitija su meile“ (Dvi žemaitiškos fotografijos vietoje „tautų draugystės“ būtų daug sklandžiau įsiliejusios į metraščio vienovę).

Jaučiu, kaip sudarytojas mano paabejojimus tyliai konvertuoja į piktą sakinį. Bet jau iššaudyta beveik visa abejonių apkaba, o žinant, kad metraštyje spausdinami 81 fotografo 182 darbai, galima tik pasidžiaugti geru kokybės koeficientu.

Tiesa, pagal Antono Čechovo klasikinę kabančio šautuvo dramaturgiją turėtų pasigirsti paskutinis visiems netikėtas šūvis. O jis lekia į du atlaidų siužetus iš mano „Užuovėjos“ ciklo. Net nebandau gintis. Šiuolaikiško leidinio skersvėjuose tos nuotraukos neranda užuovėjos ir atrodo vos ne donelaitiškos epochos inkliuzai. Neišlipęs XX a. paskutinėje stotelėje jaučiuosi tarsi nūdienos ekspresu važiuočiau zuikiu. Taip pat nepalankaus sendinančio konteksto poveikį, ypač po dramatiškai elegiškų Aleksandro Ostašenkovo diptikų ciklo „Būsenos“, turėtų jausti Stanislovo Žvirgždo, nors ir gyvastingi, bet tradiciniai, o pagal metraščio devizą – „vakarykščiai“ gamtovaizdžiai.

Algimantas Tirlikasd. Prie slenksčio, 2010

O kokie „šiandieniniai“ fotografiniai sprendimai atlaiko naujojo šimtmečio avangardinius iššūkius? Pirmiausia viršelinė Pauliaus Račiūno fotografija su programiniu pavadinimu „Mes ateinam“ (2002). Šiuolaikinio meno ekspozicijoje kabanti visaūgio vyriškio rentgenograma su šešėliniu fotografo autoatspindžiu lange kuria slogią stalkerišką pranašystę apie radiacinės katastrofos košmarą. Pavadinimas tiesiog prašosi pakoreguojamas į „Mes išeinam“.

Anksti išėjusi Diana Cikanavičienė nespėjo realizuoti savo išskirtinio talento, bet albumą pradedanti aptartuoju rentgenu apšvitinta fotografija „Pats sau tėvas“. Iš serijos ,,Gyvenimo vietos“ (2004) meniškai įprasmina juodų pranašysčių temą. Savo penkiais stipraus poveikio siurrealistiniais darbais Dianą stengiasi pratęsti jos vyras Rolandas Cikanavičius.

Iš niūrios mirties zonos į susapnuotą skaidriaspalvį gyvenimą mus perkelia Darius Kuzmickas, vienas iš Amerikoje įsitvirtinusių mūsiškių fotografų aktyvios trijulės (Edis Jurčys, Arūnas Kulikauskas). Nostalgišką sapno iliuziją čia kuria camera obscura fotografuojami miesto vaizdai, kurie pro užtamsinto lango mažąją skylutę apvirtę žemyn stogais projektuojasi ant lubų ir sienų. Kambariuose tvyro rami kasdienybė: viename – mergina, apimta liūdnokų apmąstymų, sėdi ant dvigulės nepaklotos lovos, o kitame ji paprasčiausiai už stalo skaito knygą. Išgirdęs, kaip sudėtingai fotografuojami tokie realybę praradę netikėti vaizdai, šventvagiškai pagalvojau, kad išmanieji visagaliai kompiuteriai panašias menines problemas galėtų išspręsti daug paprasčiau. Tik nežinia, ar rezultatai būtų tokie pat sapniškai tikroviški.

Gintaras Česonis. Kaunas, 2008

Neįtikėtiną kompiuterinį tobulumą visada demonstruoja Evaldas Ivanauskas, kuriam sudarytojas nepagailėjo net šešių metraščio puslapių. 2004 m. pradėtą moderniojo primityvizmo ciklą „Pašnekesiai su Vincu Ferinausku“ dabar jis papildė naujais sumeistravimais. Man, tikiuosi, ir daugeliui, fotografo V. Ferinausko asmenybė visiškai nežinoma, todėl bent sakiniu apsišvieskime: 1914-1958 m. Aukštaitijoje savo ateljė fotografuodamas vietinius klientus jis sukaupė didžiulį stiklinių negatyvų rinkinį (išliko per 1500), dabar saugomą Panevėžio kraštotyros muziejuje. Iš to stiklinio palikimo E. Ivanauskas anuometinius žmones perkelia pasišnekėti į savo fotografines erdves, juos sudėlioja pagal sumąstytus vaidmenis, o užbaigtas naujas seno gyvenimo spektaklis nusipelno ovacijų.

Jeigu iš viso leidinio lieptų išsirinkti vienintelę labiausią, nedvejodamas imčiau ypač artimą ir savo betėvei vaikystei „Šventę“. Šitoje šeimyninėje kompozicijoje E. Ivanauskas prarastąjį vyrą ir tėvą metaforiškai pakeitė pakaruokliškai kabančia miline, o uniforminę jo kepurę užmaukšlino rimtai sustingusiam, jau ūgtelėjusiam sūnui, kuris nuoširdžiu vaikišku supratingumu, rodos, atliepia  milinės rankovę įsikibusios jaunos mamos skaudėjimui. Šis meninis apibendrinimas vaizdžiai primena mūsų tragiškąjį pokarį, kai paslėpti vyriški drabužiai saugodavo nesušaudytą viltį, kad mylimieji iš miško ar tremties dar sugrįš.

Kitas kompiuterinis kruopštuolis (tiksliau, fanatikas) Augustinas Našlėnas kuria nepaprasto sudėtingumo fotografines epopėjas. Daugiasiužetiniuose jo paveiksluose (fotografija čia per menkas terminas), perkrautuose daiktų, gyvūnų ir įvairiausių žmonių gyvenimo istorijų, nerasime pedantiškai kuo nors neužpildyto plotelio. Toks įspūdis, tarsi visi vaizdiniai vienu metu pasakoja savo svarbumus ir tvyro absoliutus chaosas, bet toje įvairiabalsėje gausoje jaučiasi smulkmeniškai apgalvota tvarka, kompiuterinės patirties meistriškumas ir tvirtai savo tikslo siekianti autoriaus valia. Gaila, pritrūko parako pavadinimams, kurie žiūrovą nukreiptų į sudėtingų mintijimų esmę. Ir apžvalgininkui dabar sunku įvardyti aptariamąjį kūrinį. Bandydamas apibūdinti „Be pavadinimo I“ (2011) nepajėgsiu nupasakoti erdviame kambaryje regimo intensyvaus vyksmo, tik atkreipsiu dėmesį, kad tarp dailininko, fotografo (gal autoriaus?), gitaristo, palubėje pakarto žmogaus skeleto ir neaiškios gyvenimo paskirties vaikino dar įkomponuotos dvi erotiką vaidinančios rubensiškos lesbietės ir penki įvairiaveisliai katinai. Visas Nojaus laivas!

Pradžioje užsitęsęs bevaisis disputas su P. Petraičiu išeikvojo ,,Fotovi(t)ražų“ erdvinį limitą. Tad teks bėgte užbaigti.

Nelauktai geromis fotografijomis nustebina „vidutiniokai“: Vytautas Suslavičius „Žalias“. Iš serijos ,,Džiazo įspūdis“ (2006), Algimantas Tirlikas „Prie slenksčio“ (2010) ir Robertas Misiukonis su dviem, jo kūrybą pažįstantiesiems netikėtomis, saikingai spalvotomis gamyklinėmis fotografijomis.

Daug žadėdamas šiuolaikinę meninę brandą teigia debiutuojantis jaunimas: Kristina Zdanevičiūtė „Iš serijos Jazz I, II“ (2006), Irma Šliūževičiūtė „Velniūkščiai“ (2008) ir „Nebėra kaifo“ (2009), Jonas Petronis „Iš serijos Šventimas I, II“ (2008), Evelina Daugėlaitė „Nerimastys I, II, III, IV“ (2011), Darius Jurevičius „Palanga I, II“ (2009) Kristina Zdanevičiūtė „Šokis III“ (2006), Virgilijus Skuodas „Vienatvės užuovėja I, II, III, IV“ (2011), Aistė Jurė „Be pavadinimo I, II“ (2011), Dovilė Pacevičiūtė „Miego įpročiai“ (2005).

Vilma Šileikienė naujos tematikos ciklu „Baltos spalvos balansas“ (2008) aplenkė nepralenkiamąjį išradingumo vulkaną Ričardą Šileiką, bet jo žaižaruojantys akiniai esemesuoja santūrų pasidžiaugimą mylimos žmonos gražumais.

Išplėstiniu ciklu „Lietuvos stačiatikių pasaulis“, kuris neabejotinai virs solidžiu leidiniu, Valentinas Pečininas pasineria į gyvenimišką žmonių charakterių gelmę. O kitas panevėžietis Stasys Povilaitis įdomiai sugalvojo savo motiną, dukras ir aktorę Eugeniją Šulgaitę suvesti akistaton su gerokai nutolusių laikų jų fotografijomis.

Vytautas V. Stanionis sėkmingai tęsia tėvo dokumentinių fotografijų įmeninimą savomis.

Nudžiugino sudarytojo sugrąžintieji iš užmaršties. Rolas Šimulis drastiškai fotografuoja tarp savo kojų Nukryžiuotojo poza paguldytą ir kraujaspalviais rankų ir pėdų padažymais sudramatintą nuogą panelę. Gintaras Balionis, gėlyčių spalvingumais pasaldinęs dailų panelių pasimaudymą, literatūrinių aliuzijų pavadinimu nutarė išgąsdinti – „Paskenduolė“ (2010).

Savo meistriškumo lygį visada demonstruoja jau daug kartų pagirti Algis Griškevičius, Ramūnas Danisevičius ir Romualdas Požerskis. Vieningai saviti į sudėtingus ieškojimus panirę klaipėdiečiai: fotoinstaliuojantis Gytis Skudžinskas ir svetimas fotografijas dekonstruojantis Darius Vaičekauskas. Į šiuolaikiško jaunimo stilių stengiasi įtaikyti ir Aleksandras Macijauskas. Gudriai sugalvota ir teatrališkai tobula Dmitrijaus Matvejevo fotomozaika „Birutė Mar“ (2006).

Nesmagu, kad lieka neaptarta daug gerų fotografijų, net nežvilgtelėta į išsamų Skirmanto Valiulio ir S. Žvirgždo straipsnį „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – fotografas“, skirtą menininko 100-osioms mirties metinėms. Be reikiamo dėmesio liko ir Tomo Pabedinsko rašinys „XXI amžiaus Lietuvos fotografijos poslinkiai: skirtingos kryptys“.

Pradėjome provokacija, ja ir užbaikime – pagarsinkime vieno fotoklasiko retorinį klausimą: kada Remigijus Treigys pakeis dešimtmetį braižomą tą pačią vinilo plokštelę?

P. S. Visgi reikėtų atsiprašyti jaunosios naujoviškų menų amazonės už apžvalgininko surežisuotas „strėles“ ir pranešti, kad metraštyje spausdinamos net trys jos fotografijos su originaliais ekspresyvios tapybos elementais, palydimos kūrybingai paveikiu pavadinimu „Beveidžiai, arba Intensyvios mintys“ (2011) ir Mildos Kiaušaitės autoryste.